Yra pasaulyje žmonių, kurie bevelyja visą dieną vaikščioti nuogi, tačiau nerasite šioje planetoje nė vieno homo sapiens, kuris išeitų į gatvę nepasipuošęs. Poreikis padabinti savo kūną dažais ar papuošalais yra netgi senesnis, nei noras tą kūną prisidengti nuo šalčio. Ir nesuklystų tūlas žinovas, teigdamas, kad kūno papuošalai yra seniausia meno forma, kur kas senesnė, nei paišymas ant olos sienų…
Poreikis aksesuarams išliko nepakitęs per visą žmonijos istoriją, keitėsi tik jo formos ir socialinis kontekstas. Žiedus nešiojo jau senovės egiptiečiai, o kilmingieji romėnai nesikuklindami įvedė madą juos mauti ant kiekvieno rankų piršto. Barbarai likusioje Europos dalyje – kad ir kokiais būtų bevaizduojami – apsigobę kailiais ar vilkintys šiurkščius drobinius rūbus – niekada nepamiršdavo pozuoti šių laikų dailininkams susijuosę diržais su kaltinėmis sagtimis, prisiraišioję ant rankų bei galvos juostelių, be kita ko, parodančių savo rangą ir kilmę (spėkite, kokių anų laikų daiktų daugiausiai iškasa archeologai? Žinoma, papuošalų). Viduramžiais rūbuose atsirado įsiūti brangakmeniai, išsivysčius kalvystės amatui – visuotinai paplito apyrankės, krūtininės grandinės bei įspūdingi metaliniai drabužių ornamentai, o XVI amžiuje auksinės grandinės, monarchų dovanojamos savo vasalams ar favoritams tapo tokiu statuso simboliu, kokiu šiandien yra auksinis laikrodis.
Vyriškų aksesuarų sistema galutinai nusistovėjo XVIII amžiuje. Tais laikais “klasę” demonstruojančio džentelmeno papuošalų ansamblį sudarė žiedai, kaltinės sagos, batų sagtys, plaukuose įsmeigtos šukos, padabinta kardo/špagos makštis ir ant peties nešiojama grandinė su savo giminės regalijomis. Taip pasidabinę džentelmenai savo aksesuarų gausa lenkdavo netgi damas, tačiau tai gyvavo neilgai – Didžioji Prancūzijos revoliucija ir siautėjančios plebėjų minios padarė džentelmeniškus aksesuarus tiesiog pavojingais, nes juos nešiojantis asmuo lengvai buvo identifikuojamas kaip “aristokratas” ir sukapojamas į gabalus. Iki XIX amžiaus pradžios vyro aksesuarai sumažėjo iki žiedo, kaklaskarės smeigtuko, rankogalių sąsagų ir laikrodžio, o ši tendencija ‘mažėti” nesustojo iki pat XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Dugnas buvo pasiektas, kai vyriškiai, nerizikuodami būti pasmerktais, teišgalėjo sau leisti vos vieną rimtesnį papuošalą – segėti rankogalių sąsagas. Tačiau nuo 1970 metų jaunimas vėl pradėjo nešioti auksines, grandinėles, apyrankes ir auskarus. Tų laikų agresyvumas suteikė galimybę ir džentelmeniškų aksesuarų Renesansui.
AKSESUARŲ STILIAUS YPATUMAI
Nepasakysiu nieko nauja, kad aksesuarai yra tokie pat svarbūs džentelmeno išvaizdai bei įvaizdžiui, kaip ir jo kostiumas, kaklaraištis ar marškiniai. Taip pat ne paslaptis, jog dauguma vyrų niekina aksesuarus, laikydami juos bereikalingais aprangos papildais, dėl kurių net neverta sukti galvos. Tačiau visas mūsų gyvenimas – tai amžina komunikacija. Prasti rūbai siunčia aplinkiniams signalą, kad Jums nerūpi kokybė, ir, išvis, esate neatsakingas. Deja, prasti ar trūkstami aksesuarai, tokie kaip laikrodis ar rašiklis, taip pat pasako aplinkiniams tą patį.
