Egzistuoja dvi versijos, kodėl žmonija sukūrė skalbimo mašiną. Pirmoji: ją sukūrė rūpestingi vyrai, siekę palengvinti savo moterų buities darbus. Antroji: ją sukūrė vyrai didelėse dirbančių vyrų susibūrimo vietose – uostuose, aukso ieškotojų stovyklose, kariuomenėje. Kad ir kokia versija labiau patinka Jums, akivaizdu, kad tuo momentu, kai žmogus suvokė, jog apranga gelbėja nuo šalčio, tą pačią akimirką atsirado ir problema, kaip tą aprangą išskalbti.

Senovėje buvo paprasta – žmonės savo apdarus skalbė daužydami juos į pakrantės akmenis, trindami smėliu ir skalaudami vandenyje. Pirmasis būtinas skalbimo elementas – fizinis/mechaninis poveikis plaunamam drabužiui buvo žinomas jau pirmykščiams žmonėms. Antras būtinas elementas – cheminis poveikis buvo atrastas antikos laikais. Babilone ir senovės Romoje buvo gaminamos skalbimo priemonės iš gyvūnų riebalų, pelenų ir smėlio, vėliau atsirado ir šarmo pagrindu gaminamas muilas (tiesa, iki pat XX amžiaus toks šarmas negailestingai „degindavo“ skalbėjų rankas). Lengviausia buvo jūrininkams – žmonija ilgai nežinojo efektyvesnio būdo nuplauti purvus, kaip už borto virve vandenyje tempiamas maišas su skalbiamais drabužiais.

Tik 1797 metais pasaulyje pasirodė pirmoji ir mūsų seneliams pažįstama banguota skalbimo lenta, kuri, beje, išliko iš principo nepakitusi iki mūsų dienų. Įdomu ir tai, kad žmonijos poreikių tai akivaizdžiai netenkino, tad mintys apie efektyvią skalbimo mašiną kaitino netgi fantastų vaizduotę. Apie ją – būsimąją rašė ne tik Žiulis Vernas, skalbimo mašinos projektą svarstė netgi Volfgangas Getė. Ir tokia galiausiai pasirodė.

1851 metais amerikietis aukso ieškotojas Džeimsas Kingas sukonstravo pirmąją pasaulyje skalbimo mašiną su sukamu būgnu, kuriame įmontuotos pertvaros kėlė vandens sūkurius. Šis principas, beje, nebuvo visiškai originalus – yra žinoma, kad senovės Babilone taip bandyta mechanizuoti skalbimo procesą, didelėse statinėse sukant kažką panašaus į šiuolaikinio propelerio mentes. Dž.Kingo mašinoje, kurią suko dešimt pakinkytų mulų, buvo galima skalbti daug audinių vienu metu – ir taip Klondaike pradėjo veikti pirmoji pasaulyje mokama viešoji skalbykla. Panašiu principu, beje, veikė tuometinės sviestamušės, tad nieko nestebino dvejopas tokių agregatų panaudojimo principas. Taip pat yra žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje, importavus į Rusijos imperiją pirmąją partiją skalbimo mašinų, jos buvo naudojamos būtent kaip… sviestamušės, o skalbiama dar kurį laiką buvo kaip ir anksčiau – rankomis.

1858 metais kitas amerikietis Hamiltonas Smitas užpatentavo skalbimo mašiną, kurios viduje slankiojantys mediniai rutuliukai imitavo rankų prisilietimą prie audinių – nors ir stebinantis orginalumu, vis dėlto šis principas neprigijo. Tačiau 1861 metais ant tuometinių kubilų, atliekančių skalbimo mašinos funkciją, atsirado rankomis sukami velenėliai skalbiniams gręžti – tokie nepakitę egzistavo ant kai kurių primityvių skalbimo mašinų modelių iki pat XX amžiaus pabaigos. Ir galiausiai 1874 metais savamokslis išradėjas, ir vėl amerikietis grūdų pirklys Viljamas Blekstounas padovanojo savo žmonai gimtadienio proga pirmąjį šiuolaikinės skalbimo mašinos prototipą – nedidelę, bet kur pastatomą, lengvai sukamą moters rankomis, ir, svarbiausia, efektyviai skalbiančią – vėlgi menčių sukeliamos srovės principu. Akivaizdu, kad pats V.Blekstounas buvo geras vyras – jis nuoširdžiai gailėjo savo žmonos, auginančios daug jų bendrų vaikų ir nuolat virinančios katilus su skalbiniais, ir vėliau juos plaudama alergiją sukeliančiu šarmu.

V.Blekstouno sukurta skalbimo mašina tapo komercine sensacija (jis greitai organizavo masinę jų  gamybą ir pardavinėjo savo skalbimo mašinas po du su puse dolerio – ta jo įkurta kompanija veikia net šiandien), ir įkvėpė daugelį išradėjų sukurti savo analogus. 1875 metais vien Amerikoje buvo išduota apie 2000 patentų skalbimo mašinoms – keista tik, kad dauguma jų buvo skirtos skalbti vienai aprangos detalei, pvz., kelnėms arba marškiniams (iki XX amžiaus pradžios išvis buvo priimta skalbti tik apatinius drabužius ir patalynę, rankšluosčius bei vaikiškus drabužius. Viską likusio – vyriškus megztinius ir vilnones kelnes, šilkines sukneles ir apsiaustus nebuvo skalbiama, o laikoma virš garų ir vėliau valė šepečiais – kuo ne cheminė valykla?). Tačiau visos turėjo vieną bendrą trūkumą – jos buvo varomos žmogaus arba gyvulių jėga.

Ir tik 1908 metais pasaulyje pasirodė pirmoji elektrinė skalbimo mašina – dar vienas amerikietis Alva Fišeris pristatė galvanizuoto plieno kubilą su benzininiu varikliu, krumpliaračiais arba diržu sukančiu medinį būgną pakaitomis tai į vieną, tai į kitą pusę. Ši mašina taip pat pasižymėjo ir atvira elektros įrangos sistema, įrengta skalbimo mašinos apačioje, dėl ko bet koks vandens nutekėjimas ar išsitaškymas galėjo lengvai pasiųsti neatsargią namų šeimininkę pas Abraomą arba sukelti gaisrą – bet apie vartotojo saugumą tais laikais niekas ypatingai galvos nesuko. A.Fišerio kompanija “Hurley Machine Company” 1910 metas Čikagoje pradėjo šių skalbimo mašinų, pavadintų “Thor”, masinę gamybą, kuri puikiai sutapo su sparčia ir visuotine šalies elektrifikacija. 1920 metais vien JAV elektrines skalbimo mašinas gamino apie 1300 kompanijų, nes bene pusė šalies būstų jau turėjo įvestą elektrą. 1930 metais skalbimo mašinose pasirodė įmontuotas darbo laiko matuoklis ir nuotėkų vamzdis. 1949 metas Amerikoje pagaminta pirmoji automatinė skalbimo mašina su režimo programavimo funkcija (funkcijos buvo programuojamos ant perfokortų), pakeitusi primityvią “įjungti-išjungti” sistemą. 1957 metais pradėtos gaminti skalbimo mašinos su kontroliuojamais apsukų greičiais, kiek vėliau skalbimo mašinos taip pat tapo ir skalbinių gręžimo centrifūgomis, o 1978 metais pasirodė pirmoji, valdoma mikroprocesoriaus. Tokią jau turite ir Jūs.

(Straipsnis spausdintas žurnale ELECTROLIFE)