Artėju prie gražaus jubiliejaus – šimtosios televizijos pokalbių laidos, kuriose esu išmėginęs savo jėgas visuose amplua – vedėjo, eksperto, svečio, netgi auditorijos nario. Aš myliu šį televizijos žanrą – dėl gražių ir protingų žmonių, svarbios informacijos, originalių ir demokratiškų požiūrių, emocijų ir aistros.

 

Vieno aš jose pasigendu – didaktikos.

 

Kadaise, dar okupacijos laikais, mums, jauniems žurnalistikos studentams Vilniaus Universitete pasirinkto amato prasmė buvo išaiškinta paprastai: pagrindinė visų laikų žurnalisto darbo paskirtis – informuoti ir šviesti (ir nėra šiedu žodžiai paprastais sinonimais, kaip galėtų pasirodyti neišsilavinusiam skaitytojui), tuo pačiu – ugdyti (auklėti) – patriotą, asmenybę, spartuolį, gerą žmogų ir t.t. Mūsų pokalbių laidų vedėjai, tegu ir nekrimtę žurnalistikos mokslų nei okupuotoje, nei laisvoje Lietuvoje, technine prasme visgi yra žurnalistai pagal klasikinę žurnalistikos sampratą – atliekantys profesionalios nuomonės perdavimą tuo suinteresuotiems visuomenės sluoksniams (žinoma, didžiausią kiekvienos pokalbių laidos žurnalistinį darbą atlieka taip vadinamieji redaktoriai, kurių žiūrovai ekrane paprastai net nemato).

 

Todėl pokalbių laidos vedėjas nėra vien gražus asmuo, raiškiai užduodantis iš anksto paruoštus klausimus ir palaikantis svečių diskusiją. Pokalbių laidos vedėjas nėra vien kuratorius, suteikiantis žodį norinčiam pasisakyti ar nutraukiantis pernelyg įsijautusįjį. Pokalbių laidos vedėjas yra pats didžiausias autoritetas, ir dažniausiai žiūrovai atsimena, kaip bebūtų keista, būtent tik jį.

 

Kodėl žmonės mėgsta žiūrėti pokalbių laidas? Dėl trijų priežasčių. Pirma, išvysti savo mėgiamus ir gerbiamus žmones (tokiu gali būti ir pati laidos vedėja, žinoma). Antra, išgirsti informaciją, pasiklausyti, kaip žmonės gyvena. Tačiau čia egzistuoja viena televizijos problema – žiūrovai beveik niekada neatsimena pokalbių laidos turinio (ar tai būtų pramoginė, ar informacinė laida). Pabandykite patys po bet kurios pokalbio laidos mintyse atkartoti pagrindinę mintį to, ką kalbėjo Jonas arba Tatjana, pamatysite, kad atmintyje lieka tik nereikšmingi fragmentai ir nuotrupos. Mat, televizijos pokalbių laida yra emocinis-vaizdinis, o ne informacinis-monitorinis kūrinys. Todėl trečia, ir bene pati svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvoje žmonės taip mėgsta pokalbių laidas yra žiūrovo pasitikslinimas, kaip gerai gyvena jis pats palyginti su tuo, ką mato ar girdi ekrane. Kiekvienas gali įvertinti, kiek pas mus nelaimingų, apgautų, sustorėjusių, užgęsusių ir kvailų. Ir tylomis pasidžiaugti, kad jis ne toks. Net ir kiekvienoje politinėje laidoje visada neišvengiamai išgirsite, kad kažkam yra blogai, bent jau pensininkams ar kokiam departamento viršininkui, kuris netrukus gaus papeikimą už neįtikėtiną pažeidimą. Žmonės mėgsta kartoti, kad televizijoje per daug smurto, nešvankybių ir erezijos, o ir žinios visos tik apie tai, kas bloga. Deja, tai yra tai, ko kiekvienas labiausiai ir trokšta, žinoma, tik ne savo kieme.

 

Todėl aš visada ir stebėdavausi, kodėl patarimai, kaip nepasiekti tokio dugno, taip dažnai sklindantys iš dalyvių lūpų, beveik niekada neišsprūsta iš laidos vedėjų lūpų. Į tai prodiuseriai it susitarę vieningai atsakydavo, kad niekas nežiūrėtų tokių laidų, kuriose visi mokytų vieni kitus, o, galų gale, angažuotas laidos vedėjas iškraipytų gero žurnalisto priedermę. Tiesa, be abejo, tačiau kas geriau pamokytų žmones, jei ne mylimi laidos vedėjai? Nes gero žmogaus tikslas, perafrazuojant Aleksandrą Solženyciną – kuo daugiau savo minčių leisti į viešąją erdvę, ir kad kuo daugiau žmonių jas išgirstų.

 

V.Leninas kadaise laikraštį vadino „ne vien informacijos šaltiniu, bet ir priemone masėms organizuoti“. Jo laikais televizijos nebuvo, tačiau perafrazuojant proletariato vadą, logiška būtų galingiausią šių laikų mediumą pavadinti pačia įtakingiausia mūsų ugdytoja ir auklėtoja. Tad kam prarasti tokią galimybę ir žiūrovams, kurie vis tiek neatsimins laidos svečių kalbų, nepabaigti jos aiškiu pamokymu, kurie, kaip matyti, kitais keliais daugumos ir nepasiekia: „nerūkykite“, „nekelkite rankos prieš moterį ir silpnesnį už save“, „nesikeikite prie vaikų“, „susirinkite savo šuns išmatas viešose vietose“, „daugiau šypsokitės“ ir pan. Likimo ironija, bet šiais laikais Rūta Mikelkevičiūtė ir Asta Stašaitytė neabejotinai yra įtakingesnės už Vincą Kudirką ar Motiejų Valančių.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale TV ANTENA)