Viena iš itin klaidinančių nuomonių tvirtina, kad charizma – tai tarsi kaip ir Lietuvos pilietybė – atseit, arba Tu su ja gimsti, arba jos niekada negausi ir neturėsi. Vienok, nors pats žodis „charizma“ yra kilęs nuo graikiškų žodžių „Dievo dovana“, tai dar visai nereiškia, kad nors Dievas Tau jos ir pagailėjo, tad reikia su tuo susitaikyti ir gyventi toliau… Geriausias dovanas šiame gyvenime, kaip žinia, padaro tik Tavo paties rankos, ir tai tinka ne tik kalbant apie kandeliabrus, išskaptuotus iš žievės, bet ir tokiai neapčiuopiamai substancijai, kuri vadinasi „charizma“.
Moksliškai tariant, „charizma – tai asmens bruožai, kurių dėka asmuo atrodo apdovanotas antgamtinėmis galiomis ar bent jau specifiniais įgūdžiais ir savybėmis, kurios yra neprieinamos kitiems žmonėms“ – taip teigė tūlas vokiečių filosofas Maxas Weberis, kuris, beje, ir įvedė šitą terminą į sociologijos mokslą. Taigi, ar Tu turi tas „antgamtines galias“? Tik neskubėk neigti ir priešintis. Visada įmanoma sukurti įspūdį, kad taip, turi. Tereikia šiek tiek pastangų, ir Tavo bendradarbiai išvys Tavo asmenyje naują vadą, paskui kurį eis į ugnį ir vandenį, jei, žinoma, tuo metu jų nelauks svarbesni užplanuoti darbai.
Jei dirbi geležinkelio iešmininku kur nors pasienyje su Latvija, įsigyti charizmos Tau nelabai pavyks, nes šis socialinis fenomenas atsiranda ir ugdomas tik stabiliose bei susitelkusiose žmonių grupėse (Tave supanti bebrų ir uodų kaimenė tokia nesiskaito). Psichologų tvirtinimu, bet kurio kolektyvo susitelkimo procese atsiranda toks dalykėlis, kaip „idealų personifikacija“, kuri ir nubrėžia, kokį savo elgesio modelį grupės nariai nesąmoningai ir pasirenka – kuris, beje, visada kuriamas pagal „tėvo“, „motinos“ ar „vaiko“ archetipus. Trumpinant šokį, Tau tereikia žinoti, kad savybės, priskiriamos charizmatiškai asmenybei , labiausiai atitinka „tėvo“ archetipui (Gynėjo, Medžiotojo, išvis Vado, nuo kurio priklauso genties išlikimas).
„Tėvo“ archetipui yra būdingi tokie bruožai kaip vyriškumas, aukštas ūgis, brandus amžius, ryžtingumas, patikimumas ir t.t. Taigi, iš čia ir išvada – kuo labiau atitinki kolektyvo „tėvo“ bruožus, tuo aukštesnė ir yra Tavo charizma.
Todėl pirmuoju žingsniu link lyderystės aukštumų turi tapti Tavo išvaizdos ir ūgio korekcija, savaime suprantama, į „vyriškumo“ pusę. Tam kaip minimumo reikia trumpos šukuosenos, švariai nuskusto veido, ir atsisveikinti su visais papuošaliukais-dzinguliukais (tokiais kaip kaklaraiščio smeigtukas, ryškios sąsagos arba gintariniai karoliai), kurie asocijuojasi su „moterišku“ elgesiu. Beje, jei turi šeimą, tai pabrėžia Tavo „tėviškąjį“ archetipą, tačiau įvaizdžio kūrimo asai dažnai pataria nusimauti net ir vestuvinį žiedą arba pakeisti jį solidesniu, pvz., platininiu.
Jei atrodai jaunesnis už aplinkinius, truputį susenti Tau padės akiniai. Vienok situacijose, kai negali pasigirti nei jaunyste, nei sveikata, dioptrijos ant nosies signalizuos aplinkai apie Tavo prastą regėjimą, kitais žodžiais, blogą savijautą. O tai nėra tai, ko Tu sieki.
Žinoma, nebūtina visiškai užsiciklinti ant potraukio tapti aukštesniu. Padidinti savo ūgį aukštų kulnų pagalba leidžiama tik merginoms. Trys papildomi centimetrai, kuriuos Tau suteiks kulnai yra nulis palyginti su tuo atstumu, kurį Tu nukrisi aplinkinių akyse, besišaipančių iš Tavo negudrių pastangų atrodyti aukštesniu. Vizualiai Tave į viršų ištemps aukštyn sušukuoti plaukai, dryžuoti kostiumai, tamsios spalvos ir ilgi kaklaraiščiai. Galiausiai mažas ūgis – dar ne pati didžiausia bėda. Prisimink Napoleoną, kuris irgi buvo mažo ūgio, tačiau jo garbei yra pavadintas tortas!
