Jau V amžiuje prieš mūsų erą kinų išminčius Konfucijus mokė: „prieš kirsdamas kitos valstybės sieną, pasidomėk, kokie įstatymai veikia toje valstybėje, kokias tradicijas ir ritualus puoselėja žmonės toje valstybėje, laikykis tos šalies įstatymų, elkis padoriai ir pagarbiai, nes svečias toje šalyje būsi, ir tokiu gražiu elgesiu savąją garsinsi“. Po kelerių amžių jam antrino romėnai savo garsiuoju pamokymu: „Romoje elkis kaip romėnas“. Anktesniųjų kartų lietuvių emigrantai, patekę svetur, netrukdavo pelnyti vietinių gyventojų pagarbos savo darbštumu, padorumu ir vieningumu. Dabartiniai… Irgi turime šiek tiek gražių pavyzdžių, kaip svetimoje valstybėje jie elgiasi pavyzdingai, prausiasi, sako „ačiū“ ir „prašau“, netgi šypsosi.

 

Žinoma, mes Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje esame tolerantiškesni svetimšaliams, nes logiškai suvokiame, kad atvykėliai, kad ir kokie geri žmonės bebūtų, iš pradžių tiesiog nežino mūsų gyvenimo būdo ir tradicijų. Tačiau Azijoje, o ypač arabiškose šalyse pažeisti etiketą yra daugiausia galimybių, nes tradicijos ten yra ypač stiprios, o pasekmės už jų pažeidimus – liūdnos. Ypač Japonijoje – nėra griežtesnės šalies už ją. Nusiauti batus, nešnypšti nosies, pridengti savo tatuiruotes viešose vietose (galite būti palaikytas vietiniu mafijoziu – jakudza) – japoniško etiketo reikalavimų sąrašas begalinis. Ir nors už jo pažeidimus į kalėjimą net nepakliūsite, tačiau japonas subtiliai ir delikačiai padės Jums suprasti, kad esate neišauklėtas ir vertas pasigailėjimo žmogelis, į padorią aplinką patekęs visiškai atsitiktinai…

 

Todėl kai Jūs išvykstate į svečią šalį – su pilnomis kišenėmis pinigų, su mylimais žmonėmis šalia, trumpam palikę sklandžiai funkcionuojantį verslą, šiltą valstybinės tarnybos vietą, smagų ir draugišką bendradarbių kolektyvą – taip pat neturite nė vienos priežasties sugadinti gražų Lietuvos vardą ir jos garbingų žmonių įvaizdį. Juoba kad net visai ir nesunku atrodyti išdidžiai ir būti savo vietoje.

 

ALKOHOLIS – žinoma, tai lengviausias būdas paversti bet kurį žmogų kiaule, jei jis tik to užsinori. Alkoholiniai gėrimai yra skirti silpniems žmonėms, kuriems neužtenka drąsos ir galios jaustis gerai be papildomų dirgiklių. Jei Jūs toks, ką gi, buvote įspėtas, ir ne kartą. Mane visada stebindavo žmonės, besistengiantys visais įmanomais būdais prisigerti net musulmoniškose šalyse, kur kiekviena šaligatvio plytelė alsuoja draudimu ir griežtomis bausmėmis. Ar tokių žmonių reikia gailėtis? Be abejo, nes gailestis – tai stiprių žmonių privilegija. Ar juos reikia smerkti? Turbūt ne, nes Jūsų pasmerkimas – tik laiko gaišatis. Likite blaivas, kontroliuokite save – tai visais atvejais, visose šalyse, visais laikais buvo ir tebėra geriau nei garsiai šūkčioti nešvankybes, gadinti nuotaiką aplinkiniams, beprasmiškai leisti pinigus ir kaip sukilusiam baudžiauninkui naikinti svetimą inventorių.

 

APRANGA – jei išgalite įsigyti kokybiškų drabužių, leiskite pasauliui pasidžiaugti Jūsų sėkme ir skoniu. Antra vertus, kuo mažiau Jūsų nuogo kūno mato aplinkiniai, tuo didesnės pagarbos esate vertas ir Jūs pats – tai taikome ne tik lankantis musulmonų ar budistų šventyklose. Gražiai apsirengusio žmogaus apranga sako: „aš žinau, ko vertas, aš geriausias, aš priklausau aukštai kastai, su manimi apsimoka turėti reikalų, aš turiu įdomią istoriją“. Ir neužmirškite, ko mokė dendžiai jau prieš 200 metų: „nesi iki galo apsirengęs, jei nesišypsai“.

 

VIETINĖ APRANGA – venkite vilkėti vietinius rūbus. Visų pirma, bet kuriuo atveju atrodysite kvailai, vilkėdamas arabišką tuniką, meskikietišką pončo ar afrikietiškus margus marškinius – visi matys, kad esate tik banalus turistas, kuriam galima įpiršti daiktus, kurie nėra jam skirti. Jūs atstovaujate garbingiausią naciją pasaulyje – lietuvius, ir patį svarbiausią žemyną – Europą. Neužmirškite nė akimirkai, kad pasaulis dėvi mūsų sukirpimo drabužius, vairuoja mūsų sukurtus automobilius, skraido mūsų pagamintais lėktuvais ir naudoja mūsų išrastas vakcinas. Palikite vietinę estetiką vietiniams.