Iš kitos pusės, ne ką mažiau vyrų nešioja brangiai kainuojančias apyrankes, grandinėles ir netgi auskarus, manydami, jog demonstruoja savo unikalumą/išskirtinumą, tačiau dažnai tai virsta tiesiog prasto skonio paroda. Tai – ne džentelmeno atributai. Ir nėra jokio reikalo svarstyti, ar grandinėlę reikia nešioti virš drabužių, ar po jais? Vienintelis drabužis, virš kurios džentelmenas nešioja grandinę, yra kojinė – kad kalėjime kojos netrintų, kai prie grandinės dar pritvirtintas ir geležinis rutulys…
Laikrodis, kaklaraiščio segtukas, rankogalių sąsagos, žiedai – tai yra džentelmeno atributai, kuriuos jis nešioja išorėje. Ir geriausia, kai jie būna paprasti bei kuklūs. Svarbiausias aksesuarų tikslas – ne puikavimasis, o užuomina. Kuklumas yra išskirtinumo ženklas.
KAKLARAIŠČIO SEGTUKAS
Kaklaraiščio segtukas yra palyginti jaunas džentelmenų aksesuaras. Jo pirmtakas – kaklaskarės smeigtukas atsirado tik XVIII amžiuje, kartu su kaklaraiščiais. Įsmeigiami pro kaklaraištį į marškinius smeigtukai buvo madingi dar penktajame šio amžiaus dešimtmetyje, tačiau nuo to laiko pasitraukė į užmarštį, bet tikiu, laukia savo valandos. Prieš kelias dešimtis metų dar buvo bandyta nešioti kaklaraiščio smeigtukus švarko atlape, tačiau tai neprigijo.
O kaklaraiščių horizontalių segtukų mada ateidavo ir nueidavo. Pikti liežuviai plaka, kad jie buvo sukurti kaip priemonė apsaugoti savo kaklaraištį nuo pavojaus įmerkti jį į sriubos lėkštę. Gal ir taip. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius mūsų valgymo įgūdžiai turbūt tikrai patobulėjo. Išskyrus nešiojamus su uniforminiais marškiniais, kaklaraiščių segtukų aš nematau jau dešimt metų – nuo to laiko, kai pats lioviausi juos nešiojęs…
DIRŽAI IR PETNEŠOS
Kažkas, girdžiu, jau skuba ginčytis, kad tai ne aksesuarai, į ką oriai atsakau: aukštos klasės kelnėse juk nėra kilpelių diržams? Tokias kelnes ant mūsų klubų prilaiko šonuose įsiūtos medžiaginės juostelės ant sagų arba petnešos. Sutinku, tokio tipo kelnėms reikia ir plokščio pilvo (apie būtinybę puoselėti savo kūną – ateityje), tad jei neturite alternatyvos, nešiokite diržą, kuris šiais laikais yra vėlgi tik priedas prie drabužių. Beje, visada gerai matomas priedas.
Odinio ar medžiaginio diržo (kuris visada privalo turėti penkias skylutes) spalva derinama prie kelnių arba kojinių. Skirtingai nuo petnešų – funkcionaliausio, vyriškiausio ir gražiausio vyriško aksesuaro. Petnešų spalva negali sutapti su kojinių arba kaklaraiščio spalva. Taip pat nepatartina nešioti petnešų, tvirtinamų prie kelnių krašto segtukais. Ir visai draudžiama nešioti petnešas bei diržą vienu metu (kadaise toks ansamblis buvo madingas LSKP CK darbuotojų tarpe, kaip ir rudi batai prie pilko kostiumo, nors apie tokius žmones buvo sakoma, kad jiems trūksta “vadovavimo įgūdžių”).
Tie, kurie dar pamena savo tarnybą Sovietų Sąjungos Vyriausoje žvalgybos valdyboje (GRU), su nostalgiška šypsena patvirtins oficialų draudimą į Valdybos centrinį pastatą ties Chodynkos oro uostu Maskvoje įžengti susijuosus diržu – septintajame dešimtmetyje sukestėjus “šnipų” technologijoms, fotoaparatas, įmontuotas diržo sagtyje labai baugino vidines saugumo struktūras. Dėl to tarybinį žvalgą visur galėjai pažinti iš to, kad į darbą jis niekada neidavo su diržu (GRU darbuotojai visada buvo skatinami nešioti petnešas) ir niekada į darbą neatsinešdavo rašiklio (GRU viduje buvo galima naudotis tik sankcionuotais – išduodamais “po parašu”). Deja, nežinau, ar veikė toks reglamentas KGB struktūrose… Tačiau atkreipkite dėmesį į savo bendradarbius – ar su diržu? Ar atsineša rašiklį? Jei ne – laikas “kelti jo popierius”…
ŽIEDAI
“Mažiau yra daugiau” – padorioje kompanijoje ar darbovietėje ši formulė itin tinka kalbant apie žiedus, mūvimus ant pirštų. Žiedai – subtilus aksesuaras, ir riba tarp skonio bei “čigoniškos” prabangos yra labai nežymi.
