Atrodyti efektyviai šių laikų viskuo pertekusioje visuomenėje yra nelengva. Tačiau nebūtina kamuotis, galvojant, kaip apsirengti ar mokėti didelių pinigų už madingiausius aprėdus – savo aprangoje mes galime panaudoti begales smulkmenų, visada padedančių atrodyti dar originaliau nei aplinkiniai. Gerai įsižiūrėkite į savo kolegas biure ir būtinai pastebėsite, kad jie dar daug ko neturi, ką galite panaudoti jūs pats, pvz. marškinių rankovių spyruoklės virš alkūnių (jei išvis žinote, kas tai per daiktas). Jei kiekvienas iš jūsų kolegų vaikšto su užsegta viršutine marškinių sagute, jūs ją atsisekite. Jei visi nešioja įprastus kostiumus, jūs papildomai užsivilkite dar ir liemenę. Vietoje banalaus rankinio laikrodžio įsigykite “cibulį”. Kitas dalykas – ignoruokite technologinį progresą, pvz., jaunatviškai nusiteikusiems partneriams praneškite, kad atsiųsite ne elektroninio pašto žinutę, o faksogramą. Atsisakykite mobiliojo ryšio telefono.

Ir nešiokite sąsagas.

RANKOGALIŲ IR JŲ SĄSAGŲ ISTORIJA

Pirmieji rankogalius susegančius aksesuarus XVI amžiaus viduryje pradėjo nešioti Prancūzijos armijos karininkai. Būtent jie ir sukūrė tą rankogalio tipą, kurį mes šiandien vadiname “prancūzišku” – iš švarko galų išlindusius prailgintus ir atgal atlenkiamus rankovių galus, susegamus sąsagomis. Tų laikų didikams tai buvo praktiškai vienintelis būdas pademonstruoti savo vilkimų marškinių brangumą, nes likusi marškinių dalis buvo uždengta surdutais, liemenėmis ar klostuotomis apykaklėmis. Tokie rankogaliai, mums gerai pažįstami iš kino filmų apie muškietininkus, iš Prancūzijos paplito po visos Europos aukštuomenę. XVIII amžiaus pabaigoje toje pačioje Prancūzijoje pasirodė ir rankogalių sąsagos, savo principinę formą išlaikiusios iki mūsų dienų (nors tais laikais jos buvo susegamos grandinėle). Atspindint sąsagas nešiojančiojo turtą ir kilmę, sąsagos buvo gaminamos iš brangiųjų metalų, kai kurios buvo tikri meno kūriniai.

Nuo XIX amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo rankogalių sąsagos paplito po visas pasaulio šalis, kur tik pajėgė įsiskverbti europietiškoji kultūra. Tačiau tai jau nebebuvo vien aukštuomenės aksesuaras. Iki 1900 metų sąsagos tapo privalomu Didžiosios Britanijos vidurinės klasės vyrų atributu, kurį nešiojo kiekvienas save gerbiantis vyriškis, juoba kad tai aktyviai propagavo ir britų karališkosios šeimos atstovai. Rusijos carai mėgo dovanoti Faberge meistrų pagamintas sąsagas užsienio svečiams (kai kurių XX amžiaus pradžios Faberge sąsagų poros aukcionuose kainuoja iki 60 tūkstančių JAV dolerių). Brangiausiai pasaulyje – už 400 tūkstančių JAV dolerių – buvo parduota deimantais inkrustuota Cartier sąsagų pora, kurias 1935 metais amerikietė Wallis Simpson padovanojo savo mylimajam Velso princui Edvardui (dėl šios moteriškės princas Edvardas net atsisakė Didžiosios Britanijos sosto).

