Akivaizdu, kad taip. Būtent todėl vyrai šiais laikais ir nebenori būti džentelmenais.
Galbūt tai įvyko dėl feminizmo, iš esmės kvestionuojančio džentelmeniškumo sąvoką. Galbūt dėl globalizacijos ir pasaulio liberalėjimo, dėl ko padori išvaizda ir gražios manieros atrodo it būtų ištrauktos iš XIX amžiaus muziejaus (sako, net Elisabeth Taylor išsiskyrė su savo antruoju vyru Michaelu Wildingu tik dėl to, kad tas buvo „pernelyg didelis džentelmenas“, kas reiškė – pernelyg teisingas ir nuobodus…). Galbūt dėl technologijų ir interneto skvarbos, diskreditavusių mūsų privatumą ir saiko jausmą. O galbūt dėl to, kad pasaulis matė jau per daug tokių, kurie rengėsi „kaip džentelmenai“, vadino save „džentelmenais“, bet niekada tokiais nebuvo?
O gal tiesiog todėl, kad džentelmenu niekada ir nebuvo lengva būti?
Mat, visais laikais būti džentelmenu reiškė dažniau mintyse turėti žodį „negalima“, nei „galima“. Nes būti džentelmenu visais laikais reiškė tapti „valdovu savajam ego“ – o tai šiais laikais visiems kažkodėl pasidarė sunkiausia. O juk visi mes norime, kad mūsų problemas spręstų kažkas kitas – Prezidentė, Zuokas, Kalėdų Senelis, psichologai, ateiviai iš kitų planetų. Kadaise džentelmenai mokėjo savo problemas spręsti patys.
Mat, anais laikais džentelmeno elgsena buvo aiškiai apibrėžta dokumentais ir visuomeninėmis normomis. Pavydžiui, XIX amžiuje Europoje egzistavo „13 džentelmeniškų dorybių“, puikiai nusakančių, kodėl nebeliko džentelmenų šiais laikais. Tai buvo Tiesumas, Teisingumas, Dievobaimingumas ir tolerancija kitoms religijoms, Tvirtybė ir fizinė jėga, Drąsa, Pareigingumas, Kuklumas, Lojalumas, Nepaperkamumas, Subordinacija, Tobulėjimas, Patikimumas ir Punktualumas. Nežinia, kiek tų dorybių kiekvienas mes galime įžvelgti savyje, tačiau neabejotinai ne visas ir nedaug. Ypač šiandien, kai tokios dorybės kaip „Dievobaimingumas“ ar „Nepaperkamumas“ skamba kaip pasityčiojimas iš bene svarbiausių nūdienos vertybių – racionalumo ir pragmatiškumo. Dar anksčiau, XVIII amžiuje egzistavo ir “13 džentelmeno vertybių“, kurias suformulavo toks pilietis Georgeas Washingtonas, kurio portretas puikuojasi ant dolerio banknotų – ir tai dar labiau įrodo, kodėl šiandien taip sunku būti džentelmenu. „Blaivumas – neprisiėsk iki bukumo, neprisigerk iki pakylėjimo“; „Tylėjimas – nesakyk to, kas gali užgauti kitus“; „Tvarkingumas – viskas turi savo vietą“; „Ryžtingumas – daryk tai, kas tau priklauso“; „Taupumas – nešvaistyk veltui nei laiko, nei pinigų“; „Darbštumas – daryk tai, kas naudinga visuomenei ir kitiems“; „Nuoširdumas – galvok tai, ką sakai, sakyk tai, ką galvoji“; „Teisingumas – daryk tai, kas neužgauna kitų“; „Santūrumas – venk išsišokimų“; „Švara – venk purvo“; „Ramybė ir rimtis – venk konfliktų“; „Susilaikymas – venk atsitiktinumų“; „Nuolankumas – sek Sokrato pamokymais“.
