Ko bijo beveik visi vyrai?

Daugelio dalykų. Prašyti boso pakelti atlyginimą. Kalbėti prieš auditoriją. Kalbėti su moterimis. Šokti. Mirti.

Tu juk ir pats pažįsti tą jausmą. Tai, kas gąsdino Tave jau prieš daugelį metų, gąsdina ir vėl. Tas jausmas grįžta ir sugrįžta, kad ir kiek save beįkalbinėtum, kad tai visiški niekai, viskas bus gerai! Ir Tu ne vienas. Daugelis narsių žmonių virpina kinkas švirkšto akivaizdoje. Kiti pabėga nuo vorų. Treti nualpsta išvydę kraują. O kur ta ištisa armija bijančių skristi lėktuvu?

Baimė yra baisus jausmas – jis prasideda virpesiu pilve ir kyla aukštyn, gniauždamas kvapą, pašiaušdamas plaukus. Pulsas greitėja, pradeda mušti „švicas” (Volstryto žargonu ir jidiš kalba – „prakaitas“). O Tu juk net ne katalikų riteris, vienišas prieš sužiaurėjusių lietuvių gaują tamsiame skersgatvyje, ir net ne liūtų tramdytojas. Tu – tiesiog paprastas vadybininkėlis, kuriam tereikia pasakyti bosui, kad jo sprendimas neteisingas. Tu – tiesiog nenusisekęs žigolo, kuriam tereikia paprašyti merginos telefono numerio.

Bijoti yra ne vien nepatogu. Tai net žalinga. Baimė, kaip ir ir daugelis mūsų instinktų, su kuriais mes susiduriame kasdien, stabdo mus ir net stumia atgalios – tolyn nuo didesnių atlyginimų, geresnių partnerių, naujų potyrių. O mutavusi į chronišką formą baimė, psichologų pradedama vadinti „fobija“ išvis tampa ir fiziologinio neįgalumo požymiu.

Taigi, kodėl tai atsitinka? Kodėl mes vergaujame savo baimėms?

Ko ir kodėl mes bijome?

Iš šešių taip vadinamųjų pagrindinių žmogiškųjų emocijų – pykčio, liūdesio, nuostabos, pasišlykštėjimo ir džiugesio, baimė yra pati stipriausia, nes būtent nuo jos visada priklausė ir tebepriklauso mūsų išgyvenimas. Mat, jei esi gyvūnas, kurį kažkas persekioja ir medžioja (o tokiu žmogus buvo daugelį tūkstančių metų), neišvengiamai turi išsiugdyti kažkokį jausmą, kuris spręstų tą problemą. Tas jausmas ir yra baimė.

Visi žinduoliai be išimties turi šią stiprią ir labai specifinę ankstyvojo įspėjimo sistemą. Bet kuris baimę jaučiantis gyvūnas – beždžionė, triušis ar žiurkė – nepriklausomai vienas nuo kito demonstruoja absoliučiai tą pačią reakciją į aplinkos pavojų: pagreitėjusį širdies plakimą ir padidėjusį kraujo spaudimą, pašiauštus plaukus/šerius, pagreitėjusį kvėpavimą ir sustingimą vietoje. Smegenys, greičiau per kūną pumpuodamos kraują, deguonį ir streso hormonus paruošia mus kovai arba pabėgimui nuo pavojaus. Tokia reakcija vadinasi „kovok arba bėk“.

Per tūkstantmečius trukusią žmogaus evoliuciją nuo kromanjoniečio iki šiuolaikinio chamo, ši reakcija atrodė tokia pat nekontroliuojama, kaip ir alkis. Tačiau laikui bėgant – ypač šiuolaikinio pastarųjų dviejų amžių komforto pradžioje – intuityvi pašiauštų plaukų/šerių poreikis tapo vis mažiau reikalingas ar būtinas, suvokiant, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp tų instinktų, su kuriais mes gimstame ir palyginti saugios bei patogios aplinkos, kurioje augame ir gyvename. Tačiau vis tiek – ir šiandien, kai bijai kam nors paskambinti telefonu, iš esmės išgyveni tą patį jausmą, kurį jautė ir Tavo senovinis protėvis, apsuptas kardadančių tigrų gaujos.  O taip – tas jausmas gali padėti, patekus į agresyvių lietuvių prisigrūdusį tamsų skersgatvį, tačiau absoliučioje daugumoje gyvenimiškų ir buitinių atvejų tai sukelia kur kas daugiau problemų, nei jų išsprendžia.

Taigi, iš ko kyla baimės? Juoba kad vos kelios jų atrodo įgimtos. Viena iš tokių „įgimtųjų“ – aukščio baimė, ir to priežastinis šaltinis atrodo gana aiškus („krisi=blogai“). Kita yra triukšmo baimė („šalia – milžiniškas alkanas lokys“) ir pan. Tačiau dauguma kitų baimių yra tik išmokstamos – greitai ir tvirtai – ir jų atsikratyti yra beveik neįmanoma. Ir dar – baimei atsirasti dažnai užtenka vos vieno traumatiško prisiminimo. Užtenka vos vieno prisilietimo ir Tu jau žinai, kad „tai“ kelia pavojų. Kūdikis, kuriam įkando šuo, gal ir neatsimins paties įvykio, tačiau užaugęs greičiausiai jaus baimę šunims. Jau nekalbant apie karį, išgyvenusį kautynes, ir po jaučiantį PTSD, ypatingą nerimo formą, kurią sukelia garsai ir vaizdai.