Žiedų kiekis turėtų būti apribotas iki daugiausiai dviejų – vestuvinio ir “antspaudinio”.
Lyg tarp kitko primenu paprastą faktą, kad nuo XIII amžiaus ilgą laiką vestuvinius žiedus mūvėjo tik moterys, ant vyrų pirštų jie atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Nėra visai teisinga tvirtinti, kad tik Vakarų pasaulyje vestuvinis žiedas nešiojamas ant kairės rankos, o tik slaviškose šalyse (kaip ir Lietuvoje) paplitusi tradicija reikalauja, kad vestuvinis žiedas būtų mūvimas ant dešinės. Netgi Vokietijoje ir Norvegijoje, kurių niekaip slaviškomis nepavadinsi, vestuviniai žiedai daugiausiai nešiojami taip pat ant dešinės rankos pirštų.
“Anstpaudinis” žiedas, kadaise nešiotas tik su išgraviruota emblema, prispaudžiama prie sutarčių ar voką klijuojančios smalkos – sena Europos kilmingųjų tradicija (prancūzų kalboje toks žiedas vadinamas “une chevalliere”, nuo žodžio “chevalier” – “riteris”). Kaip paprastai, nešiojamas ant mažojo pirštelio (visai kaip princas Charlesas), nors kai kurios šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje – yra mūvimas ant kairės rankos bevardžio, Šveicarijoje – ant dešinės rankos bevardžio. Anglijoje – tik ant mažojo kairės rankos pirštelio. Savo laiku šis žiedas ant džentelmeno pirštų atliko ir vestuvinio paskirtį. Jei nešiojamas viršumi, nusuktu žemyn, reiškė, kad ponas – vedęs.
Šiais laikais vyriškių mūvimi žiedai yra praradę savo istorines potekstes, tokiais, kaip faktą, jog žiedus ant mažųjų pirštelių nešiojantys didikai norėdavo pabrėžti, kad nedirba juodo darbo (kaip ir Sicilijos kaimų mafijoziai, užsiaugindami ilgus nagus ant mažųjų pirštelių, taip pabrėždami, kad neknisa žemės, kaip jų “globotiniai”). Tačiau šioje skyrybų epochoje, kai vis dar vedęs asmuo daugeliui kelia nuostabą, nešioti vestuvinį žiedą – tikro pastovumo ženklas. Apsisprendimas nešioti žiedus (net jei tai ir masyvi “kaladė”) ant kitų pirštų yra skonio reikalas. Svarbiausia taisyklė, kurią reikia atminti – žiedų negali būti daugiau kaip du, antraip atrodysite kaip “čigonų” baronas. Taip pat patartina ant vienos rankos vienu metu nenešioti auksinio ir sidabrinio žiedų.
LAIKRODŽIAI
XIX amžiuje laikrodžiai buvo toks “nuvorišų” simbolis, jog tikras džentelmenas netgi didžiuodavosi tuo, jog neturi jokio laikrodžio. Šiandien esame priversti jį turėti.
Džentelmenui svarbu ne pademonstruoti savo laikrodį, bet turėti tokį, kuris išduoda subtilų skonį ir stilių. “Mažiau yra daugiau”. Ši taisyklė taip pat taikoma ir rankiniams laikrodžiams.
Mados, apsprendžiančios nešiojamo laikrodžio korpuso storį, nuolat keičiasi. Tačiau džentelmenai niekada neužmiršta, kad plonas laikrodžio korpusas visada atrodo solidžiau. Didesnio korpuso laikrodžiai yra skirti tik savaitgaliams arba atostogoms. Laikrodžiai, parodantys penkias laiko zonas ar kada bus sekantis Mėnulio užtemimas, kels aplinkiniams įtarimą, kad Jūs pats esate lunatikas. Taisyklė paprasta – kuo laikrodis paprastesnis, ir kuo mažiau skaitmeninis, tuo jis yra elegantiškesnis. Taip pat venkite laikrodžių su juodais ciferblatais – jie visada atrodys pigesni, nei su baltais.
