Spaudoje dažnai minima aukštos raiškos televizija – HDTV, o ant kai kurių televizorių, grotuvų, fotoaparatų ar nešiojamų kompiuterių galima išvysti ženklelius su užrašu „HD Ready“ arba „Full HD“. Ką iš tikrųjų reiškia tas HD?
Šiais laikais absoliučioje daugumoje televizorių TV programos ir DVD filmai yra rodomi „standartine raiška“ SD (angl. – „Standard Definition“), t.y., vaizdas atkuriamas analoginio arba skaitmeninio standarto pagrindu. Naujos kartos televizoriuose (foto aparatuose ir vaizdo kamerose, vaizdo leistuvuose bei kituose su vaizdų atkūrimu susijusiuose prietaisuose) esantis „aukštos raiškos“ HD (angl. – „High Definition“) skaitmeninis formatas perteikia kelis kartus detalesnį ir ryškesnį vaizdą. O HDTV yra skaitmeninė televizijos transliacijos sistema su kur kas didesne vaizdo raiška, nei mums įprastų, tradicinių PAL, SECAM ar NTSC.
HDTV sistemą pirmieji sukūrė japonai dar 1969 metais, nors ji buvo pripažinta tik XX amžiaus pabaigoje. Mat, didėjant televizorių ekranams, analoginės SDTV transliacijos galimybės pasidarė labai ribotos, todėl buvo rasta išeitis – skaitmeninis vaizdas, kurį teoriškai galima plėsti be galo. Būtent todėl HDTV vaizdo kokybė yra labiausiai primenanti kino teatro ekrano vaizdo kokybę, ir tai yra geriausias būdas žiūrėti vaizdus didelių gabaritų ekranuose (žinoma, jei vaizdas nufilmuotas HD video kamera arba įrašytas HD formatu…).
Kalbant paprastais žodžiais, vaizdas ekrane – tai eilutės, sudarytos iš mažyčių dalelių – vaizdo elementų. Šviesdami atitinkama spalva, šie vaizdo elementai suformuoja vaizdą. Skirtumui įsivaizduoti, pateiksiu pavyzdį: seno pavyzdžio kineskopinių televizorių ekranuose horizontalių ir vertikalių eilučių kiekis (taip vadinamoji „vaizdo skleistinė“) siekdavo vos kelis šimtus (keliasdešimt tūkstančių vaizdo elementų). Naujausiuose skystųjų kristalų televizorių ekranuose yra 1080 vertikalių 1920 horizontalių eilučių (tai reiškia 2073600 vaizdo elementų). Ir tai dar ne pabaiga – šiuo metu Japonijoje kuriamas „ypač aukštos raiškos“ („Ultra HD“) vaizdo formatas, kurio raiška bus 7680×4320 eilučių (tačiau į jį gilintis neverta, nes tokios kokybės vaizdas vartotojus pasieks ne anksčiau kaip 2025 metais…). Žodžiu, prietaisuose, galinčiuose rodyti HD, vaizdas sudaromas iš daugiau eilučių, nei SDTV, kas savo ruožtu reiškia, jog HD ekranai gali parodyti daugiau vaizdo detalių, nei analoginė televizija ar DVD.
Tačiau… Galimybė rodyti HD formatą pati savaime nepagerins dabar dominuojančių SD formato transliacijų. Norint matyti HD raiškos vaizdą, prietaisas (TV) turi gauti signalą iš HD šaltinio.
Čia ir prasideda pasirinkimo agonija! Lietuvos Vyriausybės patvirtintoje „Analoginės antžeminės televizijos išjungimo ir skaitmeninės televizijos skatinimo Lietuvoje“ programoje numatyta iki 2012 m. spalio pabaigos mūsų šalyje visiškai atsisakyti analoginės antžeminės televizijos ir pereiti prie skaitmeninės.
Tai reiškia ne vien tai, kad matysime kur kas geresnę transliuojamos televizijos vaizdo kokybę, bet ir tai, kad turimiems televizoriams reikės pirkti papildomą specialų priedą – kelis šimtus litų kainuojantį dekoderį skaitmeniniam vaizdo signalui konvertuoti. Nes, norint žiūrėti skaitmeninę antžeminę televiziją, reikalingas DVB-T imtuvas, palaikantis MPEG-4 AVC/H.264 glaudinimą, ir yra tiesiogiai jungiamas prie Jūsų televizoriaus bei decimetrinių bangų antenos.
Naujausios kartos „Philips“ televizoriuose, kurių modelių kode yra raidė „H“, tokia įranga jau yra įmontuota: tai specialus skaitmeninio signalo MPEG-4 formato imtuvas, leidžiantis stebėti skaitmeninės televizijos transliacijas be jokio priedėlio, tuo pačiu išvengiant ir bereikalingų papildomų styrančių laidų ar privalomai statomos imtuvo dėžės (šie televizoriai buvo patikrinti Lietuvos „Telecentre“ ir parduotuvėse taip pat yra pažymėti lipdukais „Patvirtintas Telecentro“).
Tačiau šiandien palydovinės ir kabelinės programos HDTV sistema kol kas yra gana retos, nors su kiekviena diena programų transliuojamų šiuo formatu skaičius didėja.