Galime daugumą tų baimių priežasčių atspėti per evoliucijos prizmę, netgi ir tas, kurios neatrodo tokios akivaizdžios, ar tas, kurias patiriame sąlyginai saugiose aplinkose, pvz., ofise: prašydami pakelti atlyginimą, turėdami kam nors paskambinti telefonu ar priversti prieštarauti savo viršininkui. Visiems atvejams užtenka tiesiog prisiminti savo pirmykščius protėvius, kurių gyvenimas buvo konstruojamas pagal dominuojančią hierarchiją. Žinoti savo poziciją toje hierarchijoje ir jos laikytis buvo saugu, juoba kad saugumas reiškė išgyvenimą, o tai yra pats galingiausias instinktas. Todėl daryti kažką tokio, kas pažeidžia tą hierarchiją buvo ir yra labai rizikinga. Prašyti padidinti atlyginimą yra būtent tai. Kalbant pirmykščių žmonių leksikonu, Tu juk eisi pas dominuojantį bandos gyvulį (savo bosą) ir bandysi iš jo kažką gauti (daugiau pinigų). Evoliucijos istorija moko, kad dažniausiai tokiais atvejais vietoje dosnaus pasidalinimo, gausi per snukį. Tad kam rizikuoti, jei galutinis rezultatas ir taip aiškus?

Ta pati logika taikoma ir viešam kalbėjimui (dažnai laikomam labiausiai paplitusia fobija šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje). Atsistoti prieš didelę asmenų grupę, kuri Tave vertins, iškart juoku, replikomis ar supuvusiais pomidorais Tau pranešdami, kad nepataikei bei susimovei, gali būti prilyginama tam jausmui, kurį jaučia gyvulys, palikęs savo saugią aplinką ir patekęs į nepažįstamą aplinką, kurioje tampi pažeidžiamas ir atviras užpuolimui. Intuityviai mes jau gimstame bijodami stovėti veidu į daugelį žmonių, nes evoliucine prasme tai reiškia, kad mus kažkas medžioja. Todėl kalbantis prieš auditoriją žmogus ir jaučiasi, būtent – „medžiojamas“.

Tačiau absoliuti dauguma baimių neturi jokios konkrečios priežasties ir mokslininkai jas vadina „alogiškomis baimėmis“. Žmonės bijos skristi lėktuvu, nors niekada nėra patyrę aviakatastrofos (sakai, kiti žuvo baisioje aviakatastrofoje? Tačiau dar daugiau žmonių žuvo baisiose autokatastrofose, o Tu juk dėl to nebijai „fūros“?). Žmonės bijo šokti šokį, nors niekada nebuvo primušti už tai, kad, pvz., šoko blogai. Daugelis žmonių bijo gyvačių ir vorų, nors niekada jų niekas neįgėlė, nekando ar ant jų nešnypštė.

Vadinasi, tai tik įsikalbėjimas. Netiesioginė patirtis. Iliuzija. „Užterštas failas“, jei taip jau nori. Svarbus, beje, „failas“. Jo net neįmanoma ištrinti medicinėmis priemonėmis. Tačiau, jei sutinki, kad visos baimės – tai ypatingai senovinė patirtis, nebūtinai turinti prasmę šiais laikais, ir jei sutinki, kad tai – tik įsikalbėjimas, tada žinok, kad visas baimes galima įveikti. Labai jau trims paprastais – tiesiog apgaunant save:

BIJAI, BET GALVOK IR APIE TAI, KAS BŪTŲ, JEI NEBIJOTUM – šis paprasčiausias metodas vadinasi „sudvigubinta mintis“. Pradžiai, pasakyk sau plonu vaikišku balseliu „aš bijau paprašyti atlyginimo pakėlimo, nes man bus atsakyta ir būsiu pažemintas visų akivaizdoje, o netrukus mane ir išvis atleis iš darbo už tokį įžūlumą, ir aš turėsiu išsikelti iš to buto, už kurį nebegalėsiu susimokėti kredito įmokų, tapsiu ubagu ir grįšiu gyventi pas savo tėvus-alkoholikus į kaimą, ten iš skurdo ir nevilties tapsiu pyderu ir prasigersiu, o tada padvėsiu kaip šuo“. Tada iškart pasakyk sau galingu ir tvirtu balsu (kad ir fantazuodamas), kodėl Tu nusipelnai didesnio atlyginimo (žinoma, jei tam yra objektyvi priežastis, o ne vien kvailas lietuviškas įsitikinimas, kad Tu savaime nusipelnai didesnio atlyginimo), ir koks geras gyvenimas Tavęs laukia, kai turėsi daug pinigų. Kartok balsu abi šias variacijas daug kartų, kol įprasi apie jas galvoti, svarbiausia – vienu metu. Tokios konfliktuojančios mintys yra plačiai naudojamas metodas gydant baimes. Žinoma, stipresnė mintis iš pradžių Tau teigs: „Ne, nedaryk, taip saugiau“. Po kurio laiko stipresnė mintis Tau pradės teigti: „Taip, daryk, taip geriau“.

