Kad ir kokie visagaliai bebūtų mokslas ir technologijos, bet per visą pasaulio istoriją jiems dar nepavyko sukurti žmogaus, kuris nenorėtų valgyti ir gerti. Matyt, nepavyks ir ateityje – todėl klausimai, ką mes valgysime ir kaip mes valgysime nuolat kamuoja tiek politikus, tiek sociologus, genetikus bei futurologus. Ir nors daugelis išeičių ar problemų sprendimų yra tik spėlionių bei fantazijų stadijose, tačiau kai kurias išvadas jau galima daryti šiandien, numatant, kaip atrodys mūsų maistas ateityje, tarkime, bent po šimto metų.
Kol kas specialistai vieningai sutaria tik vienu klausimu – tai, kad mūsų dietą labiausiai įtakoja ir įtakos didėjantis Žemės gyventojų skaičius. Netgi šiandien, kai skaitote šį straipsnį, Žemėje atsiras dar vienas milijonas naujų ir alkanų burnyčių. 2050 metais mūsų planetoje gyvens devyni milijardai gyventojų, 2120-aisiais – apie 50 milijardų. Ir visi jie bus alkani.
Tačiau nebūtina iškart pulti į paniką. Žmonija yra pergyvenusi daug sudėtingesnių ir sunkesnių epochų, nei šis visuotinės taikos ir gerovės periodas, juoba dar optimizuotas technologijomis ir mokslu. Pavyzdžiui, tokio kaip genetika – vienos galingiausių žmonijos priemonių kovoje su alkiu ar gresiančiu badu.
Genetikos reikšmė mityboje auga proporcingai didėjančiam žmonių skaičiui. Ir būtent genetika užtikrina, kad maisto forma, spalva ar skonis gali išlikti tie patys, o štai turinys ir funkcionalumas gali būti kardinaliai pakitęs. Genetika padės kiekvienam mūsų suvokti, kokio būtent maisto mums reikia. Pripažinkite – mes vis dar nežinome, ką turime valgyti – ypač šiais laikais, kai niekada nenutyla ginčai įvairiausiais klausimais: dėl maistingumo, spalvingumo, ingredientų, vartojimo dažnio ar kiekių. Ateities sprendimas – nutrigenomika – genetikos ir mitybos mokslo kombinacija, kurios pagrindu sukurtos aplikacijos „išmaniuosiuose“ telefonuose pasakys kiekvienam mūsų, ką galėsime dėti į burną, o ko reikės vengti. Mūsų genetiniai kodai yra skirtingi, todėl ir dieta mums reikalinga kitokia – indvidualizuota.
Nes taip pat pripažinkite – kol kas mes vis dar iki galo nežinome, ką valgome. Ateities sprendimas – skaitmeniniai skaneriai, pranešantys mums, iš ko sudarytas vienas ar kitas patiekalas – tinkamų ar netinkamų mums ingredientų.
Toks pagal maistinę vertę „optimizuoti“ produktai bus genetiškai klasifikuojami ne tik kiekvienam individualiai, jis netgi atskirs pirkėjus pagal demografines grupes. Manoma, kad jau apie 2050 metus parduotuvių lentynos bus nukrautos „funkcionaliais produktais“, skirtais atskirai vyrams, moterims, vaikams ir senjorams (panašiai kaip dabar šunims, katėms, žuvytėms ir kanarėlėms). O 2100 metais, futurologų spėjimu, mes išvis prarasime prigimtinę teisę rinktis, nes ne sau skirto maisto net negalėsime įsigyti – jo pasirinkimą reguliuos net įstatymai, kaip dabar, pvz., alkoholio ar tabako gaminių įsigijimą. Maisto diktatūra? Tačiau turėsime idealią sveikatą.
Kurią dar labiau sustiprins ir „išmaniosios“ technologijos, padedančios mums išspręsti kitą problemą – abejones, kaip ką su kuo ir kada valgyti. Lig šiol liaudyje buvo sakoma, valgyk, kai alkanas, liaukis, kai sotus. Paprasta. Tačiau liaudis, kurianti tokią išmintį, neturėjo „išmaniųjų“ technologijų, tokių, kaip „išmanioji šakutė“ „Hapifork“, garso signalu siūlanti valgyti lėčiau, nes greitas valgymas reiškia sutrikusį virškinimo procesą ir augantį svorį. „Išmaniosios lėkštės“, šildančios arba atšaldančios maistą. Arba „išmanusis“ šaldytuvas, neatsidarantis, kol šeimininkas nesulauks tinkamo laiko pasistiprinti. „Išmanusis“ peilis, raikantis duoną pagal griežtai nustatytą šeimos narių skaičių. Arba „susinaikinantys“ stalo įrankiai, ženkliai sumažinsiantys atliekų utilizavimą. Arba „valgomi“ įrankiai, kuriuos suvalgysime desertui. Pasirinkimas mūsų – rinktis bus iš ko.