Lengviausia ir paprasčiausia užsidirbti charizmą yra naujame kolektyve. Pirmą kartą bet kurioje bendruomenėje pasirodęs naujas veidas visada būna apgaubtas šiokios tokios paslapties. Į jo nuomonę bent jau yra įsiklausoma (bent jau iš pradžių). Niekas juk tiksliai nežino, kas čia per žmogus, iš kur jis, ir ar galima jį pasiųsti į lietų pirkti cigarečių, ar, atvirkščiai – jam reikia paslaugiai prinešti ugnelę, net jei jis pats rūko tik iQOS.
Todėl patekęs į „naujo žmogaus“ statusą, nepraleisk progos rinkti taškus.
Svarbiausias triukas, padedantis pasididinti charizmą yra „išskirtinumo iš minios“ principas. Kaip sako žydai – „niekada nesek paskui minią“. Visi sėdi surūgę? O Tu šypsaisi. Niekas su kolektyvo „bobomis“ nesisveikina? O Tu joms sakai komplimentus. Visi mūvi džinsus? O Tu – kelnes su kantu. Visi geria alų ir degtinę? O Tu – bruknių sultis. Tiesa, tai taikant visada egzistuoja pavojus perlenkti lazdą ir susipriešinti su kolektyvu, tampant ne lyderiu, o parijumi. Jausk ribas.
Prašyte besiprašantis triukas pabrėžti savo išskirtinumą iš minios – sulošti ant išorinio vaizdo. Atkreipk dėmesį: vienas aiškus išvaizdos štrichas (tatuiruotės ant skruostų arba išskutinėta svastika ant sprando) pernelyg kris į akis ir greičiausiai aplinkoje iššauks įtarimą, kad nemoki išlaikyti saiko. Tačiau tuo pat metu pernelyg į akis nekrentančios detalės suteiks Tau įsimenantį ir, beje, spalvingą įvaizdį. Čerčilis turėjo cigarą ir katiliuką, Kastro – barzdą ir karinę uniformą, Fredis Kriugeris – juostuotą megztinį ir įmantrią pirštinę. Tu gali turėti, pvz., „Brooks Brothers“, kurių Lietuvoje net nėra, tačiau visada gali būti tema, kaip gauti (kaip ir nuolatiniai bendradarbių pasakojimai apie tai, kaip jie matė „Brooks Brothers“ parduotuvę užsienyje, ir kaip ten „viskas buvo brangu“ – visa tai Tau tik į naudą).
Sukūręs savo vaizdą ne per žingsnį nuo jo nenutolk. Rinkoje dominuoja tie prekių ženklai, kurie nuolat muša į vieną tašką. Tik taip vartotojo pasąmonėje įmanoma sukurti pastovų įvaizdį, kuris, tapdamas Tavo vizitine kortele, pradės dirbti Tau dieną ir naktį.
Apie Tave sklandančią paslaptingumo aurą galima sustiprinti kitais charizmos kėlimo būdais.
Pvz., kaip ir pats jau žinai, pranašu savam kieme nebūsi. Bet koks Tavo ryšys su užsieniu, išskyrus linksmas atostogas Turkijoje, visada augina charizmą. Ir tai ne unikali situacija Lietuvai – bet kurioje šalyje užsienio specialistai kažkodėl yra vertinami aukščiau už vietinius. Taigi, Tu mokeisi arba dirbai užsienyje? Tada apie tai ofise turi žinoti visi (nieko tokio, kad dirbai čikenfaktoryje, ir tai patirtis ne kiekvienam prieinama). Taip pat ir apie Tavo gimines gyvenančius užsienyje. Ir Tu neturi teisės nuslėpti, kad vienas Tavo draugelis, gimęs Prancūzijoje, mokęsis Anglijoje, nu tas, kuris gavo Kanados pilietybę ir dabar dirba Filipinuose, labai gerai apie Tave atsiliepia. Net jei tai ir nebus teisybė, plintanti informacija Tau tik padės.
