Nebeužilgo, oi nebeužilgo tas laikas, kai nuskristi į kosmosą bus taip pat paprasta, kaip užsukti į „Media City“ saloną! Atsikeliate ryte geros nuotaikos, papusryčiaujate, palydite vaikus į mokyklą, patikrinate banko sąskaitą (maloniai nustembate) ir važiuojate į kosmodromą. Poros valandų instruktažas, užsimetate skafandrą ir – iki pasimatymo, Žeme!
Beje, prieš tai būtina pasirinkti, kokiu pavadinimu puikuositės – kosmonauto (kaip Rusijoje) ar astronauto (kaip Amerikoje). Nors šios profesijos – identiškos, tačiau skirtingi jų pavadinimai – sena „šaltojo karo“ relikvija. Sovietai tokį pavadinimą kosminiams skrydžiams rengiamiems lakūnams sukūrė nuo dviejų graikiškų žodžių „Cosmos“ – „Visata“ ir „naut“ – „plaukikas“. Amerikiečiai saviškius pradėjo vadinti „astronautais“ – „Žvaigždžių plaukikais“, pabrėždami, kad jų rengimo tikslas – ne vien išeiti į atvirą kosmosą (kokį sau kėlė sovietai), bet skrydžiams į tolimąsias žvaigždes. Kuri iš šių svajonių artimesnė Jums?
Kad ir kur beskristumėte, visada norisi pasiimti įprastų niekučių ir susikurti širdžiai mielą ir jaukią aplinką. Tačiau atminkite – kiekvienam į kosmosą kylančiam asmeniui leidžiama pasiimti ne daugiau, kaip tris kilogramus asmeninių daiktų. Neskubėkite krauti į krepšį MP3 grotuvo ar „PlayStation Portable“! Jei skrendate su amerikiečiais, šie prietaisai jau yra visuose jų erdvėlaiviuose, kaip astronautų pramoginės sistemos dalis. Filmus galėsite pažiūrėti per „Sony“ nešiojamą DVP serijos DVD grotuvą, kuris nuo 2001 metų „Discovery“ skrydžių programos „šatluose“ pakeitė visus lig tol buvusius video grotuvus (kuriuos taip pat tiekė „Sony“).
Nustebsite pamatę, kiek daug įprastų pavadinimų pasitiks Jus erdvėlaivyje. Kažkaip tampa ramiau, kai žinote, kad korpusų jungtys ir beveik visi laidai gaminami „Siemens“ bei „Bosch“ gamyklose (ir negenda, kaip negenda ir jų skalbyklės ar šaldytuvai). Pakilimo aikštelės ryškiai apšviestos vibracijai atspariomis „Philips“ lemputėmis ir šviestuvais. Sėdate prie „Atlantis“ programos erdvėlaivio šturvalo ir iškart viskas pasidaro aišku – valdymo skydo ekranai (kaip ir visi kiti ekranai erdvėlaivyje) nuo 2000 metų – plokštieji skystųjų kristalų „Philips“ – tokie patys, kokius galite išvysti „Boeing 777“ ar „MD11“ pilotų kabinose… Ar vietoje sveikatos priežiūros priemonės ir stebėjimo sistemos? Kaipgi ne – visuose amerikiečių erdvėlaiviuose – „Philips Medical Systems“ ir „General Electric“ aparatai, o su jais, kaip sakoma, „nors viena bėda – jau ne bėda“.
Pakilus ateina laikas ir pasistiprinti „kosminiu maistu“. Pamirškite tūbeles – jos šiais laikais nebemadingos, nors sentimentai joms, žinoma, jaučiami. Juoba kad aliumininės tūbelės kosmonautų maistui 1964 metais buvo sukurtos ne kur kitur, o kaimyninėje, okupuotoje Estijoje! Šiais laikais astronautų maistas (kurį sudaro apie 250 pavadinimų meniu, o rusai turi net barščių ir „voblos“) yra supakuotas polietileniniuose paketuose, tiesa, iš jų visiškai išsiurbta drėgmė. Nebesukelia sunkumų ir jį pašildyti. Prieš mūsų akis – raminantis užrašas – „Whirlpool“.
Jau 1957 metais pagal JAV Karinių Oro pajėgų užsakymą „Whirlpool“ kompanija pagamino pirmąją bandomąją „kosminę virtuvę“ (kuri taip ir vadinosi – „Space Kitchen“), kurioje pilotai galėtų gaminti valgį nesvarumo sąlygomis. Tokio tipo virtuvės buvo pradėtos montuoti 1962 metais pradėtos „Gemini“ programos erdvėlaiviuose, kiek vėliau „Whirlpool“ sukūrė ir atliekų tvarkymo sistemą, kuri 1969 metais tapo prieinama ant Žemės likusiems žmonėms kaip „šiukšlių kompaktorius“. Nuo 1963 metų „Apollo“ ir „SkyLab“ programų erdvėlaivius papildė ir specialūs „Whirlpool“ šaldytuvai, įgalinantys astronautus mėgautis pieno produktais, o nuo 1971 metų „šatluose“ atsirado ir pirmasis „karštas“ taškas – „Whirlpool“ kaitlentė.