Lietuvoje rankogalių sąsagos “aukso amžių” išgyveno XX amžiaus šeštajame-septintajame dešimtmečiuose, kai tuometinis SSSR vadovas Nikita Chruščiovas pirmasis uždavė tokią madą visai tarybinei vyrijai. Ir tai nebuvo laikoma buržuazine atgyvena – tais laikais gintariniai “kulionikai” net puikavosi tarp kitų suvenyrų “Inturisto” parduotuvėse.

Aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Europoje rankogalius su sąsagomis išstūmė marškinių rankovės susegamos sagutėmis – tai atsitiko tada, kai į verslo aplinką pradėjo veržtis kompiuteriai. Rankovės susegamos sagutėmis buvo tiesiog patogiau (kompiuteriai, beje, išstūmė ir kitą elegantišką vyriškio atributą – parkerį). Laikui bėgant, rankogaliai su dvejomis sagutėmis pakeitė dar vieną džentelmenų atributą – virš alkūnės nešiojamus marškinių spyruokles, pritaikytas atitraukti ir paslėpti marškinių rankogalius po švarko rankovėmis, sėdant prie stalo rašyti ar valgyti.

Ir šiais laikais Vakarų Europoje “prancūziški” marškinių rankogaliai bei sąsagos nėra tokie populiarūs kaip anksčiau, bet jie turi tą pačią prasmę, nuo kurios ir prasidėjo jų istorija – pademonstruoti savo finansinę sėkmę ir kilmę. Nors šiuolaikinio jaunimo tarpe dominuoja sagutėmis susegamoms rankovėms, tačiau finansinių paslaugų bendrijose ir politikų sluoksniuose egzistuoja nerašyta taisyklė nešioti marškinius tik su “prancūziškais” rankogaliais bei sąsagomis (rankogaliai su sagutėmis, Vakarų turtuolių manymu, geriausia tinka tik atsipalaidavimui ar poilsiui). Šiuo atžvilgiu europietiškieji principai šiek tiek skiriasi nuo amerikietiškųjų. Vakarų Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje, aukštesniųjų klasių atstovų ar turtuolių apranga yra konservatyvesnė ir reglamentuota kur kas griežčiau nei JAV (prisiminkite, kaip rengiasi Bilas Geitsas). Gi Lietuvoje, kurioje išvis net nėra biurų mados; kurioje nėra nei Londono Sičio, nei Niujorko Volstryto, vyrauja mišrus rankogalių stilius – priklausomai nuo to, kas išgali ką įsigyti.

RANKOGALIŲ IR SĄSAGŲ NEŠIOJIMO PRINCIPAI

Kas bent kiek kreipia dėmesį į savo aprangos stilių bei derinius, puikiai suvokia, kiek viena su kita sąveikaujančių smulkmenų egzistuoja kiekviename apdare. Kaip ir kostiumas, batai, kojinės ar kaklaraištis turi savas dėvėjimo taisykles ar prasmę, taip ir kiekvieni marškiniai daug ką pasako apie jų šeimininką.

Pavyzdžiui, renkantis marškinius darbui biure ar aukštuomenės pokyliui (kad ir kokios spalvos jie bebūtų), būtina atkreipti dėmesį į daugelį detalių – marškiniai turi būti su krūtinine kišenėle, ar be jos? Kada vilktis marškinius su kitokia apykaklės spalva? Su monograma ar be jos? Susagstomi ar susegami, ilgomis ar trumpomis rankovėmis? Netgi rankogaliai turi keletą tipų – su viena ar dvejomis sagutėmis, “prancūzišku” ar vienaeiliu rankogaliu, su sąsagomis ar be jų?

Pradėkime nuo to, kas visiems atrodo gerai suprantama, tačiau itin sunkiai padaroma – marškinių galai visada turi kyšoti bent per vieną centimetrą nuo švarko rankovių kraštų. Aštuoniasdešimtaisiais Vakaruose vyravo nuostata marškinių galus slėpti po švarko rankovėmis, tada vyravo mada ir nešioti rankovių spyruokles arba mini petnešėles, patraukiančias rankovių galus aukštyn (šis aksesuaras okupacijos metais buvo itin madingas Lietuvos KGB karininkų tarpe, ir buvo populiari dovana nuo užsienyje dirbusių rezidentų). Rankovių spyruoklės arba dirželiai atrodo efektingai, kai nusiimate švarką, tačiau ilgiau jas nešiojant, gali sutrikti kraujo apytaką, nes labai jau veržia.