Vienas iš resursų, greitai auginančių charizmą – leisti tikslinei auditorijai suvokti Tavo artumą Dievui. Charizmatiškas atspindys, metamas ant Tavo asmenybės bus tuo stipresnis, kuo arčiau būsi prisibrovęs prie VIP vienetų. Gali būti vienintelis kolektyve, žinantis, ką vakarais veikia Lietuvos prezidentė, ar kam skolingas yra Arvydas Sabonis. Aišku, nuotrauka Tavo telefone, užfiksavusi, kaip gerai leidi laiką su Marijonu Mikutavičiumi, atrodys geriau, nei pasakojimas apie tai, kaip Tu kažkada iš tolo mirktelėjai nugarai žmogaus, labai panašaus į Liną Adomaitį. Bet ir pastaruoju atveju Tavo charizma vis tiek ūgtels, nors ir nedaug. Vienintelis šito triuko minusas yra tai, kad bandymas pakelti savo vertę kito asmens sąskaita visada trunka labai trumpai.
Charizmatišku Tavo įvaizdžio pastiprintoju gali būti ir Tavo viršininkas. Jei Tavo kolegos sužinos, kad Tu pietauji trečiadieniais su kompanijos prezidentu, o jūsų žmonos išvis yra lyg ir seserys, Tavo statusas labai pakils (svarbiausia, kad apie tai nesužinotų pats kompanijos prezidentas).
Norint išlaikyti pastovų charizmos lygį, būtina tas savybes nuolat perkrauti. Sukurk šeimą – arba bent jau įsigyk šunį. Kitaip tariant, turėk po ranka kažką, kas Tavęs bent jau prisiklauso. Jei Tau bus nesunku įkalbėti savo žmoną nusivikti tą baisią suknelę, tai, patikėk, nebus sunku ir įkalbėti bendradarbius padaryti darbą už Tave.
Perženk per savo baimę ar pasišlykštėjimą: suvalgyk gyvą rupūžę, nueik į Radžio koncertą, iššok su parašiutu į veikiančio vulkano nasrus. Prisiminimai apie tą neeilinį įvykį palaikys Tavo pasitikėjimą savo jėgomis.
Turbūt Tu turi kokį nors talentą, kurio neturi niekas iš aplinkinių? Pvz., moki žongliruoti dviem obuoliais? O gal Tau pavyksta neįsitempiant pėda pasikasyti pilvą? Tobulink šiuos gebėjimus iki perfekcionizmo. Nėra svarbu, ant ko laikosi Tavo pasitikėjimas savimi, bet svarbu yra tai, kad Tu turi kažką, kuo esi pranašesnis už tuos niekingus žmogeliūkščius. Pavyzdžiui, gali atsisėsti prie kultūros namuose užsilikusio pianino ir sugroti „Šunų valsą“.
Niekada nelenk nugaros, nežiūrėk žemyn ir netrauk galvos į pečius – bandymas įtraukti galvą į pečius (pačią pažeidžiamiausią kūno vietos) aplinkos pasąmonėje yra priimamas kaip aukos elgesys.
Kadaise Konfucijus, išklausęs bajerį, kurio nesuprato, rūsčiai tepasakė: „Tobulas žmogus yra rimtas“. Išties, tikram lyderiui pajaco kaukė netinka. Nuolat kikendamas Tu , žinoma, laimėsi aplinkinių meilę, tačiau ne tą pagarbą, kurios sieki, norėdamas tapti vietiniu vadeiva. Aktoriui, pagarsėjusiam komiškais amplua, Krimtos rolės nebesišviečia (Rolandas Kazlas yra maloni šios taisyklės išimtis).
Kartais lyderiui galima pajuokauti ar netgi papasakoti anekdotą, tačiau tai jis turi daryti kur kas rečiau, nei priimta jo kolektyve. Savo jausmus Tu turi reikšti kur kas santūriau, nei Tavo kolegos. Kai visi juokiasi, Tau priklauso tik lengvai ir kreivai šyptelėti.
Būk aukščiau už kompanijos pletkininkus, besitelkiančius rūkomajame. Tai nereiškia, kad išgirdęs neteisingus žodžius, pasakytus kieno nors adresu, Tu turi demonstratyviai palikti tą vietą. Ne, ne ir dar kartą ne. Tiesiog išnaudok tą situaciją charizmos auginimui. Užsistok apšmeižtą kolegą („Jos kojos visai nekreivos, tiesiog viena yra trumpesnė už kitą“). Taip Tu pademonstruosi pasiruošimą vykdyti lyderio ir „tėvo-gynėjo“ funkcijas. O tie, kurie tai matė ir girdėjo, norės pereiti į Tavo stovyklą, kad ir juos Tu gintum bei globotum.