Tačiau šiais laikais daugelis žmonių linkę nešioti laikrodžius ne pabrėžiant savo kuklumą, o atvirkščiai – pabrėžiant savo gyvenimo sėkmę ar finansinę gerovę. Kam segėti mažą ploną daiktelį, paslėptą rankogalyje, jei galima nešioti deimantais nusagstytą aparatą, didesnį nei Butkevičiaus akinių stiklai, taip traukiant kiekvieno aplinkinio dėmesį į savo aukštų pajamų įrodymą? Tačiau užduokite sau tokį klausimą – ar Jūs džentelmenas, ar prekeivis, ar tiesiog abiejų hibridas?
Suprantu, sunku atsispirti pagundoms turėti įspūdingą laikrodį – juoba kad šiais laikais skirtumai tarp klasikinio laikrodžio ir taip vadinamojo “sportinio”, nyksta. Laikrodis, segimas prie kostiumo turi būti mažas ir kuklus, sportinis gi turi matytis pusantro kilometro gylyje ir šviesti naktimis.Galima teigti, kad didelių laikrodžių mada biuruose prasidėjo nuo taip vadinamosios “Džeimso Bondo mados”. Vyrais, besilygiuojantys į šio superšnipo įvaizdį, pradėjo nešioti “Rolex Submariner” tipo laikrodžius, savo biuruose siųsdami bendradarbiams žinią, kad “aš gal ir pardavinėju draudimo polisus nuo pirmadienio iki penktadienio, tačiau savaitgaliais ieškau nuskendusių laivų Baltijos jūroje”. Savo svajonėse, be abejo. Tačiau iš kitos pusės, argi ne mūsų svajonės yra svarbiausia?
Beje, kaip jau ir pastebėjote, žmonės nešioja laikrodžius ant skirtingų rankų, nors vaikystėje visi žinojome, kad segėti laikrodį privalu ant kairės rankos, ant dešinės jį nešiodavo tik maištininkai. Istoriškai tai yra paaiškinama paprastai – laikrodžiai ant kairės rankos atsidūrė dėl pasaulyje vyraujančių dešiniarankių žmonių – taip sumažinant pavojų laikrodį sudaužyti ką nors veikiant. Dėl tos pačios priežasties kairiarankiai juos nešiojo ant savo dešinės rankos. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad kadaise Vakarų Europos gėjai nešiodavo laikrodžius ant dešinės rankos. Tačiau šiais laikais tai tik skonio reikalas. Juoba ant dešinės rankos laikrodį segi ir Rusijos prezidentas Putinas. Aš irgi nešioju jį ant dešinės rankos, tačiau tebetvirtinu, kad nesu nei gėjus, nei kairiarankis. Aš tik noriu būti maištininkas.
RANKOGALIŲ SĄSAGOS
Prancūzai tvirtina, kad būtent jie išrado rankogalių sąsagas (liaudyje vadinamus “kulionikus”), ir netgi dar XIII amžiuje. Gal ir taip, tačiau turbūt tai buvo nereikšmingas išradimas, nes likęs pasaulis buvo jas užmiršęs ištisus 600 metų…
Nors išsikišę iš surdutų rankovių marškinių rankogaliai buvo pastebimi jau XVIII amžiuje, visuotinai juos segti sagutėmis ar sąsagomis buvo pradėta tik 1840 metais. Lygiai po dešimties metų atsirado ir per pusę sulenktas krakmolytas rankogalis (taip vadinamasis “prancūziškas”), iškart įgijęs džentelmenų pripažinimą, tačiau, deja, jį sukūrė anglai, o ne prancūzai.
XIX amžiaus džentelmenams rankogalių sąsagos buvo bene vienintelis būdas pademonstruoti savo marškinių brangumą, nes likusi marškinių dalis buvo uždengta liemenėmis bei surdutais. Atspindint sąsagas nešiojančiojo turtą ir kilmę, jos buvo gaminamos iš brangiųjų metalų, kai kurios buvo tikri meno kūriniai. Rusijos carai mėgo dovanoti Faberge meistrų pagamintas sąsagas užsienio svečiams (kai kurių XX amžiaus pradžios Faberge sąsagų poros aukcionuose kainuoja iki 60 tūkstančių JAV dolerių). Brangiausiai pasaulyje – už 400 tūkstančių JAV dolerių – buvo parduota deimantais inkrustuota “Cartier” sąsagų pora, kurias 1935 metais amerikietė Wallis Simpson padovanojo savo mylimajam Velso princui Edvardui, dėl kurios pastarasis net atsisakė Didžiosios Britanijos sosto.
