Tikiu, ir Jums ne sykį iškilo klausimas, kodėl vyriškuose drabužiuose yra tiek daug, o moteriškuose aprėduose beveik arba visai nėra kišenių?
Atsakymas glūdi gūdžioje istorijoje ir patriarchališkoje gyvenimo sanklodoje. Visų pirma, oloje tupinėjant apie puodą su vakariene ir vaikantis vaikus, moteriai kišenių juk nelabai ir reikėjo? Antra, kai laikui bėgant savos moterys buvo pradėtos vertinti labiau už medžioklinius šunis, vyrai panoro jas visada matyti gražiomis ir pasipuošusiomis. Taip per šimtmečius vyrams pavyko įkalbėti moteris vilkėti drabužius tik tokius, kurie jas darytų moteriškesnėmis – ir tenedarko jų siluetų bei figūrų pūpsančios kišenės, prikimštos moteriškų niekučių…
O mes, vyrai patys gi visada turėjome būti pasiruošę sumedžioti mamutą, kibti į priešą, statyti būstus, atlikti kanilingą – ir dar begalę pareigų, kurios per visą žmonijos istoriją vertė vyrus savo drabužius paversti funkcionalia darbo apranga. Todėl šis skirtumas tarp moteriškų ir vyriškų drabužių išliko nepakitęs lig šiandien. Nūdienos moterys, vilkinčios rūbus su kišenėmis, nemėgsta prigrūsti jas daiktų, o bevelija juos susidėti į rankines. Juoba tai asmeniniam naudojimui skirti niekučiai. O tikras džentelmenas ryte į gatvę išeina prisikimšęs savo kišenes ne ką mažiau. Tačiau funkcionalių reikmenų, kurių kai kurie skirti tų pačių moterų reikmėms patenkinti.
Taigi, ką džentelmenas privalo su savimi turėti kiekvieną akimirką?
KIŠENĖS GENEZĖ
Pagal savo kilmę, mūsų rūbų kišenės yra tiesiog paprasto maišo pakaitalas. Reikalas tas, kad prieš kelis šimtus metų kišenės net nebuvo siuvamos prie drabužių, kaip dabar. Pirmosios žmonijos istorijoje kišenės buvo prie diržo kaboję maišeliai, kuriuose žmonės nešiojo monetas, brangenybes ir kitus širdžiai mielus daiktus. Netgi dabartiniai anglų kalbos žodžiai “kišenė” ir “piniginė” yra kilę iš tų paties normanų kalbos termino.
Tokie maišeliai, be abejo, buvo masalas kišenvagiams, todėl atsargesni žmogeliai nusprendė saugoti savo turtą kelnių viduje, taip apsunkinant kišenvagiams darbą. Tačiau pasidarė sunkiau ir tuos savo pinigus išsitraukti. Nes, pavyzdžiui, perkant turguje obuolius, tūlas miestelėnas privalėjo visų akivaizdoje atsisagstyti kelnes ir traukti iš tarpkojo monetas (o apatinės kelnės išvis atsirado tik XVIII amžiuje) – taigi, ir tai nebuvo išeitis.
Taip kažkam šovė į galvą iškirpti kelnėse plyšį, ir per jį siekti savo pinigų. Šis išradimas sukėlė tikrą stiliaus revoliuciją. Vis dėlto dar iki XVIII amžiaus pabaigos kišenės buvo tiesiog iš vidaus ar išorės prisegami maišeliai prie kelnių bei švarkų (pasiekiami per išradingąją iškirptę), ir buvo jie gaminami kaip tikri meno kūriniai – įvairiausių formų, spalvų ir audinių. Galų gale kažkuris anglų didikas, nuolat pamiršdavęs tas kišenes prisisegti, paprašė savo žmonos jas prisiūti prie kelnių, ir taip gimė šiuolaikinė kišenė.
KĄ GALIMA NEŠIOTI KIŠENĖSE?
Teisingiausia būtų pradėti nuo to, ko negalima nešioti aprangos kišenėse. Svarbiausa taisyklė – rankų.
