2005 metais Londono „Sotheby’s“ aukcione buvo pasiektas neįprastas rekordas – pirmą kartą žmonijos istorijoje už vieną kišeninį laikrodį buvo sumokėta 11 milijonų JAV dolerių – suma, nemaža net mokant už originalius Renesanso paveikslus. Pirkėjas panoro likti nežinomas, tačiau pats laikrodis buvo pristatytas visuomenei. Tai buvo „Patek Philippe“ modelis „Supercomplication“, pagamintas 1932 metais pagal Niujorko bankininko ir tuometinio laikrodžių kolekcionieriaus Henri Graves užsakymą. Laikrodis buvo gaminamas penkerius metus – jo korpusas pagamintas iš 18 karatų aukso, ciferblatas – pasidabruotas, tačiau gaminio vertė slypėjo ne ten. Laikrodis vis dar atlieka 24 funkcijas, jo mechanizmo ratukai sukasi ant 70 rubininių akmenų, per ciferblato langelį, kuriame rytą pasirodo saulė, o naktį – mėnulis, tamsiu paros metu dangaus ploto matosi tiek, kiek iš užsakovo amžinatilsį pono Henri Graves namų lango. Viena iš šio „Patek Philippe“ funkcijų – tikslus saulės patekėjimo ir nusileidimo Niujorke laikas. Tai buvo vienas iš pirmųjų šios kompanijos ypatingų gaminių.

Kaip reiktų jaustis nešiojant 11 milijonų dolerių vertės laikrodį kišenėje? Nežinau, ar Lietuvoje kas nors yra patyręs nors vieno milijono dolerių vertės laikrodžio prisilietimą, juoba kad, laikrodžių parduotuvių „Šveicarija“ vadovo Aido Gužausko teigimu, pats brangiausias jų parduotuvėse Lietuvoje parduotas laikrodis kainavo virš 100 tūkstančių litų.

Kažkur toli už Lietuvos ribos egzistuoja dar viena laikrodžių kategorija – „luxury“ („prabangos“) klasės gaminiai. Juos sudaro viso labo 20 pavadinimų: „Audemars Piguet“, „Alain Silberstein“, „Breguet“, „Blancpain“, „Daniel Roth“, „Frank Muller“, „Harry Winston“ (tokį pat vardą, beje, turėjo ir žymus JAV darbininkų veikėjas) „Jaeger Le Coultre“, „Jaquet Droz“, „A.Lange & Sohne“, „Parmigiani“, „Patek Philippe“, „Piaget“, „Rolex“, „Ulysse Nardin“, „Vacheron Constantin“, „Zenith“, „Panerai“, IWC, „Girard-Perregeux“ ir „Glashütte Original”. Nors „Rolex“, be abejo, yra gana populiarus Lietuvos skurdžių tarpe prekinis ženklas, tačiau Lietuvoje jau prekiaujama ir „Jaeger Le Coultre“, ir „Piaget“ (abu – „Šveicarija“), ir „Zenith“ („Ženeva“).

„Prabangos“ klasės laikrodžių kainos prasideda nuo 15 tūkstančių litų už „einamuosius“ modelius (siekia milijoną litų) iki 9 milijonų litų už vienetinius užsakymus. Tokio tipo laikrodžius galima palikti banke kaip užstatą už kreditą (pavyzdžiui, sklypui Zujūnuose pirkti), jie superkami net nepataisomai sugedę (ir tokių paklausa, beje, viršija pasiūlą), renkantis tokį laikrodį rekomenduojama pasikviesti psichologą ir dizainerį, įteikiant vienetinius užsakymus dalyvauja ir gamintojų kompanijų prezidentai. Ir, aišku, jų kainos vitrinose nenurodomos. Anot, p.A.Gužausko, žvelgiant į tokio tipo laikrodžius ekskluzyvinėse vitrinose, ir pabandžius jį įvertinti iš akies, galima apsirikti bene šimtu tūkstančiu litų.

Aišku, kyla tradicinis klausimas, kodėl „prabangos“ klasės laikrodžiai tokie brangūs? Manote, jie visi auksiniai ir nusagstyti briliantais? Deja, ne visi. Ir vienija juos iš esmės tik vienas bruožas – kiekviena detalės pagaminama ir surenkami jie rankomis. Tačiau užmirškite briliantus – juos mėgsta arabų šeichai ir mafijozai. Atminkite, brangiausias daiktas šiame pasaulyje – tai vardas.

Prabangos laikrodžių renesansas

Sunku išties suvokti, kodėl tiek daug pasaulio turčių yra tiesiog pamišę dėl „prabangos“ laikrodžių, mokėdami tokias pasakiškas sumas už išoriškai „labai paprastą laikrodį”… Tačiau verta prisiminti istoriją – žmonijos nuopuolius ir pakilimus, būtent jie sąlygojo “prabangos” laikrodžių kategorijos suklestėjimą. Po Pirmojo pasaulinio karo atsiradę turčiai, vakardienos skurdžiai, reikalavo iš laikrodžių gamintojų ypatingų gaminių, skirtų tik jiems – tai buvo “luxury” manijos pradžia. Per Didžiąją depresiją visą laikrodžių pramonė smuko kartu su pasaulio ekonomika, tada pasikeitė daugelis kompanijų savininkų, kai kurios įmonės tiesiog bankrutavo, palikdamos dar brangesnius modelius kolekcionieriams. Po Depresijos prasidėjo antras “prabangos” laikrodžių pakilimas – daugelis žmonių matė juose puikų derinį – prestižą, kokybę ir tuo pačiu tiesiog puikią galimybę investuoti į patogų daiktą. Po Antrojo pasaulinio karo “prabangos” laikrodžiai užplūdo klestinčią Ameriką, vėliau atsirado naftos telkinių savininkai arabai, rungtyniaujantys tarpusavyje prabanga ir prašmatnumu, dar vėliau, be abejo – “naujieji rusai”. Tačiau klaidinga būtų “prabangos” laikrodžius vertinti kaip trivialumo išraišką. Taip gali atrodyti mums, mačiusiems pasaulinį prestižą tik iš tolo. Tikrovėje šie laikrodžiai vertino savo vardą, ir, kaip taisyklė, nė vienas jų dar niekada nebuvo apvylęs savo savininko.