Žinoma, pasaulis irgi keičiasi. Dabar jau net bankų plėšikai su savo laimikiu iššokę į automobilį intuityviai segasi saugos diržus, o Markas Twainas netgi gulėdamas kape staiga pavirto itin politiškai korektišku pasakoriumi. Ir visame pasaulyje beliko vos keliolika restoranų, kur dar nėra įleidžiamas asmuo, avintis sportinius batelius ar neryšintis kaklaraiščio. Pasaulis pamėgo laisvę, o vulgarumas ir atsakomybės trūkumas staiga tapo intelektualumo bei vidinės emancipacijos požymiu.
Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, būti džentelmenu visada apsimoka. Nes būtent džentelmeniškumas ir tapo puikiausiu išskirtinumo požymiu šiame eklektiškame pasaulyje. Pavydžiui, kad ir tokia istorija. Kadaise, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą būsimąją plaukų priežiūros ir šukuosenų legendą, bet tada dar vos trylikametį Vidalą Sassooną motina nuvedė pas (žinoma, taip pat legendinį) Londono kirpėją Adolfą Coenhą prašydama išmokyti jos atžalą kirpimo meno ir paslapčių. Maestro nepasikuklino ir užsiprašė už pamokas tiems laikams astronominės sumos – šimto ginėjų, kas neturtingai Sassoonų šeimai buvo tas pat, kiek ir bilietas iki Mėnulio. Motina į tai graudžiai tepasakė: „ačiū, pone, bet tokių pinigų mes neturime“ ir pakilo nuo krėslo išeiti. Vidalas Sassoonas tylėdamas atidarė motinai duris, ir būtent toks berniuko mandagumas taip sukrėtė A.Coenhą, jog tas metėsi jiems pavymui ir pakvietė būsimąjį šukuosenų maestro mokyti be jokio užmokesčio… Štai taip ir gimsta legendos.
O juk būti džentelmenu net ir nėra taip sunku kaip dažnas įsivaizduoja. Ir nebūtina baugintis dorybėmis ar vertybėmis, sudėtingomis elgesio ar aprangos taisyklėmis – visvien jų niekad neiškalsite, nes jos net ne visada ir yra reikalingas. Juoba kad įvairiose pasaulio šalyse ar dalyse mandagus elgesys yra suprantamas skirtingai, tačiau egzistuoja vieninga formulė, kaip padaryti tinkamą įspūdį visur – tereikia turėti šiek tiek logikos ir tai, ką šviesūs žmonės vadina „sveika nuovoka“. Štai jums situacija – atidarote moteriai duris, praleidžiate ją į priekį, tačiau už kelių žingsnių – antros durys… Jūsų pasirinkimas – bėgti, aplenkti moterį ir dar kartą jai atidaryti antrąsias duris? Žinoma, kad ne. Nes sveika nuovoka to nereikalauja.
Tiesiog savaime suprantama, kad kartais mes atidarome moterims duris, kartais jos tai padaro pačios. Kartais mes jos padedama nusivilkti paltus, kartais tai jos padaro pačios. Kartais į liftą jos eina pirmos, kartais einame mes (šiaip jau į liftą džentelmenas visada eina pirmas, nors ne visos damos tai žino). Tiesiog visais atvejais džentelmenas niekada nekelia sąmyšio ir nepuola taisyti to, ko, jo manymu, jam nepavyko padaryti. Mat, tikroji džentelmeniško elgesio esmė – niekada nepriversti kitų žmonių pasijausti nepatogiai.
O tai jau daug.