Iki Pirmojo pasaulinio karo rankogalių sąsagos tapo visuotiniu Europos viduriniosios klasės vyrų aksesuaru. Ši mada nesibaigė dar pusę amžiaus, kol aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Europoje rankogalius su sąsagomis išstūmė marškinių rankovės susegamos sagutėmis – tai atsitiko tada, kai į verslo aplinką pradėjo veržtis kompiuteriai. Rankovės, susegamos sagutėmis buvo tiesiog patogesnės (kompiuteriai, beje, išstūmė ir kitą elegantišką vyriškio atributą – parkerį). Laikui bėgant, rankogaliai su dvejomis sagutėmis pakeitė dar vieną džentelmenų atributą – virš alkūnės nešiojamus marškinių spyruokles, pritaikytas atitraukti ir paslėpti marškinių rankogalius po švarko rankovėmis, sėdant prie stalo rašyti ar valgyti.
Taip rankogalių sąsagos pavirto senamadišku ir netgi nepraktišku aksesuaru.
Tačiau niekas nenuneigs fakto, kad išreikšti save yra daug lengviau, velkantis marškinius su “prancūziškais” rankogaliais, nei paprastus – su sagutėmis rankogaliuose. Šiais laikais tokie rankogaliai išgyvena Renesansą, ir nors seginčiųjų sąsagas – mažuma, tačiau pastebima. Džentelmenas su sąsagomis susegtais rankogaliais visada simbolizuos amžinųjų vertybių išpažinimą ir išskirtinį skonį. Svarbiausia – nepamiršti keleto taisyklių.
Klasikinę rankogalio sąsagą sudaro dvi plokštės, sujungtos grandinėle. Laikui bėgant, vietoje grandinėlės plokštelių jungimui buvo pradėti naudoti tiesūs kronšteinai. Šiuo metu labiausiai pasaulyje paplitusi vienpusė sąsaga su paprastu užsisukančiu galiuku yra racionaliųjų amerikiečių išradimas.
Atminkite, aplinkiniams visada subtiliausiai atrodys kuo paprastesnės (ne prastesnės) rankogalių sąsagos. Venkite iššaukiančių formų, tokių kaip kaukolės ar besisukantys ruletės diskai. Tai ekstravagantiškumas, padoriose kompanijose visiškai nereikalingas. Darbinėje aplinkoje geriausiai atrodo blizgančios metalinės sąsagos, vakare – su jose įmontuotais brangakmeniais. Nebūtina, kad tų brangakmenių būtų daug – vienas blykstelėjimas yra efektyvesnis nei į visas puses sklindantis žaižaravimas.
Sąsagų spalvą geriausia derinti pagal laikrodį ir mūvimų žiedų spalvas. Jei Jūsų mūvimi žiedai – įvairiaspalviai, derinkite sąsagos spalvą pagal tą žiedą, kuris yra ant tos rankos, kurią daugiau naudosite – spaudžiant kito asmens ranką, rodant ar ta, kuria dažniausiai gestikuliuojate. Linksmieji amerikiečiai teigia, kad galima vienu metu nešioti dvi skirtingas sąsagas, nes vis tiek niekas niekada nežiūrės į jas vienu metu. Tačiau niekada nesekite sąsagų į rankogalius su kilpele ir sagutėmis – tai visada atrodys pigiai. Sąsagos niekada negali būti nešiojamos kartu su džinsais arba kitomis darbinėmis kelnėmis, taip pat – su megztiniais.