Tie, kam teko laimė mokytis okupacijos laikų vidurinėse mokyklose, puikiai atsimena nuolatinį draudimą laikyti rankas unifominių kelnių kišenėse, baudžiant prasikaltusiuosius moksleivius pašaipiomis replikomis ar klausimais “ką ten laikai? Kasai?”. Kaip žinia, viskas kas vyko okupacijos laikais, yra smerktina ir atmesta, tačiau blogos manieros ženklą įprotis laikyti rankas kišenėse atsirado dar iki okupacijos – ir tradiciškai atsirado kariuomenėje – besišildantis rankas kišenėse kareivis niekada nebuvo pakankamai kovingas. Be to, susikišus rankas į kišenes, keičiasi žmogaus stovėsena – pečiai ir galva svyra bei linksta į priekį, pilvas atsikiša, ir bendras vaizdas atrodo ne tik netvarkingai, bet ir negražiai. Kūno kalbos specialistai pridurtų dar porą faktų ir apie pąsamoninę nepadorumo ar nepagarbos prasmę, todėl tikram džentelmenui laikyti rankų savo kelnių kišenėse priežasčių yra daugiau nei pakankamai.
Priežastis, dėl ko vyrai privertė moteris nepamilti kišenių, šiais laikais tapo vienu iš didžiausių vyriškos elegancijos priešų – išsipūtusios ir nutįsusios šoninės švarkų kišenės, jose dzingsinčios monetos, byrantys tabako trupiniai, vizualinės “krūtys” nuo storos piniginės ar mobiliojo telefono, suglamžyta nosinė, išsiliejęs rašiklio tušas ant baltų marškinių kišenėlės, kurioje dar tuo pačiu saugiai glaudžiasi ir cigarečių pakelis su žiebtuvėliu – kad ir kokį brangų kostiumą bevilkėtumėte, netinkamai sudėjus į jo kišenes reikmenis, kostiumas visai realiai gali atrodyti netvarkingai ir pigiai. Jei esate priverstas turėti daug papildomų daiktų (vaistai, inhaliatorius, antistresinės minkomos priemonės, “PlaystationPortable”) galima, be abejo, išeities ieškoti įsigyjant dar vieną didį amerikiečių išradimą – vyrišką rankinę “makintošą” (subtilesniųjų vadinamą “partmane”, o liaudyje tiesiog “pederastine”), tačiau būtina atminti, kad “makintošai” yra ne tik kad senamadiški (su tuo dar galima susitaikyti), bet ir laikomi nesaugiomis rankinėmis.
Vis dėlto jei esate gyvybingas ir pasitempęs vyriškis, be abejo, suvokiate, kad elegancijos taisyklės galioja ir kišenėse.
KAM SKIRTOS KIŠENĖS
Švarkų ir kelnių kišenės istoriškai buvo skirstomos pagal savo funkcijas, ir siuvant aukštos kokybės kostiumus, šiaučiai tebesilaiko tradicijos naudoti jas pagal senovinę paskirtį, užuot kojuktūriškai derinantis prie vietos mobiliajam telefonui.
Švarkuose:
Vidinės krūtininės kišenės – saugiausios aprangos vietos – skirtos nešioti ploną užrašų knygelę bei dokumentus ar pailgas pinigines su banknotais (jokių monetų, joms skirta kita kostiumo vieta). Taip pat ir rašiklius. Susidėjęs norimus nešioti daiktus atsistokite prieš veidrodį šonu, susisegęs visas švarko sagas. Jei nuo sudėtų daiktų gausos iššoka “krūtis” – susegtas švarkas gulės nelygiai, atsegtas – bus nukaręs į vieną pusę. Verčiau paskirstykite daiktus į kitas kišenes.
Išorinė “krūtininė” kišenė, esanti kairioje švarko pusėje. Skirta tik ir tik “parodomajai” nosinei (šiukštu, nebandykite į ją šnypšti nosies, tam yra skirta kita nosinė) arba niekam. Šiais laikais daug kas mėgsta jose nešioti vizitines korteles arba rašiklius, tačiau tai – prasto draudimo agento požymis.
Išorinės šoninės kišenės – skirtos tik vizitinių kortelių dėklui ir popieriniams lapeliams – idant nebūtų išsipūtusios.
“Bilieto” kišenė – siaura kišenėje dešinėje švarko pusėje virš šoninės kišenės – kaip jau minėta, pagal kilmę yra skirta bilietui, tačiau šiais laikais į ją galima įsidėt vizitines korteles, prezervatyvą, kompiuterinę laikmeną (“Flash drive”) ar, tarkime, “laimingąją” monetą.
Kelnėse:
Šoninės kišenės – skirtos smulkioms monetoms ir raktams laikyti.