Užkandę griebiamės vaizdo kameros – namiškiai laukia iš kosmoso nufilmuoto Jūsų namo. Kamerų pasirinkimas mažas – nuo 1980 metų tik „Sony“ (nors šiais metais į erdvėlaivius pradėjo brautis ir „Canon“, kurios videokamera „XHG1 HD“ pateikta naudotojams tik po to, kai buvo išbandyta „Discovery“ programos skrydyje). Kurgi ne, jei vienas didžiausių amerikiečių partneris – Japonijos Kosmoso erdvės agentūra (JAXA). Beje, dabar liaudžiai prieinamas „Sony“ „miniDV“ video kameros modelis buvo sukurtas specialiai kosminiams skrydžiams. Bent dvejuose JAV Kosminių skrydžių kontrolės centruose – Kenedžio ir Maršalo – Jūsų vaizdą ir informaciją apie erdvėlaivio būklę specialistai mato taip pat „Sony“ monitoriuose – nuo plazminių iki BVM, PVM ir LUMA tipų, kokius, beje, galite išvysti ir Lietuvos televizijos montažinėse…
Bene smagiausia astronautų „darbo dienos“ dalis – kūno priežiūra, nes nuolat per vaizdo kameras stebimiems kosmonautams privalu atrodyti gražiai. O kaip tai padaryti, kai rytiniam tualetui yra skiriama vos viena stiklinė vandens (ir pats vanduo yra daugkartinio naudojimo…)?
Bet rusams neišsprendžiamų iššūkių nėra. Būtina pabrėžti, kad ir amerikiečių astronautai ilgus metus mielai naudojosi būtent rusų sukurta kosmetinėmis priemonėmis, nes sovietai vieninteliai turėjo ir tebeturi net atskirą tam sukurtą pramonės šaką. Nuo aštuntojo dešimtmečio rusai gamina pilną „kosminės parfumerijos“ (kurioje nėra nė lašo alkoholio ir jokių kvapų) liniją, kurią sudaro tokios egzotiškos priemonės, kaip vandeniu neplaunamas plaukų šampūnas „Aelita“, specialios drėkinamosios servetėlės, speciali kramtomoji guma, naudojama vietoje dantų pastos ir kiti niekučiai, sukrauti į patogų lagaminėlį, reikšmingai pavadintą „Komfort“. Nors šiais laikais amerikiečių astronautai vis dėlto pasidarė kažin kaip liberalesni ir vietoje fabriko „Svoboda“ gaminamų priemonių, leidžia sau naudotis tokiomis priemonėmis, kaip bearomačiais „Nivea“, „Mitchum“ ar „Ban“ dezodorantais (moterys – specialiais „Lady‘s Speedstick“) ir „Clinique“ firmos kremais.
Skustis ar kirpti plaukus kosmose – uždavinys ne iš paprastųjų. Anksčiau didžiausią problemą kėlė nukirptų plaukų dalelytės, laisvai skraidančios po kabiną ir galinčios sukelti grėsmę įvairioms sistemoms. Vėlgi rusai dar septintajame dešimtmetyje pirmieji sugalvojo pritaikyti dulkių siurblio principą elektrinei barzdaskutei ar plaukų kirpimo mašinėlei – tai buvo mums visiems gerai pažįstami ukrainietiškųjų „Charkiv“ ypatingos modifikacijos modeliai, dabar jau nebegaminami (dėl ypatingo brangumo, nes pagaminti vieną tokią barzdaskutę tais laikais kainavo apie dešimt tūkstančių dolerių). Tačiau gera idėja neliko užmiršta. Amerikiečiai naudoja specialias „Remington“ ir „Philips“ barzdaskutes su oro siurbliais, išsyk susiurbiančiais visus nukirptus plaukus), o viena iš tokių atmainų – „Philips“ barzdos trimeris „Turbovac“ yra ir mūsų parduotuvėse.
Taigi, ir grįžus į Žemę, didelio kultūrinio šoko nepatirsite. Tik apsižvalgykite aplink! Tai, ką valgėte kosmose (jei skridote su kazachų kosmonautais) – lydyti sūrėliai „Karat“, varškė „Batyr“, makaronai „Sorpa“ ir barščiai „Dostyk“ – yra ir čia. Grįžtate namo, apkabinate vaikus, ir džiugiai Jus sveikina ne akimirkai Jūsų neapleidę „Bosch“ „Philips“, „Sony“, „Whirlpool“ ir „Siemens“.
Nes, kaip sakoma, „kaip Danguje, taip ir ant Žemės“.
(Straipsnis spausdintas biuletenyje „Media City News”)