Kiekvieną rytą JAV jūrų pėstininkų kapralas Edwardas Nortonas, praplėšęs akis „Camp Bastion“ bazėje pietų Afganistane, pamato nykiai pilką palapinės brezentą ir pajunta per naktį sustiprėjusį kelių dešimčių nunešiotų batų rūgštų kvapą. Tada jis pagalvoja, „kokį velnią aš čia veikiu už 110 dolerių per dieną?“. Tačiau netrukus jis išgirsta besileidžiančių lėktuvų ir sraigtasparnių gaudesį, šarvuočių motorų ūžimą, jis mato dešimtis bendraamžių, mikliai besikeliančių nuo geležinių lovų ir jį užvaldo pakilus jausmas – čia, kaip ir šiame gyvenime – jis ne vienas.

„Vos keletas. Išdidžiųjų“ – toks reklaminis JAV jūrų pėstininkų korpuso šūkis pasauliui skelbia apie didingą šių karių dvasią. Ir jie yra išties išdidūs. Jų gebėjimus gaubia legendos. Jų istorija nusieta laimėtomis kautynėmis. Jų pavadinimas traukia merginų dėmesį ir baimingą kitų kariuomenės dalinių pagarbą. Jų pasirodymas kelia nervingą drebulį priešams. Nes „kas yra pavojingiausias ginklas pasaulyje?“ – klausia liberalai. „JAV jūrų pėstininkas su savo automatu“, – į tai atsako istorija.

Tačiau kokie jie, kai nutyla mūšio triukšmas? Kuo jie gyvena? Ir galų gale kaip tokiais tampama?

Edwardas neskubėdamas velkasi per penkerius tarnybos metus jau spėjusią įkyrėti uniformą. Nors ji ir yra daug kuo ypatinga. Jos komufliažinis raštas sukurtas iš kompiuteriu apdirbtų 60 tūkstančių šioje Žemėje randamų aplinkos fonų, taigi, bent jau bukletuose tvirtinama, kad ji daro bet kurį karį praktiškai nepastebimą. Jos specialiai išausta medžiaga nekliūva už spygliuotos vielos, permerkta lietaus ji išdžiūsta per keliolika minučių, atlaiko gyvatės dantų įkandimą ir yra sukonstruota taip, kad net ir kabant žemyn galva, iš jos kišenių neišbyrės joks smulkus pinigas ar šovinys… Kiekvienoje uniformoje yra išmoningai įsiūta ir „slapta kišenė“ (aš pats pabandžiau ją rasti ir tenka pripažinti, nesėkmingai), kurioje saugoma informacija apie patį karį, reikalingos nuorodos, kaip rasti artimiausią pagalbos tašką ar su juo susisiekti, netgi banknotai ir dokumentai, jei jau tektų bėgti iš nelaisvės (tai mažai tikėtina, nes retas jūrų pėstininkas per visą Korpuso istoriją išvis yra kada patekęs į nelaisvę, bet ką gali žinoti…) Visoje  jūrų pėstininko aprangoje įsiūta speciali viela, atspindinti priešų lokatorių spindulius, bet įgalinanti saviškius specialaus optinio prietaiso pagalba atpažinti jį visiškoje tamsoje. Geras karys prasideda nuo geros uniformos.

Šiais „skaitmeninės“ uniformos laikais jūrų pėstininkų apranga skiriasi nuo kitų ir savo spalva – ji yra žalesnė už pilkąją JAV armijos spalvą. Tačiau net ir tais nesenais laikais, kai visi JAV kariškiai nešiojo vienodos spalvos lauko uniformas, jūrų pėstininkus buvo įmanoma iškart pažinti iš keleto dalykų – daugiakampės kepurės, ypatingai atraitotų rankovių (rankovės kraštas visada virš bicepsų, o ne alkūnės, kaip buvo įprasta armijoje) ir to, kad jie niekada nenešiojo ir dabar nenešioja jokių antsiuvų ant rankovės – nei Amerikos vėliavėlės, nei dalinių ar armijų ženklų.