Užpakalinės kišenės – skirtos tik naudojamai nosinei. Tik. Nors kadaise užpakalinės kelnių kišenės atsirado kaip pagalbinė aprangos detalė darbininkams įrankius susidėti, idant rankos būtų laisvos, tačiau šiais laikais užpakalinės kišenės turi būti tuščios. Kai kurie etiketo žinynai ar žinovai pataria nešioti užpakalinėse kelnių kišenėse ir pinigines, tačiau tie patys amerikiečiai nustatė, kad tai nėra gerai dėl elementarių medicininių priežasčių. Sėdinčio žmogaus svoris turi pasiskirstyti tolygiai ant abiejų sėdmenų, tada stuburas teoriškai išliks tiesus. Užpakalinėje kišenėje esanti piniginė nežymiai, tačiau iš esmės pažeidžia sėdinčio žmogaus svorio balansą, ir stuburas visada pamažu kryps į priešingą pusę nuo piniginės. Galima, be abejo, pasiūlyti alternatyvą – traukti piniginę iš kišenės kiekvieną kartą, kai sėdatės, tačiau tai nepraktiška. Tai kur dėti prikimštą piniginę? – paklausite. Atsakymas paprastas – padarykite ją plona ir kiškite į vidinę švarko kišenę. Jei neišeina jos suploninti, eikite į “Darbo aplinkos organizavimo” kursus. Arba įsigykite “makintošą”.
“Monetų kišenėlė” – tradiciškai būna mažoji džinsų kišenėlė arba nedidelė kišenėlė šoninėje švarko kišenėje. Tradiciškai yra mažos ir šiais laikais praktiškai nenaudojamos.
“Laikrodžio kišenėlė” – esanti liemenėje arba kelnėse, nuo senų laikų skirta “cibulio” tipo laikrodžiams. Šiais laikais tokioje galima laikyti monetas.
MARŠKINIŲ KIŠENĖLĖS
Aukštos kokybės marškiniuose niekada nebūna krūtininės kišenėlės dėl vienos paprastos priežasties – į ją nėra ką dėti. Daugelis vyrų mėgsta savo marškinių kišenėles prikimšti rašiklių, cigarečių pakelių ir kitokių niekų. Tačiau niekas taip neišduoda mažai apmokamo samdinio, kaip prikrauta marškinių kišenėlė. Jei Jums teko (turbūt atsitiktinai) užsivilkti marškinius su krūtinine kišenėle – nenaudokite jos. Nebent esate Lietuvoje apsistojęs amerikietis, tada suprantama, nes mada apkrauti marškinių kišenėles atkeliavo būtent iš Amerikos.
“O kur dėti cigarečių pakelį?” – klausiate. Atsakymas paprastas – meskite rūkyti.
KAS PRIVALO BŪTI KIŠENĖSE
Visų pirma, šukos (jei dar turite, ką šukuoti). Po to – nosinė.
NOSINĖS ISTORINĖ GENEZĖ
Pirmieji nosines – prakaitui valyti ir nosiai šnypšti pradėjo naudoti kinai. Vėliau per romėnus ši mada paplito visoje Europoje, nors bandymas įvesti nosines Didžiojoje Britanijoje netgi baigėsi tragiškai. Karalius Ričardas II, kuriam įgrįso matyti savo dvariškius, valančius savo nosis rankovėmis, pabandė tai uždrausti, tačiau buvo nuverstas nuo sosto (be abejo, ne vien už tai…).
Renesanso laikais italai pirmieji atskyrė nosinių funkcijas, pradėdami madą “viena – parodai, kita – reikalui”. “Parodomoji” nosinė-šerpė, vadinama “fazzoletti” buvo nešiojama rankoje (kaip žinia, kišenių tada dar nebuvo) arba pririšta prie rankos ar kojos. Savaime suprantama, “fazzoletti” buvo visaip inkrustuojamos, siuvinėjamos auksu bei perlais, ir laikui bėgant tapo meilės ir palankumo simboliu. Damos dovanojo jas savo meilužiams, meilužės gaudavo jas iš karalių, o aukštuomenė varžydavosi tarpusavyje nosinių prabanga.
Tekstilės priemonių progresas XVIII amžiuje paskatino visuotinį nosinių naudojimą. Vis dėlto jas buvo priimta laikyti rankovėse, o ne kišenėse. Švarkams išstumiant surdutus, nosinės pradėjo brautis į kišenes, tačiau galutinai įsitvirtino jose tik po Pirmojo pasaulinio karo. Mat, karo metu karininkai pradėjo nešioti nosines krūtininėse kišenėse, nes apkasuose tai buvo patogiau, nei rankovėse. Po karo ši mada paplito visuose visuomenės sluoksniuose, taip atsirado nosinės krūtininėse švarkų kišenėse. O nuo trečiojo dešimtmečio nosinė tapo neatsiejamu kiekvieno džentelmeno aksesuaru.
