Moterų dziudo. O taip moterų boksą, moterų sunkiąją atletiką ir kitas sporto rūšis, per kurias moterys yra priverstos demonstruoti savo fizinę jėgą ir galią, ypač, kai tos sporto rūšys turi aiškiai išreikštą vyrišką charakterį. Mielosios damos, mėtykite kūjį ar stumdykite rutulį miške, slapta nuo likusios žmonijos. O per „Philips“ televizoriaus ekraną mes norime matyti moterų meninę gimnastiką, dailųjį čiuožimą ir paplūdimio tinklinį, t.y., tai, kas suteikia galimybę išties pasigrožėti nuostabiausiu Dievo kūriniu.

Pagirias.

Tėvo dalyvavimą vaiko gimdyme. Ir to proceso filmavimą į telefoną. Net katės gimdo kuo nuošaliau ir kur ne taip matyti. Štai, pvz., Zuokas filmavo į videokamerą savo vaiko gimimą – kažin, kada paskutinį kartą jis dėjo į videomagnetofoną tą  videokasetę? Arba alternatyvus variantas – tada filmuokite ir visą fiziologinį procesą nuo pat pradžių – seksas, pranešimas, kad moteris laukiasi, jos nėštumas, nubėgantys vandenys  ir t.t.

Paulo Coelho. Tą „Dostojevskį varguoliams“ – paprastutį, suprantamą kiekvienam lochui. Nejaugi Tavo protas yra pernelyg silpnas tikrai literatūrai?

Nukarusius kelnių klynus. Moteriškų ir vyriškų, ypač kelnes, Gariūnuose vadinamas „afgankėmis“. Tarpkojyje maskatuojančiame maiše galima įsivaizduoti ką tik nori: milžinišką auglį, padvėsusį katiną, atsarginę koją. Bet tik ne tvirtą seksualų kūną.

Klausimą „apie ką dabar galvoji?“. Arba dar vieną iš tos pačios serijos „nori apie tai pakalbėti?“.

Mažus piktus šunyčius. Jie tupi ant moters krūtinės, jie fotografuojasi su ja. Jie prišika Tavo būste, už ką išgirsta „ūps, ir vėl pridirbai, branguti?“ Kažin, ką išgirstum Tu, atlikęs analogišką veiksmą? Ir dar Tu jiems perki avalynę, kuri yra brangesnė už Tavąją.

Autoatsakiklius. „Sveiki, jūs paskambinote į banką ‚Lochotronas‘. Meniu lietuvių kalba, spauskite vienetą…“ Ar nepasijauti šiek tiek niekingu durneliu arba utele, visa tai girdėdamas?

Kovo 8-ąją.

Grupines nuotraukas restoranuose. O dar reikia uždrausti visiems vyrams, vyresniems nei 10 metų fotografuotis svetimų mašinų ir jachtų fone.

Atostogų nuotraukų albumus. Kaip bebūtų keista, bet jie vis dar egzistuoja. „Čia mes su Česlovu Tuniso pliaže…“ – ir žvelgi į nukarusį pilvą bei celiulito kamuojamas kojas – bet ar gyvenimas tam duotas?

Tapytus šeimyninius portretus. Šiais milijoninių pikselių laikais tai atrodo tiesiog nebepadoru. Buvo Lietuvos oligarchų tarpe kažkada madinga tokia tapomų portretų stilistika – snukiai kaip ir šeimos narių, bet apranga iš viduramžių, tipo, visi apsikaustę riterių šarvais, apsirėdę freilinų suknelėmis, ant žirgų, o fone – Trakų pilis. Pats pamačiau vieną tokį namuose pas vieną tokį iš „Vilniaus prekybos dešimtuko“. Nei juoktis, nei vemti.

Rusiškus serialus. Visus iki vieno, nes tame erezijos sraute netgi sveiko proto užuomazgos yra greitai sukopromituojamos.