 

VIETINIAI VALGIAI – nepateisinama būtų belstis kelis tūkstančius kilometrų ir neparagauti vietinės virtuvės patiekalų. Tačiau jei ji Jums neskani – nevalgykite, galų gale, vienas didžiausių demokratijos iškovojimų – teisė rinktis. Jei esate turistų pamėgtame restorane – būsite apgautas pernelyg aukštomis kainomis. Bet jei jau mokate daug, vadinasi, galite rinktis, kad ir savo mėgiamus cepelinus ar mėsainį. Jei paragauti egzotiškai, bet nelabai skaniai atrodančių valgių reikalauja vietiniai papročiai, nebijokite atsisakyti. Manote, kad tuo įžeisite vietinius šeimininkus? Klystate. Kur kas labiau juos įžeisite, raukydamasis, žiaukčiodamas, palikęs lekštėje gausybę įsikrauto vietinio maisto. Globalizacija išgelbės Trečiąjį pasaulį, globalizacija suteikia galimybę ir Jums gerti „Pepsi“ Afrikos džiunglių tankmėje.

 

NAUJOS PAŽINTYS – ko vietiniai nori iš turistų? Dažniausiai, pinigų. Dažnai, sekso. Rečiau, santuokos, iškvietimo ar ko nors panašaus. Ir beveik niekada – draugystės. Nepuoselėkite iliuzijų – vietiniai visose šalyse turi savo problemų, ir jiems visiškai nereikalingos papildomos – Jūsų. Statistika apie Lietuvą gal kam ir įdomi, tačiau patys žinote, kiek ilgai užtrunka paaiškinti, kur ta Lietuva išvis yra. Praktiškai – Marse, jei klausytojas yra ką nors girdėjęs apie Saulės sistemą. Palikite Lietuvos statistiką mūsų valstybės diplomatams ir į komandiruotes važinėjantiems politikams, galų gale, Jūs kaip mokesčių mokėtojams jiems už tai mokate atlyginimus. Domėkitės kitais žmonėmis, užuot kalbėjęs apie save. Jau viduramžių italų mafijoziai laikėsi vienos auksinės taisyklės – nieko nepasakok apie save neklaustas. Žmonėms išvis atrodo, kad ką nors papasakoję, jie padaro kažką gero. Jei norite šiame gyvenime įsigyti draugų, daugiau klausykite, o ne kalbėkite. Ir nekelkite balso, jei vietiniai nesupranta angliškai arba rusiškai – kaip bebūtų keista, bet jie nėra kurti.

 

FOTOGRAFIJOS – dabar beveik visi jau žino, kad bet kurioje svetimoje šalyje negalima fotografuoti karinių objektų, bet dažnas vis dar nesuvokia, kad musulmoniškose valstybėse tas pats draudimas taikomas ir tiltams, oro uostams ar valstybinės reikšmės pastatams. Nesidrovėkite klausti savo gido bei vietinių, ar galima fotografuoti Jums patinkančią vietą, tas pats etiketas galioja ir fotografuojant pačius vietinius gyventojus, o ypač moteris. Jei vykstate į šalis, kuriose fotografija dar visai neseniai buvo laikoma šetono išmislu, nepatingėkite pasitarti su vietiniais gidais, kokios tradicijos galioja fotografuojant. Pavyzdžiui, Jums visiškai aiški „trečias kartas nemeluoja“ koncepcija yra visiškai nepriimtina Pietryčių Azijoje, ten skaičius „3“ reiškia blogą lemtį. Todėl tokiose šalyse kaip Vietnamas, Laosas ar Kambodža trys žmonės fotografijoje yra tabu, mat, pagal vietinį įsivaizdavimą, žmogus per vidurį greitai mirs…

 

DRAUGIŠKUMO IŠRAIŠKA – žinoma, kiekvienam afrikiečiui reikalingos lietuviškos klumpės, ir visada verta mokėti už viršsvorį vežant suvenyrus iš Lietuvos. Juokauju. Deja, suvenyrai iš Lietuvos skirti turistams atvykusiems į Lietuvą. Jūsų misija – dovanoti likusiam pasauliui šypseną, blogiausiu atveju, patarimą. O jei kalbant rimtai, tai, kas mums, europiečiams atrodo draugiškumo ženklas, nebūtinai gali būti palaikyta draugiškumu, ypač Azijoje. Budizmą išpažįstančiose šalyse moterims draudžiama liesti vienuolius, kad ir kaip besinorėtų su jais nusifotografuoti. Indijoje ir Bangladeše nemandagu į ką nors rodyti ranka arba koja (kadaise britų kolinijiniai pareigūnai rado išeitį – rodydami skėčiu). Dubajuje, kad ir koks liberalus ar tolerantiškas jis beatrodytų, galima netgi patekti už grotų net už tokius niekus, kai vieši bučiniai ar susikabinimas (viena britų porelė ten pateko į kalėjimą už tai, kad mylėjosi paplūdymyje – kvailiau net nesugalvosi). Arba gėlės. Azijoje tai tikras minų laukas, kurio reikia vengti, ypač jei nežinote, spalvų reikšmės. Azijoje baltos gėlės siejamos su laidotuvėmis, tą patį jos reiškia ir kai kuriose Centrinės Amerikos valstybėse. Tenykščiams lyg ir tiktų raudonos gėlės, bet jokiu būdu ne Meksikoje, kur tokia spalva reiškia velnio kerus. Tikiu, nustebote ir pats ne kartą, suvokęs ar pamatęs, kaip Pietų Amerikoje tokiais prietarais tiki netgi miestiečiai, ne vien valstiečiai.

 

(Straipsnis spausdintas WEST EXPRESS žurnale ŽVILGSNIS)