Tačiau neužmirškite išleisti rankogalio vienu centimetru žemyn, parodykite pasauliui šiek tiek “klasės”.

Kalbant apie rankogalius, būtina pabrėžti, kad elegantiškiausiai atrodo būtent “prancūziškasis”, kuris visada susegamas su sąsagomis. “Prancūziškas” rankogalis yra “sėkmės džentelmeno” simbolis, tad jei norite parodyti pasauliui, kad esate šaunuolis ar pasiturintis, pirkite (arba siūkitės) marškinius su tokio tipo rankogaliais. Kaip ir anksčiau, “prancūziški” rankogaliai demonstruoja sėkmę, ir visada parodys, kad esate šiek tiek aukščiau…

Galų gale, save išreikšti yra daug lengviau velkantis marškinius su sąsagomis, nei su sagutėmis. Tačiau niekada nesekite sąsagų į rankogalius su kilpele ir sagutėmis – tai visada atrodys pigiai.

Atminkite, aplinkiniams visada subtiliausiai atrodys kuo paprastesnės rankogalių sąsagos. Venkite iššaukiančių formų ar raštų sąsagų, kaip ir pagamintų iš plastmasės (jei perkate sąsagas, hm, turguje, lengviausia atskirti brangakmenį nuo plastmasės pridėjus akmenį prie skruosto – brangakmenis visada yra šaltas, o plastmasė – šilta). Sąsagos su besisukančiais ruletės diskais, kaip ir kaklaraiščiai su Kalėdų seneliais ar Peliuku Mikiu aplinkiniams rodys, kad jūs – nebrendyla, atsitiktinai patekęs į rimtąją verslo visuomenę. Geriausiai atrodo blizgančios metalinės sąsagos su jose įmontuotais po vieną deimantą, perlą ar oniksą. Nebūtina, kad jos būtų inkrustuotos daugeliu brangakmenių – vienas saulės blykstelėjimas yra efektyvesnis nei į visas puses sklindantis žaižaravimas.

Pagal ką derinti sąsagų spalvą? Lengviausia – pagal laikrodį ir mūvimų žiedų spalvas. Kaip žinia, džentelmenas mūvi daugiausiai du žiedus (iš kurių vienas – vestuvinis). Ką daryti jei abu žiedai yra skirtingų spalvų, tarkime, auksinis ir sidabrinis? Tada derinkite spalvą pagal tą žiedą, kuris yra ant tos rankos, kurią daugiau naudosite – spaudžiant kito asmens ranką, rodant ar ta, kuria dažniausiai gestikuliuojate.

Prieš gerą dešimtmetį Vakarų Europos jaunimas labiau mėgo dar ir dabar pasitaikančią alternatyvą metalinėms sąsagoms – šilkinius mazgelius su gumyte. Man neteko Lietuvoje matyti nė vieno žmogaus nešiojančio tokio tipo sąsagas, nes tai visada atrodo ganėtinai neįprastai – tarsi marškiniai dar būtų ne iki galo išpakuoti…

Todėl, jei norite parodyti pasauliui, kad esate “kietas”, nepagailėkite pinigų bent vienai marškinių porai su “prancūziškais” rankogaliais ir bent vienai metalinių sąsagų porai. Galų gale, jei savo vestuvėms nuomojate smokingą, “prancūziški” rankogaliai, sąsagos, kaip ir baltos petnešos yra tiesiog būtini atributai vilkint šį rūbą.