Nes jas vilkintys žmonės turi teisę būti tokiais išskirtiniais. JAV jūrų pėstininkų korpusas (United States Marine Corps – USMC) gimė 1775 metų lapkričio 10 dieną Filadelfijos tavernoje „Tun“, kur išgėrusių ir narsių miestelėnų būrys apsiginklavo kovai su britais – tai šis dalinys yra vyresnis netgi už pačias Jungtines Amerikos Valstijas. Jūrų pėstininkai yra dalyvavę visuose JAV karuose ir konfliktuose kaip svarbiausia smogiamoji jėga („pirmieji įžengiame, paskutiniai išvykstame“). „Nori laimėti karą? Pateik pageidavimą jūrų pėstininkams“, – byloja JAV politikų išmintis. Priešai jūrų pėstininkus už kovingumą vadino „velnio šunimis“ (nuo to ir kilęs jų simbolis buldogas), o savame laivyne jie yra vadinami „puodingalviais“ („jarhead“), nes visada buvo tokie aukšti, jog jų galvos nuolat trankėsi į laivų skersinius ir lubas. Jūrų pėstininkai visada buvo tokie aršūs ir galingi (pasak istorikų, amerikietis Danas Daly Boksininkų sukilimo metu Kinijoje per vieną dieną nukovė 39 kinus), jog jau pirmieji JAV prezidentai tik jais pasitikėjo labiausiai ir būtent jūrų pėstininkams buvo patikėta saugoti Baltuosius Rūmus Vašingtone bei JAV ambasadas užsienyje (nors ši tarnyba pačių pėstininkų tarpe nėra laikoma labai prestižine). Nes jie visada yra ištikimi ir patikimi. „Semper Fi“ – „visada ištikimas“. Šis oficialus Korpuso lozungas lydi JAV jūrų pėstininką per visą jo gyvenimą.

Iš visų JAV ginkluotųjų pajėgų rūšių jūrų pėstininkai sudaro pačią mažiausią dalį – jų yra vos 200 tūkstančių (nors Korpusas ir tai yra didesnis už visą Izraelio ar Didžiosios Britanijos kariuomenę). Tačiau pakankamai aktyvią, kad paliktų savo pėdsaką visuose konfliktuose – Korpusas kariauja visur ir visada, kur tik iškyla būtinybė atsakyti į išpuolius prieš Ameriką, jos gyventojus ir interesus (kitais žodžiais, atkeršyti). Patiems kariškiams karo tikslai niekada ir nerūpi – Amerika pašaukė, vadinasi, taip ir reikia. „Nerasta masinio naikinimo ginklų Irake?“ – gūžtelėjo pečiais vienas Korpuso karininkas, – „aš vis tiek esu įsitikinęs, kad mūsų vyriausybė neabejotinai žinojo, ką daro, galų gale, kokią grėsmę ta šalis ir jos diktatorius kėlė mūsų šaliai…“

Kodėl Edwardas pasirinko būtent JAV jūrų pėstininkų korpusą? Kodėl ne į JAV armiją, laivyną ar karines oro pajėgas?

„Pradžiai būtina atminti vieną paprastą dalyką. Jūrų pėstininkai – jauni žmonės. Ir, kaip paprastai, tai jauni žmonės iš provincijos, iš tokių miestelių (dažniausiai pernelyg religingų arba paskendusių alkoholio liūne), kuriuose smaugia nuobodulys, nėra gerai apmokamų darbų ir galimybės išsiveržti iš rutinos yra labai jau nedidelės“, – tvirtina Edwardas, – „Trečia, tai dažniausiai neišsilavinę jaunuoliai, kurių pasaulio sampratą kuria televizija, komiksų knygelės ir pagražinti senų žmonių pasakojimai apie šlovingą tarnybą Antrajame pasauliniame kare ar Vietname“.

Net vien patriotizmo antplūdis (savanorių visada pagausėja po naujienų apie išpuolius prieš JAV institucijas, kariškius ar interesus), bet ir praktinė nauda sąlygoja pasiryžimą tapti kariškiu. Tarnyba JAV Ginkluotose pajėgose tokio tipo jaunuoliui teikia daug galimybių – uždirbti pinigų, pamatyti pasaulį, suvilioti merginą, pažaisti ginklais ir, svarbiausia, pasijusti reikalingu bei svarbiu. Kad ir koks mokinys buvo bet kuris jūrų pėstininkas, tačiau jo vidurinėje mokykloje laukia pompastiškas sutikimas, ypač grįžus iš karo. Vakardienos „pjūklai“ mokytojai šiandien jam šypsosi, o jo krūtinė nukabinėta medaliais. Merginos šaudo akimis, o tėvai nesitveria savame kailyje iš pasididžiavimo, kad jų sūnus „išėjo į žmones“…