Žinoma, džentelmenas – senovinė sąvoka. Ir buvo kadaise laikai, kai vien už neteisingą šokio žingsnį buvo galima strimgalviais išlėkti iš aukštosios visuomenės (iš to ir kilęs terminas „faux pas“ – „neteisingas žingsnis“, reiškiantis grubų priimtų taisyklių pažeidimą). Tačiau tai dar nereiškia, kad džentelmenas visada kovoja su naujovėmis, progresu ir technologijomis. Atvirkščiai, visa tai yra sveikintina (O tokiems džentelmenams kaip Džeimsas Bondas – netgi ir būtina). Tačiau jau nuo viduramžių tikras džentelmenas visada gebėdavo atskirti, as tinka civilizuotam žmogui, o kas – ne. Būti džentelmenu XXI amžiuje reiškia elgtis taip, tarsi „iPadas“ dar nėra išrastas, o tai savo ruožtu reiškia tai, kad žmonės, sėdintys su juo už stalo yra kur kas svarbesni nei bet kuris elektrninis žaisliukas (kuris, prie viso to, atjungus elektrą ar sėdus baterijai, yra tik plastmasės gabalas). Šiandieniam džentelmenui taip pat nebūtina stotis nuo krėslo kiekvieną kartą, kai dama ateina ar nueina, tačiau jis visada jos išklausys, kai ji nori kažką pasakyti. Netgi nebūtina jai užleisti savo kėdės – dažniausiai tai pasiųs ji siganalą, kad laikas veido odos patempimui. Kaip jau minėta – tik truputis logikos ir sveikos nuovokos…
Ir taip visur.
Todėl ir džentelmeno apranga – tik iliustracija tikrajai jo asmenybei. Nes apranga tarnauja mums, o ne mes jai – pabandykite apsirengti remdamasis tokiu požiūriu, ir pamatysite, kaip iškart pasidarys lengviau. Įsikiškite sulankstytą skepetaitę į krūtininę švarko kišenėlę ir pamatysite, kaip išsyk išsiskirsite iš minios savo galantiškumu. Žiemą vilkėkite paltą, o ne trumpą striukę, iš kurios apačios kyšo švarko kraštai – ir bus tiesiog šilčiau, jau nekalbant apie tai, kad ir elegantiškiau. Nešiokite marškinius, kurios rankogaliai susegami sąsagomis – iškart pasidarysite iškilmingesnis, o niekas neatrodo taip gerai, kaip vyras, kuris akivaizdžiai skyrė penkiomis minutėmis daugiau laiko apsirengdamas, nei įprastai.
O kalbant apie santykius su moterimis, taip pat užtenka sveikos nuovokos. Būtent sveika nuovoka pagrįstas džentelmeno elgesys padaro moterį moteriška. Nebūtina net ir kažko ypatingai mokytis. Žinoma, niekas ir netvirtina, kad mūsų laikais džentelmenams su jomis tapo paprasčiau bendrauti. Niekas nesako, kad mūsų santykiai su jomis pasidarė logiškesni, racionalesni ar lengviau suvokiami. Nes niekada nebuvo ir nėra vieningų taisyklių, kaip teisingai pasakyti komplimentą, kaip apmokėti sąskaitą restorane, ar paguosti moterį verkiančią. Kas stengiasi tai išmokti – tik gaišta laiką, nes tai neįmanoma. Gaų gale, net ir Don Kichotas išprotėjo nuo to, kad pernelyg stengėsi ir viską ėmė į širdį. Tikram džentelmenui užtenka žinoti tik viena – santykiuose su moterimi nereikia būti šykščiu ir gudriu žiurkėnu. Asilu, ožiu arba eržilu – galima. Tik ne žiurkėnu.
Bendraudamas su kitais, rodykite jiems savo dėmesį ir rūpestį. Žvelkite jiems į akis. Klauskite. Klausydamas reaguokite. Jau Aristotelis mokė, kad „protingas žmogus klauso dvigubai ilgiau, nei kalba pats“. Kalbinkite tuos, kurių nekalbina niekas kitas. Žmonės tai atsimena. Parodykite aplinkiniams, kad jie Jums yra svarbūs. Patikėkite, jie Jums atsimokės tuo pačiu.
Džentelmeną nuo valstiečio visada skirdavo tik vienas dalykas – tai klasė. Parodykite pasauliui, kad Jūs ją turite. Niekada nežeminkite kitų, nei elgesiu, nei anekdotais, nei veiksmais. Tai visada rodo pyktį visam pasauliui, o pyksta, žinia, tik silpni žmonės.
