Kai nebeturi mokėti už savo poelgius.

 

„Kada gi tu pagaliau subręsi?“ – zyzdavo tau mokytojai ir tėvai. „Nebrendyla“, – taip užgauliodavo tave bendraamžės. „Štai tau brandos atestatas“, – sakydavo sistema, tuo pačiu primindama, kad nuo šiol jau ir baudžiamoji atsakomybė yra kiek kitokia.

 

Žodis „branda“ įvairiomis formomis persekioja mus nuo pat vaikystės ir visada simbolizuoja kažkokią siekiamybę, biliūnišką „laimės žiburį“, takoskyrą, skiriančią berniukus nuo vyrų. Su žodžiu „branda“ mūsų pasąmonė sieja daug lyg ir teigiamų dalykų – atsakomybę, rimtį, išmintį, patikimumą. Visas gyvenimas, visa jo sukaupta išmintis mums nuolat įrodinėja, kad būti brandžiu – tai gerai.

 

Tačiau čia pat Erichas Marija Remarque primena, kad tie trys dalykai, kuriuos kartą praradęs jau niekada nebesusigrąžinsi – „jaunystė, nekaltybė ir naivumas“ – buvo patys maloniausi mūsų kelio šioje Žemėje pojūčiai. Andrius Mamontovas apgailestaudamas dainavo apie praeinančią vaikystę, kvietė „gyvenkime kaip vaikai, svajokime kaip vaikai“ – ir mums tai patiko.

 

Tad ar būti subrendusiu išties yra gerai?

 

Įvertinus tai, kaip visuomenė ar pedagogika suvokia brandą, akivaizdu, kad ji reikalauja daug įsipareigojimų ir dažnai – netgi didvyriškumo. Išminčiai tvirtina, kad brandus žmogus – atsakingas, patikimas, mokąs kontroliuoti savo jausmus, pripažinti klaidas, gerbti kitus žmones ir svetimą nuosavybę. Empatiškas kitiems ir atsisakantis savo egoistiškų norų. Pripažįstantis ir gerbiantis analogiškas kitų žmonių teises. Kovojantis ir nevengiantis problemų. Nevertinantis žmonių pagal išvaizdą, o tik pagal jų protą. Mokantis palaikyti ilgalaikius santykius, pagrįstus abipuse pagarba ir supratimu. Kritikuojantis iš geranoriškų paskatų (ir, žinoma, net nerašantis užgaulių komentarų internete). Priimantis sprendimus pagrįstus ne emocijomis, bet vertybėmis (kad ir ką tai bereikštų!). Tikintis idealais ir vardan jų pasiruošęs paaukoti savo gerbūvį ar net gyvybę.

 

Ar daug tokių pažįsti? Abejoju. Ar gali nuoširdžiai tokias savybes priskirti sau? Abejoju.

 

Bet juk laikai save brandžia asmenybe? (Tai ir parašyk ką nors užgaulaus savo komentare).

 

Nes kiekvienas mūsų vis tiek suvokiame tikrąją brandos esmę, kuri iš esmės mažai kuo siejasi su tais didingais „klasikinės brandos“ bruožais, išvardintais aukščiau.

 

Nes pats žinai, kad būti brandžiu apsimoka. Tai yra tiesiog pigiau.

 

Beje, ar kada pagalvojai, kodėl būtent viduriniojo mokslo pabaigimas yra siejamas su branda (o ne, pavyzdžiui, tavo fiziologinis amžius?). Atsakymas į šį klausimą glūdi kitame klausime – kam ir vardan ko žmonija išvis mokosi? Negaišk laiko išvedžioti visokioms banalybėms – tikroji mokymosi paskirtis visais laikais buvo ir tebėra mūsų siekis išmokti nuspėti ateitį. Įgyti gebėjimą suvokti savo elgesio ir veiksmų pasekmes. Atskirti pavojų nuo malonumo. Rasti teisingą iš prieštaraujančių atsakymų kaip išeitį į komforto zoną. Tam yra reikalingi visi mokslai. Todėl su jais yra siejama ir mūsų asmeninė branda.

 

Tikrovėje branda visada reiškia tinkamą laiką ir vietą, ar bent jau suvokimą, kaip reikėtų elgtis tose aplinkybėse, į kurią patenkame. Tai gebėjimas adekvačiai mąstyti, nujaučiant savo veiksmų pasekmes. Branda mums padeda išvengti mirties, ligų, kalėjimo, nepageidaujamų palikuonių, skolų, kartėlio ir nešvaros. Vaikai dar nemoka įžvelgti ateities (juk jie net apie mirtį niekada negalvoja), ankstyvoji jaunystė, pats fizinių jėgų pikas klaidingai verčia tikėti, kad ir ateityje viskas bus gerai – senatvė niekada neateis, ligos neužklups, o pinigai birte birs iš dangaus. Apie tai ir rašė E.M.Remarque, apie tai ir dainavo A.Mamontovas. Apie tą gyvenimo tarpsnį, kada tatuiruotė ant kūno visa dar atrodo „cool“, cigaretė burnoje yra šaunumo įrodymas, o santykiai su merginomis – tai, apie ką pašaipiai ir nešvankiai galima pakalbėti su tokiais pat draugeliais. Apie tą laiką, kai mūsų smegenys dar nenori galvoti apie išgyvenimą.

 

Tačiau mes senstame kiekvieną mielą savo gyvenimo akimirką. Ir su amžiumi neišvengiamai ateina suvokimas, kad gyvenimo malonumai pasiskirsto labai jau netolygiai, negana to, netgi labai neteisingai. Ir suvis pikčiausia, kad jie atitenka kitiems. Todėl galbūt vienintelis įvykis gyvenime, paverčiantis tave vyru bus tiesiog ta akimirka, kai suprasi, kad tuos malonumus pelno ne „momentiniai didvyriai“ su tatuiruotais kūnais, o tie, kurie prieš darydami sprendimą pasveria visus už ir prieš. Tie, kurie suvokia, kad kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Tie, kuri geba vertinti išminčių pamokymus ir svarstyti alternatyvas, nepriklausomai nuo mados ar laikmečio reikalavimų.

 

Žinoma, mes visą gyvenimą į aplinką reaguojame intuityviai – todėl mūsų reakcija niekada nepriklauso nuo fiziologinio amžiaus – ir visi mes kažko bijome, kažko gėdijamės, kažko norime. Tačiau brandžiu tampama labai paprastai – tu visada būsi brandus tiek, kiek brandus yra tavo paskutinis sprendimas. Sutaupantis tau pastangų, nutolinantis nemalonumus su įstatymu ir medikais, pasaulį padarantis dar gražesniu.

 

Patikėk, tas pasaulis suksis ir toliau, būsi tu subrendęs, ar ne. Tu gali būti kuo tik nori, atrodyti kaip tik nori ir elgtis kaip tik nori (galų gale, ši teisė yra didžiausias demokratijos iškovojimas, svarbu tik atminti, kad ji nepažeistų kitų žmonių teisių), tačiau kuo greičiau suvoksi, kiek kainuoja kiekvienas pasinaudojimas ta demokratiška teise, tuo idealiau susiklostys ir tavo paties gyvenimas.

 

Kupinas malonumų. Brandus gyvenimas.