Kadaise žmonės mokėjo puikiai apsieiti ir be šaldytuvo. Pirmykščiai klajokliai gyveno pagal paprastus principus – „kas rankoje, tas į burną“ arba „gyvenu ten, kur yra ką valgyti“. Padėtis iš esmės pasikeitė, kai mūsų protėviai pradėjo gyventi sėsliai – būtent tada žmonija ėmė galvoti, kaip sukaupti maisto atsargų ir kaip prailginti turimų tinkamumą. Bet ir tai kadaise buvo įmanoma padaryti be šaldytuvo – mes mokėjome sūdyti, džiovint, rūkyti, marinuoti, galiausiai – konservuoti.
Likimo ironija, bet žmonija kur kas daugiau pastangų ir minčių skyrė sukurti būdą, kaip patiems atsivėsinti, ir tik iš tų pastangų atsirado šalutinis rezultatas – priemonės šaldyti maisto produktus. Nors yra žinoma, kad kinai naudojo ledo gabalus savo maisto saugyklose jau 1000 metų prieš Kristų, tačiau visuotinai maisto šaldymas paplito tik viduramžiais – žmonės pradėjo laikyti maisto produktus šuliniuose ir duobėse, upėse ir vėsiose olose, sniege ir lede. Ledas, beje, tais laikais rodėsi efektyviausia medžiaga garantuoti ilgesnį maisto šviežumą – apie lietuvių kasamas ar statomas „ledaunes“, taip pat ledo gabalus, renkamus laukuose „kaip bulvės“ rašė ir Simonas Daukantas. Tačiau ledas buvo trumpalaikis, ne visur prieinamas ir nepakankamai efektyvus.
Esminis posūkis maisto evoliucijoje įvyko 1784 metais, kai Glazgo universiteto medicinos profesorius Viljamas Kalenas pademonstravo pirmąjį pasaulyje dirbtinį oro atšaldymo principą, paremtą skysčio temperatūros mažėjimo efektu, atsirandančiu intensyvaus garavimo metu. Tiesa, tokį vėsinimo būdą mokslininkas sukūrė savo panatoanatomijos laboratorijos (kitais žodžiais, morgo) darbui pagerinti, ir tik vėliau pats susivokė, kad tai, kas tinka žmogaus palaikams apsaugoti nuo irimo, turėtų tikti ir maisto produktų šviežumui užtikrinti (ir už tai istorijoje išliko kaip maisto technologijos pradininkas).
Antras postūmis maisto evoliucijoje įvyko 1860 metais, kai prancūzų fizikas Ferdinandas Kare sukūrė absorbcinį principą, skirtą pramoniniu būdu versti vandenį į ledą. Mat, iki elektros atsiradimo ledas vis dar atrodė vienintelė išeitis užtikrinti vėsą, ir pirmieji oro kondicionieriai vėsino patalpas oro srove, pučiama per ledo konteinerius. Tačiau pirmuoju šiandieninio šaldytuvo prototipu galima laikyti 1874 metais pagamintą agregatą, kurio autorius vokiečių chemikas Karlas fon Lindė (jo įkurta kompanija “Linde” gyvuoja lig šiol, tarp kita ko gamina ir puikius šaldytuvus) pirmas sugalvojo būdą, kaip atšaldyti orą patalpoje be ledo pagalbos. Pats Karlas fon Lindė labiau domėjosi dujų suskystinimo technologijomis (už ką vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija), tačiau būtent jis išrado tą uždarą ciklą, kuriuo šiandien veikia kiekvienas Jūsų namuose esantis šaldytuvas – karšto vandens ir spirito mišinys teka radiatoriumi (kondensavimo vamzdeliais) ir garuoja, tuo pačiu sugerdamas šaldytuvo viduje esančią šilumą, ir dujų pavidalu grįžta į radiatorių, virsdamas atvėstančiu skysčiu, kuris vėl užkaitinamas iki garavimo temperatūros (nuo 1930 metų šaldytuvuose buvo pradėtas naudoti freonas dėl savo žemos virimo ir garavimo temperatūros).
Karlas fon Lindė jau galvojo konkrečiai apie maisto produktų saugojimą, ir 1887 metais jo sukonstruotas pramoninis šaldytuvas buvo demonstruojamas pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Tai buvo milžiniškas griozdas, varomas benzininiu varikliu, tačiau jame esantys maisto produktai negedo net keletą dienų. Būtent fon Lindė nusprendė padaryt tokio šaldytuvo korpusą baltu – primenant žmonėms ledą ir sniegą – labiausiai su šalčiu besisiejančius gamtos elementus. Tačiau liaudis vis dėlto tada nesuprato, kam reikia tiek bauginančių pastangų maistui šaldyti, nes tada puikiai apsiėjo su taip vadinamaisiais „ledo nameliais“ – medinėmis patalpomis, kuriose į flanelę susukti ledo gabalai šaldė reikiamus produktus. Tačiau postūmį technologinei minčiai suteikė kelios iš eilės karštos vasaros Europoje, dėl ko inžinieriai buvo priversti kurti ir tobulinti alternatyvą ledui. Taip beveik po dešimties metų nuo fon Lindės agregato pademonstravimo – 1895-asiais buvo užpatentuota pirmoji buitinio elektrinio šaldytuvo konstrukcija. Jos autorius, prancūzų matematikas Marselis Odifrenas, tiesa, paties šaldytuvo niekada nepagamino, tačiau bent jau nusipelnė to, kad jo vardu amerikiečių kompanija “General Electric” pavadino pirmuosius masiškai gaminamus šaldytuvus, išleistus į rinką 1911 metais. Šie modeliai atrodė kaip tikros spintos, iš kurių vos penktadalis tūrio buvo skirtas maisto produktams laikyti. Likusią vietą užėmė kompresorius, kurį suko baisingai ūžiantis variklis. Šaldymui buvo naudojami, kaip vėliau pasirodė, nuodingi mišiniai – anhidridai bei amoniakas (naudotas kai kuriuose modeliuose iki pat 1990 metų…). Šaldytuvas buvo brangus daiktas, užimantis daug vietos, ryjantis daug elektros energijos, galiausiai, jį pajungdavo ir prižiūrėdavo nemaža inžinierių komanda, todėl tokį turėti galėjo sau leisti tik tie, kurie turėjo didelius namus, daug pinigų ir išvis elektrą. Tačiau technologinis progresas, žinia, yra nesustabdomas – jau 1913 metais amerikietis Fredas W. Wolfas sukūrė lengvai pajungiamą, bet kur statomą ir paprastai prižūrimą šaldytuvą, kuris rado kelią į visus namus, kurie tik turėjo elektros tiekimą. 1940 metais šaldytuvai paplito po visą pasaulį, ir neišvengiamai susirado kelią ir į Jūsų namus.
Ir, beje, ne tik pakeitė mūsų požiūrį į maistą… Šaldytuvai taip pat sukūrė atskirą pramonės bei verslo šaką – 1970 metais pasirodžiusius šaldytuvo magnetus, kurie neabejotinai puikuojasi ir ant Jūsų agregato. O jei jų turite daugiau kaip 70 tūkstančių, galite drąsiai kreiptis į Gineso rekordų knygą – jų pasaulyje turėsite daugiausiai.
(Straipsnis spausdintas žurnale ELECTROLIFE)