Edwardas tvirtina, kad tarnyba jūrų pėstininkų korpuse yra prestižinė. „Į Karines oro pajėgas tradiciškai patraukia turintys polinkių tiksliesiems mokslams, laivynas yra daugiausiai šeimos tradicijų arena. Armija yra skirta visiškiems neprasisiekėliams. O kiečiausi renkasi Korpusą“, – tokia jo nuomonė primena seną Korpuso ir armijos nesantaiką. Jau nuo Antrojo pasaulinio karo armija pasižymi kur kas didesniais karinės technikos kiekiais, geresniu aprūpinimu, netgi didesniais atlyginimais (jūrų pėstininkai, beje, yra mažiausiai apmokama kariuomenės rūšis, manoma, kad tokį nesusipratimą kompensuoja menamas prestižas). Korpuso narių nuomone, armija visada veikė savo kiekiu, o ne patirtimi, kuo paremta Korpuso taktika. „Armija netaupo šovinių ir pleškina kur papuola“, – juokiasi Edwardas, – „o kiekvienas jūrų pėstininkas tradiciškai yra šaulys ir savo veiksmus derina pagal principą ‚vienas šūvis – viena mirtis‘“.

Tradiciškai jūrų pėstininkai save tapatina su laivynu ir perėmę daug jūreivių žargono bei tradicijų. Pavyzdžiui, vietoje „pen“ yra sakoma „ink stick“ ir pan. Vietoje „Yes, sir“, JAV jūrų pėstininkas senovinio britų laivyno tradicija šauniai sako „aye aye, sir“ (Ištiktukas „Aye“ kilęs iš senovinės frazės „At your service always“).

Kas iš esmės vienija visus JAV jūrų pėstininkus? „Galbūt tai, kad mums visiems iki vieno yra išrauti protiniai dantys (tokie Korpuso reikalavimai)“, – juokiasi Edwardas, – „bet jei kalbant rimtai, tai viena – mums visiems nepasisekė gyvenime, dėl ko mes ir esame čia“. Kiekvienas geras jūrų pėstininkas nekenčia Korpuso. Nes reikia turėti ypatingų savybių, kad jį būtų galima mylėti. „Visi mes vaikystėje norime būti mylimi ir siekiami, suprasti ir gerbiami, žinomi ir seksualūs. Korpusas tokias svajones sugriauna iškart, vos įžengus pro bazės vartus“, – liūdnai nusišypso jis.

Panašu į tai. Pakeliui į valgyklą praeiname „Gėdos sieną“, iš tolo panašią į skelbimų lentą. Skirtumas tik tas, kad ant jos yra sukabintos neištikimų žmonų ir draugių nuotraukos – ir jų daug. Ne kiekvienai lemta išlaukti savo vyro ar draugo, kariaujančio tolimoje šalyje, juoba ne kiekvienas yra tikra sielos atgaiva, grįžęs iš bet kurio karo. JAV Ginkluotosios pajėgos žino, kad šeima yra balastas, tik pakertanti kario moralę. Iš to ir kilęs posakis, „jei armija norėtų, kad turėtum žmoną, ją tau išrašytų“. „Geras karys turi galvoti, kaip kibti į priešą, o ne į bobą“, – liūdnai konstatuoja Edwardas, turintis tik trumpalaikių draugužių įvairiose tarnybos vietose ir pacituoja liūdnai ironišką jūrų pėstininkų skanduotę:

You left your girl and Johnny in bed

You‘d rather be there but you are here instead…

„Ir išvis, geriausia suvokti, kad tavo šeima – tai Korpusas“, – taip pabaigiame diskusiją apie šeimos vaidmenį jūrų pėstininko gyvenime.

Valgykloje kiekvienas jūrų pėstininkai užkanda sočiai – pasirinktinas maistas išdėliotas 50 metrų ilgio stelažuose. Bazėje jūrų pėstininkas gauna visko, ko tik širdis geidžia, netgi savo mėgstamų „Eskimo“ ledų. Jei tenka maitintis ne bazėje, kovinis maisto racionas sudarytas remiantis ne įprasta kasdienine 2000, o 3000 kalorijų norma, kaip sakoma, gausus ir kaloringas maistas yra skirtas jaunuoliams, ištisą dieną bėgiojantiems su sunkiais kroviniais po dykumas.

