„Televizorius yra reikalingas, kad per jį pasirodytum, o ne žiūrėtum į jį“, sakoma Holivude. Ir išties, Amerikoje, įvertinus vien nacionalinių televizijos kanalų apimtis, kiekvienas amerikietis per savo statistinį gyvenimą turi galimybę mažiausiai bent penkiolika kartų būti parodytas per televizorių. Kad kiti tai pamatytų, žavėtųsi ir pavydėtų.
Tad – kam iš tikrųjų reikalingas televizorius ir ar tikrai neteisūs yra tie, kurie tvirtina, kad „televizoriaus nežiūri“ ar net radikaliau – jo išvis „neturi“? Jei ko labai reikia, „pasižiūri per internetą“. Ir, girdi, jiems „niekas neplauna smegenų“ ir jie nutolę nuo viso „nesąmonių srauto“ bei „naujienų apie pupytes“. (Likimo ironija, bet taip tvirtinantys žmonės tradiciškai būna greičiausiai viską pamatę, ir apie pupytes žino daugiau už kitus – kaip ir dera išsilavinusiam žmogui).
Lietuvoje dar yra žmonių, kurie atsimena laikus, kai televizorius namuose buvo retas aparatas ir išties prabangos priemonė, prieinama ne kiekvienam. Vyresnės kartos žmonės atsimena savo pirmuosius televizorius – šiais laikais išties nostalgiškai „retro“ atrodančias dėžes, papuoštus (ir apsaugotus) vašeliu megzta servetėle ir vazonu su dirbtine gėle. Su nulūžusia kanalų jungiklio „šaiba“, vietoje jos styrančiu metaliniu strypu ir netoliese padėtas reples, kurių pagalba buvo perjungiami kanalai (visi du).
Ir nors sovietinė televizija daugiausiai rodė tik propagandinį šlamštą, mums vis tiek reikėjo televizoriaus. Nes jis yra buvo ir tebėra civilizuoto žmogaus atributas. Jis buvo ir tebėra turbūt vienintelis fizinis daiktas, galintis mus efektyviausiai suvienyti.
Todėl mums reikėjo nuolat tobulėjančio televizoriaus. Mums reikėjo spalvoto televizoriaus. Mums reikėjo mažagabaričio televizoriaus. Spalvoto „Šilelio“ su nuotolinio valdymo pulteliu (tiesa, sujungtu su aparatu laidu). Besikeičiant politinėms santvarkoms namuose pasirodė užsienietiški televizoriai. Ir kiekvienas žinojome, kad geras televizorius turi būti japoniškas.
Tada pasirodė plokščiaekraniai televizoriai. XXI amžiaus pradžioje mes jau nebegalėjome pakęsti išgaubto kineskopinio televizoriaus vaizdo – ir visi žinojome, kad gero televizoriaus ekranas turi būti plokščias. Dar po kelerių metų mums išvis nebereikėjo kineskopinių televizorių. Mes norėjome plazminių ir LCD televizorių, ir norėjome, kad jie būtų plokšti. Ir kuo plonesnio korpuso, kad jį būtų galima pakabinti ant sienos – taip televizorius mūsų būstuose vietoje baldo tapo dar ir puošmena.
Ir tada dešimčiai metų stojo pertrauka. Plokščias ekranas ir patys televizoriai ne kažin kuom keitėsi. Žinoma, pardavėjų leksikone atsirado nauji technologiniai terminai, tokie kaip „pikselis“, korpusuose atsirado įmontuotos „Ambilight“ lemputės sienos apšvietimui, korėjietiški prekių ženklai išstūmė olandišką, vokiškus ir japoniškus iš rinkos lyderių pozicijų, nunyko plazminiai ekranai, išnyko rėmelis apie ekraną, atsirado ir išnyko 3D vaizdas, korpusai suplonėjo iki trijų milimetrų, bet iš esmės televizoriai buvo tokie patys (ir beveik visi gaminami toje pačiame regione, daugiausiai Kinijoje). Mums viskas buvo gerai, bet televizorių gamintojai degė aistra mums sukurti dar ką nors. Taip atsirado lenkto korpuso televizoriai ir 4K raiškos ekranai.
Jie atrodė gražiai, ir vaizdas jų buvo gražus. Tačiau iš pradžių jie atrodė tik kaip prototipiniai automobiliai ar šokėjos krepšinio aikštelėje per varžybų pertrauką – gražu, bet niekas nepuoselėjo vilčių jų parsinešti į namus. Tada rinkoje jie pasirodė prieinama kaina. Ir nepaisant visų trūkumų, jie vėl ėmė rastis mūsų namuose.
Nes kam mes perkame naujus televizorius? Dėl vienos priežasties, kuri nekinta jau beveik šimtą metų – kad turėtumėme naują televizorių. Jis gali būti net nepraktiškas, kaip, pavyzdžiui, tas pats lenktas ar kineskopinis – bet televizorius ir neturi toks būti.
Nes televizorius yra ne puošmena, ne baldas ir ne investicija. Televizorius yra mūsų didžiausias draugas. Ne be kaprizų, jautrus ir brangus. Tačiau pasakyk man, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu. Esi tas, ką valgai, sako vegetarai. Esi tai, ką žiūri per televizorių, sako sociologai.
Futbolo čempionatas, Dainų šventė, karališkosios vedybos, popiežiaus kalba – kas suteiktų geresnę galimybę mums pasijusti neatsiejama bet kurio pasaulio įvykio dalimi? Ne kompiuteris su savo niekingų išmatavimų ekranu. Ne radijas su ilgomis komentatorių pauzėmis. Ne laikraštis su savo vakardienos naujienomis.
Televizorius yra bene geriausias žmonijos išradimas. Geriausia jo savybė yra ta, kad jis turi bent truputį ką nors gero kiekvienam mūsų – vaikams, suaugusiems, senjorams, intelektualams ir bemoksliams, aistruoliams ir romantikams. Koks gi būtų nuobodus mūsų gyvenimas, jei mes negalėtumėme stebėti kitų žmonių gyvenimų?
Todėl neprasminga girtis, kad neturi televizoriaus. Taip sako tik tie, kurie nenori ar negali turėti draugo. „Įsijunk televizorių“, sako filmų herojams balsas telefono ragelyje, ir tie stebuklingai įsijungia beprasidedančias aktualias naujienas. „Įjunk televizorių“, pataria artimieji, nes būtina susivienyti ties mėgiama laida ar naujametine kitos šalies prezidento kalba. Kaip klaikiai skambėtų – „junk internetą“, „ar nenusėdusi kompiuterio baterija?“, „ar gali prisijungti prie to kanalo?“ Tikras draugas tokių pretenzijų niekada nereiškia. Anava jis kampe – išjungtas ir tylus, tačiau visada ramiau pabusti žinant, kad jis ten.
(Komentaras spausdintas žurnale TV ANTENA)