Dabar Jūs jau visi žinote, kad marškinių rankogalis turi būti išlindės iš švarko rankovės per pusantro centimetro. Tačiau kaip užtikrinti, kad jie liktų kyšoti ir nesislėptų rankovėje? Ar atkreipėte dėmesį, kaip nervingai princas Charlesas vizito Vilniuje metu vis traukinėjo savo rankogalius iš švarko rankovės? Princo liokajai turbūt užmiršo jį berengdami pritaikyti vieną paprastą aksesuarą – rankovių laikiklį-spyruoklę. Kadaise Vakaruose vyravo mada marškinių rankovių galus slėpti po švarko rankovėmis, taip atsirado ir rankovių spyruoklės, kuriomis patrauktos aukštyn rankovės buvo prispaudžiamos. Tokios spyruoklės, kurias galima įsigyti bet kurioje “Tie Rack” parduotuvėse (pavyzdžiui, bet kuriame padoriame oro uoste, tik ne Vilniaus), yra puikus būdas ir išlaikyti rankogalį išsikišusiu – tiesiog nešiokite ją ant riešo (po švarko rankove, suprantama).
Ir pabaigai praktinis patarimas, kokia tvarka nusiimamos sąsagos džentelmenui nusirengiant prieš moterį. Visų pirma, skrybėlė (aišku, jeigu tokia yra), po to – apsiaustas, švarkas, kaklaraištis, sąsagos, batai, kojinės, marškiniai, kelnės ir visa kita. Neužmirškite, sąsagos prieš batus!
PAPILDOMI AKSESUARAI
MOBILIŲJŲ TELEFONŲ PRIEDAI
Ar išvis įmanoma išlikti džentelmenu, kalbantis mobiliuoju telefonu, klausiu savęs. Patarėjai darniai atsako: tikras džentelmenas nedaro iš mobiliojo telefono kulto ir vertina jį kaip eilinį progreso išmislą, trukdantį betarpiškam bendravimui. Mobilųjį telefoną džentelmenas naudoja išimtiniais atvejais (pvz., prisišaukti pagalbą), o ne pramogai, ir nepliauškia juo per pietus ar dalykinį susitikimą. Ieškokite aparato kuo plonesnio, kuris kišenėje nesugadintų švarko linijos. Be to, pageidautina, kad jis veiktų tik vibraciniu režimu.
Tačiau neretas vaizdas, kai padoriai apsirengęs asmuo eina gatve prisitvirtinęs prie ausies “Bluetooth” ausines. Tačiau, objektyviai vertinant, “Bluetooth” ausinė nedaro žmogaus profesionaliu, greičiau juokingu – primenančiu robotą iš kokio nors fantastinio kinofilmo. Trūksta tik skafandro arba uniforminės kepurės. Šis aksesuaras yra skirtas automobiliui, sutinku, ir geresnio pakaitalo jam dar nesukurta.
Juoba kad su asmeniu, įsikišusiu į ausį “Bluetooth” ausinę sunku net ir bendrauti – niekada nežinau, ar jis kažką sako Jums, ar telefonu savo pašnekovui.
ŽENKLIUKAI
Be abejo, nėra griežtų taisyklių, galima ar negalima nešioti švarko atlape ženkliukus, ypač jei jie patriotiški ar rodo priklausomybę kokiai nors draugijai. Kaip ir medalionus po marškiniais su buvusios žmonos plaukų sruoga… Svarbiausia, kad jie nebūtų atvirai kažką įžeidžiantys. Padorūs… Nors šiais laikais, kai padoru yra nešioti marškinėlius su užrašu FCUK, tada kur tos padorumo ribos?
ŽINGSNIŲ MATUOKLIS
Žingsnių matuoklis (kitaip – pedometras), pritvirtintas prie diržo… Argi galima sugalvoti subtilesnę užuominą apie tai, kad Jūs – besirūpinantis savo sveikata džentelmenas? Be to, jautresnė pašnekovė iškart suvoks, kad Jūs neįprastai bevelijate vaikščioti pėsčiomis, užuot teršdamas aplinką išmetamosiomis automobilio dujomis. Be to, sveikata išties svarbu – neužmirškite, kad vidutinis aktyvus vyriškis per dieną privalo nueiti ne mažiau kaip 3 tūkstančius žingsnių… Žinsgnių matuokliai pirmosiomis jų nešiojimo dienomis gėdingai primins Jums, kad tądien savo kojomis nuėjote vos kelis šimtus…
SKĖTIS
Aksesuarų ansamblį užbaigs skoningas skėtis. Tačiau nevalia pamiršti, kad tikras anglų džentelmenas niekada neišskleis savo skėčio, net ir lietui pilant “kaip iš kibiro” – skėtis yra skirtas stabdyti taksi gatvėje. Arba maršrutinę. Arba troleibusą…