Pats elegantiškiausias būdas padidinti charizmą – mitas apie save.
Pagrindinis skirtumas tarp tikros istorijos ir mito yra tas, kad mitas nesuteikia pilno įvykio vaizdo – jis tik pateikia kontūrus, o klausytojai turi patys įsivaizduoti, kas ir kaip ten buvo.
Sukurti mitą nesunku. Tam yra naudojami trys pagrindiniai siužetai: herojiškas, romantiškas ir mistinis.
Herojiškame variante veikia trys asmenys. Herojus (Tu), Priešas (chuliganai, gaisras, mokesčių inspekcija), Auka (mergaitė, vaikų žaidimo aikštelė, nykstantys gyvūnai iš Raudonosios knygos). Kaip jau minėta, mito sudedamoji dalis yra pilnos informacijos trūkumas, todėl nesileisk į smulkmenas, o iškart kurk intrigą. „Įbėgęs į degantį namą, aš išvydau merginą, kurią supo trys dešimtys girtų chuliganų, mojuojančių Mokesčių inspekcijos pažymėjimais. Būtent taip aš užsidirbau šį randą nuo apendicito“.
Romantiškas mitas – ideali poveikio moteriškajai kolektyvo daliai priemonė. Tokioje aplinkoje net pats migločiausias pasakojimas apie kažkokią romantišką istoriją su Tavimi apaugs pikantiškomis smulkmenomis ir taps nuolatiniu perpasakojimu it vakarykštė meksikietiškojo serialo dalis. Vyriškoje kompanijoje tokį mitą privalu pateikti kuo primityvesnėje, beveik gyvuliškoje formoje: „Liftininkas išvadavo mane ir tas tris prancūzaites tik po paros. Aš, beje, visai nesigailiu dėl tų lifte praleistų 24 dieviškų valandų“.
Pats populiariausias mistinio mito leitmotyvas – nušvitimas. Susiklosčius kažkokioms specifinėms aplinkybėms Herojui atsiveria Tiesa. Pavyzdžiai Tau žinomi: Mendelejevo sapnas, Niutono obuolys ir t.t. Bet kuri banali situacija pasikeis, jei tik jai pridėsi iracionalumo: „Aš netikiu sapnais, bet nusprendžiau išmesti bilietą ir nenuėjau į tą koncertą. Ir ką sau manai? Po dviejų metų teatre nukrito liustra – tiesiai į tą vietą, kurioje aš turėjau sėdėti“.
Svarbus elementas kuriant „tėvo“ archetipą yra ritualas. Bet kurį ritualą lengva pritaikyti bet kur ir jo grožis tame, kad jis yra visada efektyvus. Tiesa, suformuoti ritualą reikia tik laiko. Todėl aplinka Tavo įprotį laikys didelės gyvenimiškos patirties įrodymu. Ritualui išsirink nedidelius, smulkius veiksmus, kurie savo beprasmiškumu intriguos aplinkinius, darant jų akyse iš Tavęs „žmogų-paslaptį“. Be to, gerai sukurtas ritualas turi palaikyti Tavo skleidžiamą mitą. Todėl Tavo kolegos galės tik įsivaizduoti, ką Tu pergyvenai, jei dabar kiekvieną kartą sėsdamas ant kėdės, Tu patikrini, ar po jos sėdyne nėra pritvirtinta sprogmenų…
Viena svarbiausių savybių „tėvo“ archetipui yra ryžtingumas. Todėl – jokių svyravimų. Neatidėliok rytdienai net pačių idiotiškiausių sprendimų, kuriuos gali padaryti jau šiandien. Reakcijos greitis visada kalba apie tą patį – apie aukštą profesionalumo lygį. „Pas mus liko du vagonai neparduotų fejerverkų ir žiebtuvėlių? Kodėl nepabandžius jų parduoti degalinėse? Mūsų konkurentai to dar nesumojo“.
Ir dar. Po to, kai Tu išsikovosi neabejotino lyderio reputaciją, Tau nebereikės pergyventi dėl to, kad Tavo greiti sprendimai neša kontorai minusą ir nuostolius. Geros ir stiprios charizmos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji bet kokias problema paverčia pergale. Apakinti Tavo žavesio draugai manys, kad Tavo nesėkmė – tai priešų darbas, o Tavo suburbenta kvailystė – išmintis, nesuprantama paprastiems mirtingiesiems.