Jei esate tiek pasiturintis, kad siuvatės marškinius, o ne perkate juos parduotuvėje, prieš eidamas pas siuvėją, jūs turbūt viską gerai apgalvojate arba konsultuojatės su “stiliaus ekspertais” – kokia turi būti apykaklė, kokie rankogaliai, ar jums reikia monogramos, ar reikės kišenėlės ant krūtinės – galų gale, jūs esate užsakovas. Geras siuvėjas visada paklaus ant kokios rankos, ir kaip nešioji laikrodį, ir taip suformuos tos rankos rankovės galą (itin geras siuvėjas paprašys jūsų parodyti ir patį laikrodį).

Tačiau iš esmės siūtų ar pirktų parduotuvėje marškiniai vaizdas neypatingai skiriasi, tad jei baudžiatės išties siūtis marškinius, padarykite taip, kad jie išties atrodytų siūti. Užmirškite krūtinės kišenę, tada linijos atrodo tiesesnės. Ir paklausykite mano patarimo – būtinai užsakykite “prancūziškus” rankogalius…

Tiesą sakant, egzistuoja ir keletas draudimų vilkintiems marškinius su “prancūziškais” rankogaliais ir sąsagomis. Nenešiokite tokio tipo marškinių, kai vilkite sportinę striukę ar mūvite džinsus. Kadaise bankrutavusio Žvėryno restorano “Ambasada” savininkas, Australijos lietuvis Balys Stankunavičius mėgo nešioti marškinius su “prancūziškais” rankogaliais ir sąsagomis, apsivilkęs glaudžiai aptemtą mėlyną megztinį. Deja, segėti sąsagas ir vilkėti megztinį yra tik Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno karininkų privilegija (prie tokio derinio būtina bent jau uniforminė kepurė…)

Ir pabaigai – ar kada pagalvojote, kokia tvarka vyras nusirenginėja prieš moterį? Taigi, visų pirma, skrybėlė (aišku, jeigu tokia yra), po to – apsiaustas, švarkas, kaklaraištis, sąsagos, batai, kojinės, marškiniai, kelnės. Neužmirškite, rankogaliai prieš batus.

LAIKRODŽIAI

Mados, apsprendžiančios nešiojamo laikrodžio korpuso storį, nuolat keičiasi. Tačiau džentelmenai niekada neužmiršta, kad plonas laikrodžio korpusas visada atrodo solidžiau. Didesnio korpuso laikrodžiai yra skirti tik savaitgaliams arba atostogoms. Kaip žinia, žodelis “QUARTZ” visada išduos laikrodžio pigumą. Visada pigiai atrodys ir juodi laikrodžių korpusai, kad ir kiek bebūtumėte už juos sumokėję. Laikrodžiai rodantys Mėnulio fazes, aplinkiniams kels įtarimą, kad jūs lunatikas.

MARŠKINIŲ KIŠENĖS IR MONOGRAMOS

Gal jau ir pastebėjote, kad nuo brangių marškinių nyksta krūtininės kišenėlės? Jei ne, tai faktas. Tačiau jei turite kišenėlę, nenaudokite jos, apkraudamas rašikliais, cigarečių pakeliais ar žiebtuvėliais, atvėpusi kišenėlė sudarys netvarkingo žmogaus įspūdį (išimtis, aišku, daroma uniforminiams marškiniams).

Monograma ant marškinių – amerikiečiai mėgsta monogramas išsiuvinėtas virš krūtininės kišenėlės. Pietų Amerikoje “tūzą” išduoda monograma išduoda išsiuvinėta ant rankovės. Pižonai nešioja monogramą, išsiuvinėtą ant apykaklės. Europietį pažinsi iš monogramos, išsiuvinėtos kairėje marškinių pusėje, ties penkta saga nuo apačios. Solidžiausiai atrodo monograma išsiuvinėta tos pačios spalvos siūlais, kaip ir marškiniai.