Ir svarbiausia – niekada nesmerkite kitų. Nei jų muzikos, nei jų skaitomų knygų, nei jų dėvimos aprangos. Net Biblijoje jau aiškiai pasakyta – kas mes tokie, kad teistumėme kitus? Antra, susidarydamas nuomonę apie kitą žmogų, Jūsų įsileidžiate jį į savo erdvę. Geras jis ar blogas, kas jis toks, kad mes jį smerktumėme? Tuo pačiu niekada nesigėdykite ir nesmerkite ir savęs – jei aplink Jus džentelmenai, jie suvoks, koks Jūs šaunuolis, jei ne, tai kam Jums išvis reikalinga tokia kompanija?
DŽENTELMENAS IR TECHNOLOGIJOS – PENKI „NE”
Nenešiokite „Bluetooth“ ausinių gatvėje – nebent esate pareigūnas, sekantis užsienio žvalgą arba seklys – neištikimą žmoną. „Bluetooth“ ausinės yra skirtos automobiliui, o ne gatvei. Jei nešiojate papildomą svorį ant ausies jų nenaudodamas, vadinasi, tai beprasmiška. Jei kalbate, visada atrodys, kad kalbate su savimi, o tai, žinoma, pasirodys keistai. Ir didžiausia problema – su Jumis esantis žmogus niekada nežinos, kada kalbate su juo, o kada – su kažkuo kitu.
Apsaugokite pasaulį nuo savo muzikos – niekam neįdomu, kad matėte „Bumerį“ 30 kartų ir dar kartą mielai pažiūrėtumėte. Kaip bebūtų keista, bet įmantrios melodijos dažniausiai apnuogina Jūsų kompleksus – jei tai trankus maršas, Jūs greičiausiai ieškote papildomų būdų save motyvuoti. Jei tai „juokingas“ garsas, Jūs – žmogus be humoro jausmo. Kukli melodija – geriausias būdas parodyti pasauliui, kad nedarote kulto iš technologijų, Jums svarbiau – žmogus.
Niekada nedėkite mobiliųjųkomunikacijų prietaiso tarp savęs ir damos – tai ne tik atrodys kaip apsauginis barjeras, bet tuo pačiu – ir kliūtis atviram bei nuoširdžiam bendravimui. Neleiskite technologijoms užvaldyti Jūsų tada, kai Jums reikia užvaldyti moterį. Eksponuodamas savo įmantrų aparatą Jūs tik atrodysite, kaip jį tik ką įsigijęs (už pasiskolintus pinigus, žinoma) ir negalintis juo atsidžiaugti paauglys (kuriam, be to, dar niekas ir neskambina, kad ir kaip dažnai žvilgčiosite į ekraną).
Elektroninį laišką rašykite taip, kaip ir rašytumėte jį ranka – t.y., pagarbiai ir atsakingai. Jokių sutrumpinimų, šypsenėlių ar pustuzinio šauktukų. Laikas – pinigai, be abejo. Tačiau kur kas svarbiau yra informacijos tikslumas, o ne emocija. Ir nevenkite kreipinį „tu“ rašyti iš didžiosios raidės – „Tu“ arba „Jūs“. Tai ne tik atrodys pagarbiai, bet ir parodys adresatui, kad sugaištate šiek tiek daugiau pastangų, nei įprastai, o ir skiriate jam minčių daugiau. O tai jam visada bus malonu sužinoti. Beje, tik ne anglų kalboje. Kreipinys „you“, parašytas iš didžiosios raidės visada atrodys kaimietiškai ir visiškai netaisyklingai.
Ir išvis, eidamas į aukštos klasės restoraną, mobilųjį palikite namuose – mat, padoriose vietose jis yra leistinas ir priimtinas tik tuo atveju, jei laukiate ypač svarbaus skambučio iš ligoninės ar banko. Kitu atveju atrodysite kaip nemokantis darbo reikalų susitvarkyti darbo metu. Vadinasi, nemokantis nieko…