Edwardo tarnybos dieną, jei nevyksta ypatingų operacijų sudaro „įvairių nuotolių“ patruliavimas. Šiandien jis vyksta į SRP („Short Range Patrol“) patrulį – šeši „Humvee“ šarvuočiai apvažiuos jiems skirtą teritoriją. Oficialus tokių patrulių tikslas – įvertinti situaciją rajone, žvalgybos nurodymu patikrinti nerimą keliančias vietoves ar asmenis, taip pat įvertinti, ar nėra pakelėse padėta savadirbių minų (didžiausio prakeiksmo visoms Tarptautinėmis saugumo pajėgoms Afganistane). Tačiau tikrasis tokių patrulių tikslas – pademonstruoti vietiniams gyventojams, kad jūrų pėstininkai – dar čia, ir galima užsiimti taikiomis statybomis.

Ar nebaisu? „Jūrų pėstininkas mirties nebijo, bet kiekvienas žino, kad geriausia yra mirti Amerikoje“, – juokiasi Edwardas.

Po tarnybos dienos jis turi nemažai pasirinkimo, kaip atsipalaiduoti. Jo laukia ne vien dešimtys kabelinės televizijos kanalų, bet ir specialus vien kariškiams skirta programa, ištisą parą transliuojanti nuotykinius kino filmus. Tačiau tie filmai nuolat yra pertraukiami trumpais videoklipais, per keliolika sekundžių pristatančiais JAV istoriją, žymius karvedžius, įvairias ginkluotės rūšis, amerikietiškas vertybes, kurias „mes privalome ginti“. Šie išmoningai sukurti klipai yra tokie įtaigūs, jog, nepaisant akivaizdaus „smegenų plovimo“, netgi aš pats po keleto valandų pasijutau tikru Amerikos patriotu.

Edwardas gali eiti barą (daugumoje JAV karinių bazių alkoholiu prekiaujama tik nuo 19.00), sporto salę, bilijardo klubą, netgi biblioteką. Galima netgi pažaisti žaidimų automatais – žnyplėmis pagriebti pliušinį meškiuką ir įteikti jį patikusiam jūrų pėstininkui ar pėstininkei… Galima apsilankyti keliose parduotuvėse, kur ras visų Amerikoje įprastų skanėstų ir skaitalo („Playboy“ nėra parduodamas, nes vadovybė nesiekia audrinti karių vaizduotės). Jis gali skambinti savo artimiesiems, tačiau jo teigimu, nemokamų pokalbių centras yra „pernelyg triukšmingas“.  

Vienas mėgstamiausių jūrų pėstininkų užsiėmimų – žiūrėti kino filmus apie Vietnamo karą. Sakoma, kad dauguma Holivude susuktų kino juostų apie šį karą yra „antikariniai“, siunčiantys pranešimą apie tai, kad karas yra „nežmoniškas“ užsiėmimas, „naikinantis jaunas sielas“. Tačiau tikrovėje visi filmai apie karus yra skatinantys norą kariauti, kad ir ką bandytų pamokyti žiūrovus tų filmų kūrėjai. Namų šeimininkės savo jaukiuose butuos gali ašaroti ir jaudintis, tačiau jaunimas žiūri tuos filmus ir žavisi jais, nes ekrane karas visada atrodo patraukliai – giedantis odes vyriškai draugystei ir ištikimybei, paverčiantis bet kurį mūsų valinga asmenybe, galų gale, jie atrodo kaip vyriškas žaidimas (kaip ir kariniai kompiuteriniai žaidimai). Galų gale, kino filmai apie karą jūrų pėstininkams rodo tai, ko jie yra mokomi, ir kam rengiami. Nes karo brutalumas ir žiaurumas  iš tikrųjų puoselėja jų gebėjimus ir mokėjimą. Todėl naikinimo ir mirčių scenos bet kuriam kariniam žmogui atstoja erotiką.

Kaip ir kompiuteriniai žaidimai. Nešiojamos kompiuterinių žaidimų konsolės – dažnas radinys JAV jūrų pėstininko kuprinėje ar spintoje. Galų gale, tai viena iš nedaugelio atvejų, kai į tave šaudantis priešas tavęs niekada nenukauna – ir tai ramina.

KAIP TAMPAMA JŪRŲ PĖSTININKU

Kiekvienais metais Korpusas priima 40 tūkstančių naujokų, apmokomų tik dvejose jūrų pėstininkų bazėse – Pietų Karolinoje arba Kalifornijoje.

Pirmosiomis dienomis rekrūtams (kurie netgi dar nėra vadinami jūrų pėstininkais) iš pradžių yra atliekami sveikatos patikrinimai, jie yra nuskutami plikai (moterims-kandidatėms plaukai negali siekti apykaklės arba privalo būti susukti į kuodą), skiepijami. Jie atlieka ir privalomus fizinius testus – kad būtum priimtas į apmokymo stovyklą turi padaryti mažiausiai du prisitraukimus, 35 atsilenkimus per dvi minutes ir nubėgti tris kilometrus per 13 su puse minučių (merginoms privalu iškabėti sulenktomis rankomis ant skersinio mažiausiai 12 sekundžių arba nubėgti tris kilometrus per 15 minučių).