Tačiau „išmaniosios“ technologijos ne vien draus, įspės ar baus. Jos kartu su molėkuline gastronomija, chemija ir fizika bus ištikimos kiekvieno virėjo pagalbininkės. Terminas „virėjo“ šiuo atveju panaudotas tik simboliškai. Maistą gamins robotai bei 3D spausdintuvai bei kiti virtuvės reikmenys. Pavz., 3D krosnyje bus galima greitai iškepti picą (žinoma, jei ji Jums bus leidžiama), kuriai ingredientus parinks „išmaniosios“ svarstyklės, automatiškai juos surenkančios iš „išmaniojo“ šaldytuvo. Jums tik beliks šiek tiek palaukti su klasikinės lietuvių literatūros tomeliu rankose…
Žinoma, mes kalbame apie ekonomiškai išsivysčiusią visuomenę, kurios potencialas ir veikiantys įstatymai gali užtikrinti nenutrūkstamą maisto tiekimą ir pasirinkimą, o ką jau bekalbėti apie tokias brangias technologijas, kaip 3D spausdintuvai. Kiek kitaip padėtis atrodys taip vadinamajame Trečiajame pasaulyje, kuris ateityje vis tiek neišvengiamai sudarys daugumą viso pasaulio.
Ten gyvens dauguma žmonių. Ir maistas tame pasaulyje bus monotoniškas, nes jis turės tik vieną paskirtį – padėti išgyventi. Taip, kaip šiandien astronautų paketai su „energetiniais“ batonėliais, sausainiais ar džiovintais vaisiais padeda išgyventi kosmose, – taip tokie koncentratų paketai ateityje padės išmaitinti ir augantį Žemės gyventojų skaičių. Žinoma, toks maistas neatrodys skaniai, tačiau turės maksimalią maistingumo vertę ir jo valgytojams suteiks reikiamą sotumo jausmą.
Egzistuoja teorija, kad ateityje visi žmonės taps vegetarais arba veganais, pati nūdienos realybė diktuoja tokią baigtį. Mat, vienas didžiausių žmoniją jau dabar kamuojančių iššūkių – mėsos problema. Ir kalba net ne apie jos kokybę. Galvijų mėsa iš esmės brangsta ir brangs dėl augančių jos gamybos sąnaudų. Juoba kad augant gyventojų skaičiui, mėsos gamyba virs tikra ekonomine r ekologine našta. Dabartinė mėsos industrija daro milžinišką neigiamą poveikį aplinkai. Kiekvienas gyvulys vartoja daug vandens, kurio tiekimas dėl klimato kaitos tampa vis didesne problema. Antra, pasaulio gyvuliai išleidžia į atmosferą dvigubai daugiau anglies dvideginio, nei visi pasaulio automobiliai, lėktuvai ir traukiniai kartu sudėjus.
Bet valgyti mėsą tai norisi… O ir baltymų reikia.
Kepsnių mėgėjams taip pat nevertėtų pulti į paniką. Specialistai turi išeitį ateičiai. Iš pirmo žvilgsnio labai neskanią ir keistą – vabzdžius.
Vabzdžiai kaip žmonių maistas minimi jau Biblijoje, buvo jie valgomi ir senovės Romoje bei Graikijoje. Viduramžiais dėl besivystančios žemdirbystės Europa vabzdžių vis dėlto atsisakė, tačiau kaip maistas jie išliko menkiau žemdirbystės amatą įvaldžiusiuose Tolimuosiuose Rytuose ir Afrikoje – ir dabar juos vartoja apie du milijardus žmonių. Pasaulyje yra žinoma apie 1900 valgomų vabzdžių rūšių, ir egzistuoja netgi vabzdžių mitybos mokslo šaka, vadinama entomofagija, kuri gali pateikti elegantiškus argumentus šių „patiekalų“ vartojimui.