Sakoma, kad nosinės prisireikia daugeliu atvejų, tačiau pagrindinės jos funkcijos yra dvi – “naudojimo” ir “demonstravimo”.
Medžiaginė “naudojama” nosinė džentelmeno kelnių kišenėje yra skirta akiniams arba prakaitui nuo kaktos valyti, be to, jei nepanaudota – dar pasiūlyti ir moteriai jos reikmėms (tradiciškai – jos ašaroms nusišluostyti).
Maniera naudotis nosine vietoje vienkartinių popierinių servetėlių daugelyje šalių ar bendrijų yra vertinama kaip senamadiška ir, ypač Šiaurės Amerikos šalyse – nehigieniška. (Tačiau iš kitos pusės – nosinė yra draugiškesnė aplinkai, nei vienkartinės servetėlės). Japonijoje ir Šri Lankoje medžiaginė nosinė kišenėje reiškia išsilavinusio žmogaus požymį. Tačiau tiems patiem japonams itin vulgariu atrodo mūsų pomėgis šnypšti nosį su ta pačia nosine. Jiems nesuprantama, kaip galima iš organizmo pašalintą ekskrementą išsaugoti nosinėje, ir kartu su ją kišti atgal į drabužius. Mano manymu, tai yra tiesiog įpročio ar alergijos kvepalams, kuriais būna apšlakstytos servetėlės, reikalas.
“Parodomoji” nosinė krūtininėje švarko kišenėlėje, liaudyje įvairiai vadinama “fantazija” arba “diagonalė”, be abejo, šiais laikais atrodo senamadiškai ar net pižoniškai, tačiau neabejotinai elegantiškai. Esu įsitikinęs visa širdimi – džentelmenas su “fantazija” krūtininėje švarko kišenėlėje niekada nepraloš.
Žinovai žino mažiausiai dvylika “fantazijos” sulankstymo būdų. Patys populiariausi – “prezidentinis” – tieisog trikampis, kyšantis iš kišenėlės, “TV” – statusis trikampis (įstrižoji kraštinė – nuo peties link pilvo) bei “linijinis” (kraštinė lygiagrečiai kišenėlės kraštui). Impozantiškai atrodo “rožė”: sunerkite nykštį su smiliumi, padarydami apskritimą. Ant jo paskleiskite “fantaziją” taip, kad pirštų apskritimas būtų ties centru. Tada kitos rankos smiliumi brukite audeklą į apskritimą, kol padarysite “puokštės” formą. Užlenkite galus ir taip kiškite “fantaziją” į kišenėlę. Šeštojo dešimtmečio pleibojai į krūtininę kišenėlę mėgdavo kišti moteriškas kelnaites, pageidautina – tik ką numautas. Atrodys itin reikšmingai, tačiau ir nepageidautinai dviprasmiškai…
Pasiryžusieji nešioti “fantazijas” susiduria su dilema – ar turi “fantazijos” spalva/raštas atitikti kaklaraišio spalvą/raštą? Vieni šaltiniai teigia, kad atrodys persistengta, jei “fantazijos” spalva atitiks kaklaraiščio spalvą, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad jos neturėtų pjautis. Kiti sako, kad jei rišatės dryžuotą kaklaraištį, “fantazija” turi būti vienspalvė ir atvirkščiai. Mano nuomone, niekada nepralošite, jei nešiosite baltą arba skirtingos nei švarkas spalvos “fantaziją”. Kaip paprastai, “fantazijos” būna šilkinės.
VIETOJE KIŠENIŲ – DIRŽAS
Dauguma vyrų pilnai neišnaudoja šio mūsų ryškiai pranašios aprangos detalės, nors kelnių diržas gali priimti daug papildomų funkcionalių priemonių. Švarko skvernai jas visada pridengs, o jei reikmenys sukabinti skoningai – nusivilkus švarką, Jūsų juosmuo gali atrodyti įspūdingai.