Jei išlaikai testus ir gauni naują, dar nenublukusią nuo prakaito uniformą, tik ją užsivilkus, ausis užgula nuolatinis seržantų riaumojimas, o kojos pradeda pačios kilnotis, nes viskas yra atliekama bėgte. Šie dažnai filmuose matytomis apskritomis skrybėlėmis (nešiojamomis nuo XIX amžiaus vidurio, kai Vakaruose kariaujantys JAV jūrų pėstininkai pradėjo jas dėvėti vietoje įgrisusių kepių), pasipuošę „sadistai“ (kaip juos vadina naujokai) seka kiekvieną naujoko žingsnį ištisą parą ir kreipiasi į jį tik riksmu. Nes naujokų apmokymų tikslas – ne tik sustiprinti fiziškai, bet ir palaužti psichologiškai. Seržantų rėkavimo ir gainiojimo esmė – atgrasinti kandidatus nuo civilio gyvenimo įpročių ir paruošti jį „jūrų pėstininko disciplinai“. Naujokas yra niekas, ir nėra jokio „aš“. Kandidatas į jūrų pėstininkus niekada nekalba pirmuoju ar antruoju asmeniu, bet visada tik trečiuoju, pavyzdžiui, „pone, naujokas pasiruošęs atlikti visus seržanto įsakymus“. Statusas, kilmė ar odos spalva čia nieko nereiškia ir be ceremonijų yra ignoruojama, o visi skirtumai tarp naujokų – negailestingai naikinami, pradedant šukuosena, baigiant asmeniniais įpročiais. „Nes suvokimas apie save – tik iliuzija“, – sakoma USMC buklete. O komfortas? Tai tik iliuzija. Klaidingas įprotis iš praeities. Komfortas ar jo siekis tik silpnina kūną ir žlugdo dvasią bei pasiryžimą. Komfortas čia yra netoleruojamas, nes jis yra kiekvieno jūrų pėstininko priešas.

Ir taip vakarykštis mokyklos futbolo komandos kapitonas netrunka suvokti, kad jis yra niekas. Juoba niekas nebegali nešioti žandenų (ką jau kalbėti apie ilgus plaukus), auskarų, gerti ar rūkyti kada panorėjęs… Per porą pirmųjų dienų kiekvienas naujokas miega vos kelias valandas, ant jo rėkiama ir jis yra nuolat gainiojamas pirmyn atgal. Ir nenuostabu, kad būtent po pirmųjų dienų beveik visi užsinori grįžti namo. Ir beveik visi pradeda tvirtinti, kad jie negali būti Korpuso nariais, nes vartoja narkotikus, šlapinasi į lovą, serga astma, yra gėjai, vagys ar nelegalūs imigrantai. Tačiau Korpusas tokius triukus puikiai žino, kaip ir žino ir puikų gydymą – kiekvienam besiskundžiančiajam – krosas su pilna ekipiruote arba šimtas atsispaudimų.

Liberalai visada piktinasi, kad kariuomenė žlugdo asmenybę. Tačiau kariuomenė – ne vieta asmenybėms. Tai karo mašina. Ir kiekvienas naujokas turi pasijusti vientisa jos dalimi.

Naujokus iš tiesų skatinama pasiekti savo fizinių ir psichologinių išgalių ribas, nes, kaip sakoma, „tikro jūrų pėstininko kraujas yra žalias, o šūdai – raudoni“. Galbūt tai net tampama ir įpročiu, nes net ir tikroje karo tarnybos metu kiekvienas karys praleidžia besimankštindamas vidutiniškai po 30 valandų per savaitę.

Ir neišvengiamai ateina tas momentas, kai net patys stipriausieji nebegali tęsti toliau be tarnybos draugų pagalbos. Būtent tada, kaip sakoma, naujokas suvokia, ką reiškia būti jūrų pėstininku – kai suvoki, kad esi vienas organizmas su kitais naujokais.

