Aplink tarsi vien normalūs žmonės, bet mieste vis tiek kažkas aptaško Tavo kelnes.
Virto kiaušinio lukštas lupasi kartu su baltymu.
Įmetei nuorūką į unitazą, o ji niekaip nenori nusileisti.
Imi mandariną, o jame – vien sėklytės, rūgštus, sausas ir neskanus. Imi kitą – tas pats.
Internetas telefone netraukia.
Internetas išvis dingo.
Kažkas šalia tiek prisikvėpino saldžiu aromatu, jog neįmanoma kvėpuoti.
Turi vieną stambią kupiūrą, o reikia nusipirkti kažką smulkaus.
Programoje parašyta viena, o per teliką rodo visai ką kitką.
Lietuvos televizijos bendrai.
Tau patinkančią dainą per radiją nutraukia per vidurį tam, kad praneštų, jog „dabar 13 valandų 42 minutes, Iki keturioliktos valandos liko 18 minučių“.
Akis jau antra diena trūkčioja.
Kažkas šalimais kosti, žagsi, muistosi, šnypščia.
Tu užsienyje, tarkime, Centrinėje Afrikos Respublikoje, o Tau kažkas skambina į lietuvišką mobilųjį numerį su „unikaliu pasiūlymu įsigyti naują Tele2 planą“.
Užmiršai slaptažodį.
Pašnekovas yra žvairas ir Tu nežinai, į kurią akį žiūrėti – ar į tą, kuri žiūri į Tave, ar į tą, kuri žiūri kažkur kitur. Labai nepatogu.
Negali suprasti, iš kur tas keistas garsas mašinoje.
Laukti naujo „Sostų karų“ sezono.
Kažkas sveikinasi šlapia ranka.
P.S. Beje, psichologai įspėja: Tavo irzlumas – tai praraja tarp Tavo lūkesčių ir realybės. Būk realistas!
P.P.S. Ir, beje, nereikia pasigesti politinio ar „žvaigždžių” gyvenimo smulkmenų. Jos, tiesą sakant, priklauso visiškai priklauso tik nuo Tavęs. Jei esi lochas ir tuo domiesi, vadinasi, Tau reikia atskiro teksto.