Na ką, pažiūrėjai dar vieną filmuką apie šuniukus per „Youtube“? Vogtą filmą? Apžvelgei sniego krūvas pro savo daugiabučio langą, vėl pasakei sau: „nu, jo…“? Nieko ypatinga. Nieko nauja.
Bet yra gyvenime vaizdų, kuriuos vis dėlto PRIVALAI išvysti. Tada ir gyvenimas įgis prasmę. Ypač tokius kaip:
Lietuvos kariuomenės paradą. Nes, kaip kadaise rašė Antanas Smetona: „visi privalo nors kartą pamatyti savos valstybės kariuomenę“.
Apleistą, išmirusį kaimą ar bent jau vienkiemį. Mat, tokiose vietose kažkaip kitaip pradedi vertinti savo patogaus, civilizuoto gyvenimo vertybes.
Kaip Tavo vaikas savarankiškai mina pedalus ant dviračio ir nevirsta.
Rinkimų biuletenį, nuleidžiamą į urną. Juk jau pripratai rūgoti valdžią už visokius blogus sprendimus. Štai, prašau, valdžia dabar Tavo rankose!
Mėgiamos komandos pergalę. Gyvai, stadione.
Panyrančią į vandenį plūdę, pririštą prie tos meškerės, kurią laikai savo rankose.
Geizerius Islandijoje arba Kamčiatkoje. Juk jei jau yra galimybė pabūti kitoje planetoje, nepaliekant Žemės – ja reikia pasinaudoti!
Galingą audrą. Štormą, tipo.
Didelį mėgiamos grupės koncertą. Kol ji dar savo populiarumo viršūnėje.
Mokyklą, kurioje mokeisi – praėjus 20-30 metų po savo išleistuvių vakaro.
Kaip rengiasi visiškai nuoga graži moteris.
Savo kvailą vypsančią marmūzę vairuotoje pažymėjime.
Sąvartyną. Tiesiog kad suprastum – Tavo išmestos šiukšlės neišnyksta be pėdsakų.
Savo rankas, pakeliančias štangą, kuri dar prieš pusmetį atrodė nepakeliama.
Išties laimingas mylimos moters akis.
Sprogdinamą ir griaunamą pastatą. Vandens išleidimą hidroelektrinėje. Nes tai yra „cool“.
Savo kraują. Ne gydytojo kabinete, iš perdurto piršto galiuko, bet gatvėje, po muštynių, kurių galbūt ir nelaimėjai, bet ir nepralaimėjai.
Krentantį meteoritą.