Tačiau tai nedidelė tragedija. 2007 metų viduryje trečdalis JAV namų turėjo bent po vieną HD prietaisą (dažniausiai televizorius), tačiau mažiau nei pusė iš jų faktiškai galėjo matyti HDTV sistema transliuojamas programas, o iš jų didesnė pusė nežinojo, kad reikia turėti specialius imtuvus tokioms satelitinės televizijos programoms žiūrėti. Ir, savaime suprantama, beveik du trečdaliai iš visų, turinčių priėjimą prie HDTV šaltinių, išvis net nežinojo, kas yra HDTV…
Šiandien vaizdus HD formatu taip pat galime matyti iš fotoaparato ar vaizdo kameros, kompiuterio, „Blu-ray“ leistuvo ar „Sony Playstation 3“ žaidimų konsolės. Iš esmės vienintelė „Sony“ ir teturi didžiausią, visą HD formato vaizdus fiksuojančių ir atkuriančių prietaisų „puokštę“ – BRAVIA serijos televizorius, SXRD kino projektorius, „Blu-ray“ leistuvą, žaidimų konsolę „PlayStation 3“, skaitmeninius fotoaparatus „Alfa“ ir „Cybershot“, „Handycam“ vaizdo kameras bei VAIO nešiojamus ir stalinius kompiuterius. Kitos kompanijos gamina vieną ar kitą prietaisą, galintį fiksuoti ir atkurti HD vaizdą, tačiau kol kas vienintelei „Sony“ yra pavykę sukurti „uždarą“ visų priemonių ratą.
Tačiau… „ateitis prasideda čia ir dabar“, ir HD vaizdo kokybė gali patekti į Jūsų turimus ekranus. Svarbu tik žinoti, kas jį gali sukurti, o kas – rodyti.
Dauguma naujausių su vaizdo atkūrimu susijusių prietaisų yra gaminami su HD signalo fiksavimo ir nuskaitymo funkcija. Tokie prietaisai žymimi užrašais „HD Ready“ ir „Full HD“.
Europoje „HD Ready“ reiškia tai, kad televizorius turi galimybę priimti, apdoroti ir atkurti HD vaizdą. Tačiau atminkite, „HD Ready“ savaime dar nėra garantija, kad televizorius atkurs maksimalią raišką, netgi vaizdą transliuojant iš HD šaltinio (pvz., HD-DVD leistuvo), nes „HD Ready“ televizorių ekranai neturi pakankamo vaizdo elementų skaičiaus reikalingo atkartoti „Full HD“ vaizdą. Tik „Full HD“ žymėjimas reiškia tai, kad televizorius atkuria pilną HD vaizdą, ir tik prietaisas su tokiu ženklu į ekraną perduoda maksimalią vaizdo raišką (1920×1080).
Šiuo metu naujausi televizoriai gaminami su vienu iš trijų HD standartų:
720p HD (1280×720 v.e.) – vaizdo detalių atkuriama dvigubai daugiau, nei įprastame SD formate (žymeklis „HD Ready“).
1080i HD (1920×1080 v.e.) – vaizdo detalių atkuriama penkis kartus daugiau, nei SD formate (žymeklis „Full HD“);
1080p HD (1920×1080 v.e.) – aukščiausia HD vaizdo kokybė (žymeklis „Full HD“).
Skaičiai reiškia vertikaliųjų eilučių skaičių ekrane. Raidė „i“, esanti prie skaičių reiškia „interlaced“ (angl. – „aktyviai besikeičiančių“ eilučių). „p“ – „progressive“ (angl. – „laipsniškai skanuojamų“ eilučių). Tai, be abejonės, išimtinai techniniai terminai, tačiau tikrovėje jie irgi turi šiokių tokių skirtumų – „1080p“ standartas labiau tinka dideliems ekranams, žiūrėti veiksmo filmus. Taip pat tik „1080p“ standarto prietaisai gali pilnai atkurti „Blu-ray“ įrašytus filmus (nes tik „Blu-ray“ ir HD-DVD turi pakankamai talpos skaitmeniniams HD formato įrašams, ir, beje, naujausi kino filmai, įrašyti HD formatu, rinkoje pasirodo tik „1080p“ standartu).
Bet kuriuo atveju, televizoriai su „HD Ready“ ar su „Full HD“ žymekliu, vaizdą atkuria pakankamai gerai, nebent Jūsų vaizdo prietaisai yra sukomplektuoti siekiant tik HD kokybės. Skirtumas tarp „HD Ready“ ir „Full HD“, žiūrint TV laidas, transliuojamas SD raiška, nedidelis – geriau matomas didesniame ekrane (žinoma, jei esate linkęs viską lyginti…). Tačiau, jei dažnai žiūrite palydovinės TV laidas, mėgstate televizoriaus ekrane sklaidyti nuotraukas, jau spėjote įsigyti „Blu-Ray“ grotuvą, vertinate naujausias technologijas – pasirūpinkite tinkamais HD įrenginiais. Pasiteiraukite pardavėjo, koks HD standartas yra televizoriuje, kurį norite įsigyti, derinkite „Sony“ „HD šeimos“ gaminius vieną prie kito, žodžiu, gyvenkite pilnavertį gyvenimą!
Nes HD raiška – jau čia pat.
(Straipsnis spausdintas biuletenyje „Media City News“)