Kaip parodė praktika, diržas yra optimali vieta nešioti mobiliojo telefono dėklą (su pačiu telefonu, aišku). Jei norite atsiliepti į skambutį efektingai, pasekite JAV detektyvų ar slaptųjų tarnybų agentų pavyzdžiu – įsisiūkite į skverno kampą nedidelį svarmenį – taip traukiant pistoletą (Jūsų atveju, telefoną), skvernas atlapojamas kur kas greičiau ir efektyviau. Šalia telefono dėklo visada skoningai atrodys ir prikabintas “Leatherman” universalusis įrankių rinkinys, kuris dar yra ir neįtikėtinai praktiškas. Galų gale, nebereikės blaškytis po biurą ieškant atidarytuvo alaus buteliui arba replių skaudamam kolegės dančiui išrauti. Prikabintų prie diržo reikmenų ansamblį subtiliai pabaigs “žingsnių matuoklis” – pedometras (pagal instrukcijas visada segamas priekinėje klubų pusėje) – jis visada pasiųs kolegėms signalą, kad rūpinatės savo sveikata.
Nereikia tačiau ir persistengti. “Zippo” žiebtuvėlio dėklas iš tikrųjų yra skirtas džinsų diržui, o “Mag-Lite” prožektorius, dujų balionėlis ar antrankių dėklas gali būti ne taip suprasti aplinkinių tarpe. Nebent norite savo buhalterijoje atrodyti kaip “civiliais darbužiais vilkintis policininkas”.
MONETOS
Kaip jau seniai mokslininkų paskaičiuota, įvertinus vidutinio amerikiečio darbo laiko kainą, jam jau tiesiog yra per brangu ir nebeapsimoka lenktis bei kelti ant žemės gulinčią penkių centų monetą. Savo esybe “chruščioviška” patarlė “dėk kapeiką prie kapeikos – rublį turėsi” šiais laikais visiškai prarado savo prasmę. O šiuolaikiniam džentelmenui monetos yra visiškai nereikalingas daiktas.
Nes, visų pirma, jas nepatogu nešioti – nei kišenėse, nei piniginėje. Supratingieji už automobilio stovėjimo aikšteles susimoka mobiliuoju telefonu. Laikanti save “vakariečiais” grąža restorane palieka kaip arbatpinigius. Mėgstate dalinti išmaldą elegetoms? Asmeniškai aš visiškai pritariu Londono miesto valdžios patarimui neskatinti jų ir išmalddos neduoti – tam yra labdaros ir socialinės priežiūros tarnybos. Na, o jei laikote save dosnuoliu ir nuoširdžiai tikite, kad Jūsų pinigai padės elgetai pradėti savo verslą ar gauti reikalingą išsilavinimą – nesismulkinkite litu ar centu sauja, verčiau brukite į jo delną banknotus. Bet čia jau gailestis nusileidžia gobšumui, ar ne?
PAPILDOMI DAIKTAI
Svarbiausia kišenių apkrovimo taisyklė – jų neapkrauti. Taip, sutinku, yra daiktų, kurie yra pravartūs, praktiški, ir tiesiog žinojimas, kad jie – kišenėje, nuteikia optimistiškai. Pavyzdžiui, plokščia gertuvė. Teoriškai turi būti nešiojama vidinėje švarko kišenėje. Tačiau urbanistinėje aplinkoje gertuvė yra svetimkūnis kostiume, nes buvo sukurta kaip priemonė gamtoje ar toli nuo baro esantiems asmenims, pavyzdžiui, medžiotojams. Mane visada kamavo klausimas, kokį gėrimą galima nešioti tokioje gertuvėje? Iš visų gėrimų, kurį vienintelį dar galima vartoti šiltą, t.y., konjaką, mano manymu, pilti iš butelio į gertuvę yra vulgaru ir neetiška. Kaip ir gurkšnoti jį iš metalinės gertuvės. Būtina atminti, kad džentelmenas nevalgo ir negeria nei eidamas, nei stovėdamas. O gerti iš gertuvės sėdint kažkaip irgi neatrodo padoru.
Todėl, prieš rinkdamiesi daiktus, dedamus į kišenes, įvertinkite jų būtinybę keliais principais – ar jų reikia Jums? Ar jų reikės aplinkiniams? Kaip atrodys mano apranga ir, svarbiausia, kaip tokioje aprangoje atrodysiu aš. Ir neužmirškite amžinos taisyklės “mažiau yra daugiau”.
Nes dar daugiau pavojų pažeisti elegancijos balansą slypi renkantis tinkamus išorinius aksesuarus. Apie juos – kitame numeryje.
(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)