Vabzdžius auginti yra pigiau nei gyvulius, jie vartoja nepalyginamai mažiau vandens, užima mažiau vietos (atsilaisvinusias gyvulių ganyklas mes galėtumėme užstatyti prekybos centrais ir „Perkūnkiemio“ tipo daugiabučių kompleksais). Vabzdžiai yra maistingi, turi daugiau baltymų nei gyvulių mėsa (iš kilogramo pašarų, skirto vabzdžiams, pvz., svirpliams pagaminama dvylika kartų daugiau baltymų nei iš kilogramo pašaro, skirto karvei), taip pat ir kitų naudingų medžiagų, tokių kaip geležies ar cinko. Vabzdžių „mėsa“ galima pakeisti netgi brangiuosius mėsos pakaitalus, tokius kaip mėsa iš sojų. Vabzdžiai yra atsparūs sausroms, juos galima netgi auginti netgi atliekomis, likusiomis nuo gyvulių.
Žinoma, sunku įsivaizduoti save valgantį muses (tiesą sakant, musių valgyti ir nereikės, nes jos mokslininkų yra klasifikuojamos kaip „nuodingos“ žmogui) arba kabinantį šaukštų kažką panašaus į bulvių košę, žinant, kad ji yra sumaišyta iš vikšrų. Tačiau ir kiti vabzdžiai mums, europiečiams nekelia susižavėjimo ar apetito. Kodėl? Paprasčiausias paaiškinimas yra tai, kad jie mums yra tiesiog neįprasti kaip maisto produktai. Tačiau kodėl valgyti žiogą turėtų būti bjauriau nei karvės mėsą? Mes juk negalvojame apie karvę, kai valgome kepsnį, ir nematome vištos, kai valgome Kijevo kotletą. Kitais žodžiais, tai tik mūsų vaizduotės reikalas. Arba įvaizdžio. Afrikos ir Tolimųjų Rytų gyventojai jau daug amžių valgo vabzdžius ir nemato tame problemos. Vikšrai ir skėriai, vapsvos ir svirpliai – tai, kad mus džiugina kaip vaizdo ar garso objektai, kitose pasaulio šalyse keliauja tiesiai į skrandžius.
Aišku, egzistuoja dar viena alternatyva ateities mėsai – auginama laboratorijose. Jos savikaina nuolat mažėja: 2013 metais kilogramas laboratorijoje išaugintos mėsos kainavo 325 tūkstančius dolerių, dabar – mažiau nei 50. Tačiau didžiausia tokios mėsos problema yra skonis – joje nebūna kraujo, riebalų ir sausgyslių. Kurti sintetinius šių medžiagų pakaitalus tiesiog nėra prasmės, nes jie neturi jokios maistinės vertės, nors ir sudaro mėsos skonio pagrindą. Išeitis? Jos atsisakyti.
Kitas mūsų proanūkių laukiantis pakaitalas mums įprastiems patiekalams – jūros žolės ir dumbliai. Skamba taip pat neypatingai „skaniai“, nes „jūros gėrybėmis“ mes dabar esame įpratę laikyti tik gyvus organizmus. Tačiau dumbliuose ir, pvz., jūros kopūstuose yra visko, ko tik reikia žmogui – vitaminų, mineralų ir antivėžinių elementų. Šiuo metu mokslui yra žinoma apie 10 tūkstančių vandens augalų, tačiau iš jų maisto gamyboje kol kas naudojami tik pusantro šimto, likusieji laukia savo eilės. Dumbliai išvis yra universalus produktas – jis tinka ne tik žmogui, bet ir gyvuliams šerti, iš jų gaminami biodegalai. Auginami vandenyje, kas savo ruožtu sutaupo žemės sąnaudų, jie neišvengiamai taps ateities masto racionu.
Taigi, zyziančios šakutės ir 3D keptuvės, įstatymo reglamentuojami genetiniai kodai ir beskonė mėsa, skėriai ir dumbliai – štai kas laukia mūsų proanūkių. Žinoma, jie bus sveikesni ir tvirtesni už mus, gal net jų bendravimas užstalėje bus prasmingesnis ir smagesnis nei mūsų. Tačiau šiandien mes tebeturime tą unikalią žmogiškąją privilegiją – maisto ingredientų, formų, spalvų ir skonių gausa pademonstruoti savo kūrybiškumą. Nuo šlapime pūdytų islandiškų ryklių iki molėkulinės gastronomijos „Michelin“ restoranuose – kol kas mes galime valgyti viską. Kažkada, po šimto metų mūsų proanūkiai mus už tai galbūt smerks, galbūt užjaus, stebėsis ar juoksis, tačiau mes bent jau būsime viską pabandę.