„Patek Philippe“

Pabandykime bent teoriškai pažvelgti į šios kompanijos gaminius iš arčiau, juoba kad jos istorija susijusi su Lietuva….

„Patek Philippe“ visada laikėsi vienos nuostatos: „laikrodis – vienintelis vyro papuošalas“. Būtent jis iškart suteikia informaciją apie jo savininką: kas jis, koks jis, kaip vertina save ir aplinką.

„Patek Philippe“ laikrodžius priimta vertinti kaip iš kartos į kartą perduodamą šeimos relikviją. Savo gaminių reklamose jie taip ir sako „Iš esmės tu niekada nesi „Patek Philippe“ savininkas. Tai yra daiktas, kurį tu pasiskolinai iš savo palikuonių“.

„Patek Philippe“ laikrodžiai gaminami nedidelėmis serijomis. Pagrindinė jų vertybė – ne žaliava ar medžiagos, bet meistrų darbas. Tai tikras tiksliosios mechanikos šedevras: kiekvienas egzempliorius atitinka aukščiausius standartus, visos mechanizmo detalės gaminamos ir pritaikomos rankomis, kokybė užtikrinama praeinant daug išbandymų ir testuojant keturias savaites. Vieno laikrodžio pagaminimui vidutiniškai skiriami devyni mėnesiai (visai kaip ir žmogaus gimimui).

„Patek Philippe“ kompaniją 1839 metais Šveicarijoje įkūrė išeivis iš Lietuvos – Antonas Patekas kartu su vietiniu meistru Fransua Chapeku. Vėliau A.Pateko kompanionu tapo vietinis laikrodininkas ir inžinierius J. A. Philippe. Būtent šio inžinieriaus išradimai, taikomi mechanizmuose, padėjo pagrindus sudėtingųjų kompanijos laikrodžių gamybai. Šių žmonių dirbtuvėse buvo atrastas būdas prisukti laikrodį karūnėle, o ne raktu, čia sekundinė rodyklė buvo išmokyta šokinėti kas sekundę.

Kai kurie „Patek Philippe“ laikrodžiai nesikeičia jau kelis dešimtmečius, pavyzdžiui, prieš 50 metų sukurtas modelis „Calatrava“- klasikinio stiliaus šedevras. Auksinis korpusas ir griežtas dizainas atrodo šiuolaikiškai ir šiandien.

Vizitinė „Patek Philippe“ kortelė – „Golden Ellipse“ su ovaliu korpusu. Ypatinga ciferblato spalva, vadinamoji „mėlynojo aukso” spalva, apsaugo šiuos laikrodžius nuo padirbinėjimo- kompanija turi ekskliuzyvinį patentą sudėtingiausiai 18 karatų aukso ir kobalto maišymo technologijai.

Praeito amžiaus 30-tųjų metų „Art-Deco“ stilius padėjo pagrindus „Patek Philippe“ modeliui „Gondolo“. “Nautilus“ skirtas šiuolaikiniam aktyviam ir sportiškam gyvenimo būdui.

„Patek Philippe“ kompanija didžiuojasi turinti garbę gaminti pačius sudėtingiausius pasaulyje laikrodžius „Calibri-89“. Šie laikrodžiai atlieka 36 funkcijas, juos sudaro 1728 detalės (eilinis laikrodis vidutiniškai turi 150 detalių). Jie pradėti gaminti 1989 metais, kol kas pagaminta tik 10 egzempliorių. Toks laikrodis gali viską, kas tik buvo sugalvota šiandieninėje mechanikoje. Be laiko, žadintuvo ir „amžino kalendoriaus”, rodančio savaitės dieną, datą, mėnesį, paros ketvirtį ir metus, turi turbijoną – prietaisą, mažinantį žemės gravitacijos įtaką tiklsumui, termometrą, split-chronografą – sekundometrą su tarpinio finišo funkcija, minutinį repetyrių – prietaisą, kuris norint muša kas minutę, žvaigždžių žemėlapį su Šiaurės ir Rytų pusrutulių variantais. „Patek Philippe“ Calibri-89 kainuoja 3 milijonus dolerių, toks laikrodis gaminamas 9 metus (ne devynis mėnesius)…

Būtent aukšta sudėtingiausių mechanizmų kokybė atnešė „Patek Philippe“ kompanijai šlovę. Kompanijos klientais buvo daug istorinių įžymybių: Anglijos karalienė Viktorija, Albertas Einšteinas, Levas Tolstojus, Piotras Čaikovskis.

Sakoma, ne žmogus renkasi „Patek Philippe“, bet „Patek Philippe“ renkasi žmogų. Įsigijus tokio tipo laikrodį automatiškai į elitą dar nepapulsite, bet galite manyti, kad vieną žingsnį link jo jau padarėte. Ir svarbiausia, kai kas pasaulyje žinos, kad Jūs mokate branginti tikrąsias vertybes.

(Modifikuotas straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)