Bendrumo jausmas, aktyviai ugdomas nuo pat pirmųjų įstojimo į JAV ginkluotąsias pajėgas, kiekvieno jaunuolio galvoje pavirsta tikrai efektyviu rezultatu. „Jūs vykstate į karą“, – sakė jūrų pėstininkų seržantas naujokams, siunčiamiems į Vietnamą Stanley Kubricko kino filme „Full Metal Jacket“, – „kai kurie jūsų iš ten nebegrįš. Tačiau jūs esate Korpuso nariai. O Korpusas gyvuos amžinai. O tai reiškia, kad ir jūs gyvuosite amžinai“. Tokia logika turi būti paremta kiekvieno jūrų pėstininko pasaulėžiūra.

Naujoko diena prasideda auštant saulei. Rytinis tualetas, fizinė mankšta. Filmuose dažnai rodomi bėgantys ir skanduojantys kandidatai į pėstininkus. Skanduotės būna įvairios:

My favorite weapon is my M-16
I like to keep it nice and clean
I hope for the day that bin laden dies
That my weapons bullet will go between his eyes.

Arba:

Fred and Barney on a Friday night
Tried to get to heaven on a paper kite.
Lightning struck, and down they fell.
Instead of going to heaven, they went straight to hell.

Pusryčiams skiriamas pusvalandis. Pagal kiekvienam naujokui priskirtą dietą – jei reikia priaugti svorio – duoda riebiau, jei numesti – liesiau (kepta žuvis ir ryžiai). Po pusryčių prasideda žygiavimo ir taktiniai užsiėmimai, taip pat – mokslai, nes tiesą sakant, išsilavinusių žmonių naujokų tarpe nėra daug. Po pietų mankšta iki vakaro. Visada tik su ginklu rankose (dažniausiai pagrindinoiu jūrų pėstininkų automatu M16). Po vakarienės dušas, ginklų ir kareivinių valymas. Viena valanda laisvo laiko, kuri dažniausiai praleidžiama vėl valant ginklus arba uniformas. Pirmosiomis savaitėmis niekur neleidžiama išeiti iš kareivinių teritorijos. Prieš miegą visi naujokai kartu pasimeldžia ir sugieda „Jūsų pėstininko himną“ arba skanduoja „Ginklo psalmę“, pagarbiai laikydami savo automatą arbą karabiną:

„Tai mano ginklas. Yra daug panašių į jį, bet šis yra manasis. Mano ginklas yra mano geriausias draugas. Aš privalau jį valdyti taip, kaip valdau savo gyvenimą. Be manęs mano ginklas yra bevertis. Be savo ginklo aš esu bevertis. Aš privalau mokėti naudotis savo ginklu. Aš privalau šaudyti taikliau nei priešas, kuris siekia mane nužudyti. Aš privalau nušauti jį prieš tai, kol jis nušaus mane. Ir aš tai padarysiu…

 

Mano ginklas ir aš žinome, kad kare svarbiausia yra ne kulkos, kurias mes iššauname, ne garsas ir ne dūmai. Mes žinome, kad svarbiausia yra pataikymas. Ir mes pataikysime…

 

Mano ginklas yra gyvas, net kaip aš, nes tai yra mano gyvenimas. Todėl aš pažinsiu jį kaip savo brolį. Aš pažinsiu jo silpnybes, jo stiprybę, jo dalis, jo priedus, jo taikiklį ir jo vamzdį. Aš saugosiu jį nuo oro poveikio, kaip saugosiu savo kojas, savo rankas, akis ir širdį. Aš laikysiu savo ginklą švarų ir paruoštą. Mes tapsime vienas kito dalimi. Ir Dievo akivaizdoje aš tuo prisiekiu. Aš ir mano ginklas esame savo šalies gynėjai. Mes esame galingesni už savo priešą. Mes esame mano gyvybės šeimininkai. Ir būsime tokiais tol, kol Amerika nešvęs galutinės pergalės ir taikos, ir dar bus gyvų priešų“.

Po tokios bendros skanduotės šviesos gesinamos apie 10 valandą.

Po keturių mėnesių trunkančios naujokų apmokymo stovyklos, kandidatai išsiunčiami į atskirų specialybių studijas arba pėstininkų mokyklą. Dar po dviejų mėnesių specializuoto apmokymo visiems išraunami protiniai dantys, ir tik tada jis tampa tikru JAV jūrų pėstininku.

Naujai iškeptas karys vyksta į savo dalinį. Ten, kur Amerika pareikalaus iš tavęs aukos, gal net ir gyvybės. Mainais už garbę ir pompastišką sutikimą namuose. Bet, kaip sakoma, tu, kaip ir Korpusas jau gyveni amžinai.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Playboy”)