Niekada, jei šalia yra moteris.
Nors jau nuo antikos laikų buvo sakoma, kad baimė yra maloningiausia Dievo dovana žmonijai. Nes kur šiandien būtumėme mes, nusidėjėliai be šio jausmo? Mes išmokome nekišti pirštų į ugnį, slėptis pogrindyje ir vengti tamsių vietų būtent baimės dėka, ir tik jai mes – visi pasaulio žinduoliai – turime būti dėkingi už išgyvenimą iki šios gražios dienos. Ir ne veltui baimė yra stipriausias iš visų šešių mūsų pagrindinių pojūčių, kur kas stipresnis nei pyktis, liūdesys, nustebimas, pasišlykštėjimas ar džiaugsmas. Nes jis labiausiai sąlygoja gyvenimo kokybę.
Nes baimė – tai ne neurologija, tai – evoliucijos simbolis.
Bet kodėl tvirtinama, kad vyras vis dar turi visada būti drąsus?
Nes moterys myli drąsius.
Visi mes žinome, kad baimės, kaip ir alkio praktiškai neįmanoma kontroliuoti. Todėl natūralu, kad ir vyrams yra būdinga daug ko bijoti: viešai kalbėti, aukščio, gylio, kraujo, apsilankymo pas dantų gydytoją, ginklų, šunų, vorų, pelių (arba visų gyvūnų, didesnių už vabalus, kurių taip pat priimta bijoti), amerikietiškų kalnelių, vedybų ir skyrybų, užkalbinti merginą, siaubo filmų, fizinės konfrontacijos, žodinės konfrontacijos, skristi lėktuvu, žaibo ir neūžaugų (o aš asmeniškai bijau vyrų, avinčių „Crocsus“).
Atrodytų, kad vyrui su tokiu baimių sąrašu neįmanoma užtikrinti saugumo jausmo jokiai šalia esančiai moteriai. Tačiau… Egzistuoja ir ne ką trumpesnis sąrašas to, ko vyrai, skirtingai nuo moterų, visai nebijo: terorizmo, ebolos, blakių, pleiskanų, pelėsių, valgyti maistą, įsigytą iš gatvėse prekeivių ar su pasibaigusiu galiojimo terminu, vilkėti dėvėtus drabužius, ryklių, pagrobimų, GMO ir gliuteno, zombių, klounų, pornogafinių filmų su klounais, pakeisti kūdikio saukelnes. Vyrus labiau nei moteris erzina saugumo patikros procedūros oro uostuose, nes mes, nors ir bijodami skristi, visiskai nesibaiminame bombų ar lėktuvo užgrobimo. Mes paklūstame moterų reikalavimui namuose įsirengti apsaugos sistemas, nors visiškai nebijome vagių ar kitokių naktinių įsibrovėlių (bet štai tamsos ir vaiduoklių vis dėlto bijome).
Nes mes, vyrai, skirtingai nei moterys, nebijome tų reiškinių, kuriais esame gąsdinami nuolat – kad ir kas tai bedarytų, politikai, kunigai, mokytojai ar žiniasklaida. Mūsų protėviai niekada nebijojo nei erkių, nei ryklių-žmogėdrų, nes neturėjo „Discovery“ kanalo. Nebijojo ir jokių ozono skylių (beje, kur ji šiandien?), AIDS ar klimato kaitos, nes net nežinojo, kad tokie reiškiniai išvis egzistuoja. Ir nepergyveno dėl erekcinės disfunkcijos, nes ne tai buvo siejama su vyriškumo įrodymu.
Tame ir glūdi principinis skirtumas tarp vyriško ir moteriško požiūrio. Moterys – tai emocija, vyrai – tai racionalus išskaičiavimas. Moterys puola į paniką, feisbuke perskaičiusios apie kokios nors abejotino tyrimo rezultatus kokioje nors klinikoje ar universitete. Moterys tiki astrologių ir būrėjų pranašystėmis, nors jų naudojama žvaigždžių išsidėstymo metodika yra pasityčiojimas iš Galileo Galileo (vyro) atminimo (ir, beje, SMS su savo pastebėjimais jos dažniausiai siunčia vairuodamos). Bet štai mums, vyrams niekada nekyla klausimas, ar karštu vandeniu užpilami sausi makaronai gali tapti kardiometabolinio susirgimo sindromo priežastimi. Ir niekada atmintyje neužsilaiko hipotezės, kad mobiliojo telefono skleidžiamos elektromagnetinės bangos gali sukelti vėžį.
Moterys privalo bijoti, nes baimėje jos mato prasmę (dar 1990 metais 80 procentų Lietuvos vaikų iki dešimties metų amžiaus eidavo į mokyklą be suaugusiųjų palydos, o pernai tokių beliko vos devyni procentai – nors nusikalstamumas palyginti su tais laikais yra ženkliai sumažėjęs). Mat, baimė reikalinga kaip prielaida stipriam vyrui šalia – guodėjui, gynėjui, aiškintojui.
Nes mes, vyrai nuo pat seniausių laikų esame dar ir tiekėjai, ir mums niekada nebuvo svarbu, ar į olą atneštos žuvys, importuotos iš Kinijos, yra radioaktyvios po Fukušimos atominės elektrinės avarijos, arba kiek sumedžioto mamuto šlaunyje yra kalorijų ir „blogo“ cholesterino.
Vyrai nuo pat savo atsiradimo mato pasaulį, reaguodami tik į tiesioginį pavojų, ir atmintis, o ne vaizduotė yra mūsų didžiausias priešas. Todėl visos mūsų fobijos, skirtingai nuo moteriškų, yra lengvai paaiiškinamos, nes jos yra vyriškos. Mes bijome aukščio, nes kristi yra pavojinga. Mes bijome šaižių garsų, nes žinome, kad link mūsų sėlina meška-žmogėdra. Bijome kalbėti viešai, nes kiekvienas gyvūnas bijo būti medžiojamas, todėl ir vengiame matyti prieš save daug kitų žmonių. Bijome nepadaryti karjeros, nes bijome kažkam neužtikrinti gero ir saugaus gyvenimo. Bijome vedybų, nes bijome pokyčių, kurie gali būti blogi. Bijome kritikos, nes bijome moters akyse prarasti statusą, kurį patį esame ir susikūrę. Bijome daugiau uždirbančių moterų, moteriškų ašarų, neištikimybės, impotencijos, bijome prarasti aistrą ir romantiką, laisvę ir privatumą, nes turime būti stiprūs.
Bet mes skiriamės nuo moterų tuo, kad gebame atpažinti alogiškus pavojus ir žinome, kaip tokias baimes įveikti – kad ir kas tai bebūtų – šuolis su parašiutu, kelionė į Izraelį ar Turkijos gatvėje valgomas kebabas. Jas įveikti paprasta – žinoti, kad viskas ne taip baisu, kaip rodoma per televizorių. Ir jei moteris baugina žinių laidos (atkreipkite dėmesį, kad įvykiai Ukrainoje labiausiai neramino būtent moteris), mes žinome, kaip gera yra būti šalia jų ir jas nuraminti (nes mes tai žinome, kad informacinės naujienos – tai kažkas, kas nutinka kitiems). Būtent todėl berniukai ir kviečia mergaites į siaubo filmus.
Nes mes sugrąžiname moterims tikėjimą pasaulio tvarka. Todėl šalia jų mes negalime bijoti.