Kai tai išmoksi, tada:

NEVENK NEIŠVENGIAMO – iš esmės nėra nieko pavojingo fiziologiškai būti atstumtam, nors daugeliui atrodo, kad būtent tai ir atsitiks. Tačiau suvok, kad dar nieko šioje planetoje telefonu nenužudė grubiai kalbantis pašnekovas, nenudūrė ir moteris, atsisakanti duoti savo telefono numerį.

Blogiausia tokiose situacijose yra tai, kad smegenys visada pataria labai paprastą išeitį: vengti tos situacijos. Vengimas padeda pasijusti gerai. Sumažina stresą. Ir tuo pačiu tik padidina tą baimę.

O štai nevengdamas kibti prie moterų ar kalbėti lochams, galiausiai pradėsi jausti ne tik įsisenėjusią baimę, bet ir azartą. Rezultatas nebūna blogas, jei spėji bent jau ištransliuoti savo norimą žinutę/pasiūlymą, o padėkojęs už dėmesį, jei dar turi laiko, gali jau ir mikčioti, raudonuoti, vemti iš susijaudinimo arba scenoje nusižudyti. Tiesiog atmink – viešas kalbėjimas ar moters kabinimas – tai ne beprasmiškas laiko užmušimas, atvirkščiai, tai yra aiškiai suformuluotos žinutės/pasiūlymas, kurias galima ištransliuoti per labai trumpą laiką. Po to gali jau ir atrodyti durneliu, bet tai jau nebe Tavo reikalas. Vis tiek atrodysi durneliu, tačiau pasistenk kuo labiau nutolinti tą lemiamą laiką. Ir pamažu jis išsitęs iki begalybės, o galiausiai ir visai išnyks.

Nes svarbiausia:

VEIK GREITAI – yra žmonių bendravime toks keistas dėsnis, kurį mūsų kritinis mąstymas skatina neigti – „niekada nebūna taip blogai, kaip mes įsivaizduojame“. Ir efektyviausias būdas, kaip to atsikratyti – niekada apie tai daug negalvoti. Pasakei-pasakei. Nusišypsojai-nusišypsojai. Papasakojai susirinkusiems lochams ką norėjai–papasakojai susirinkusiems lochams, ką norėjai. Daryk tai ilgai negalvojęs, greitai. O juk ir pats žinai: jei turi su kažkuo išsiskirti ar kažką atleisti iš darbo, geriausiai tai padaryti kiek įmanoma greičiau.

Nes kuo daugiau laiko turi apie tai galvoti, tuo ilgiau apie tai ir galvoji, ir lenda Tau iš atminties pats didžiausias Tavo priešas – Tu pats. Daugelio žmonių mintys yra nukreiptos negatyvia linkme: „nepasiseks“, „nepavyks“, „ką žmonės pagalvos?“ ir t.t. To priežastis – kažkieno liūdna patirtis: kažkas gavo per snukį, kažkas nukrito su visu lėktuvu, kažkas buvo išvytas iš darbo. Kodėl tai negali atsitikti Tau? Tik pagalvok, jei esi senas, žemas, nuplikęs, o ir iš burnos šūdais dvokia, kodėl ta mergina bare Tau turėtų duoti savo telefono numerį? Greičiausiai ir neduos! Tad kam eiti prie jos? Tačiau juk širdies gilumoje supranti, kad visa tai yra Tavo kūrybos vaisius, gal net ir neturintis jokio faktinio pagrindo, ypač kalbant apie Tavo sąmojį, storą piniginę ir statusą? O dabar pabandyk sukurpti pozityvų scenarijų. Priėjai, pasimaivei ir jau važiuojate pas ją į namus ištvirkauti visą naktį. Neįmanoma? Dar kartą pagalvok. Tikrai – neįmanoma. Kodėl? Nes tiesiog apie tai per ilgai galvojai.

Kodėl atletai prieš rungtynes naiviai ir dirbtinai save „užvedinėja“ šūksniais ir kalbomis, nors gerai žino, kad yra atsilikėliai ir neabejotinai pralaimės? Nes einant į stadioną ir žinant, kad esi kietas ir stiprus, tada ir nuotaika kitokia apima, o ten – žėk! – gal ir rezultatas kitoks pasisuks. O jei eini į aikštę kaip Lietuvos futbolininkai, kurie, likus savaitei iki rungtynių jau žino, kad prakiš visokioms Farerų žvejų artelių rinktinėms, tada tai Tavęs ir nestebins. Jei eisi kalbėti į tribūną žinodamas, kad ten atrodysi durneliu, durneliu ir atrodysi. Jei eisi žinodamas, kaip gerai išmanai savo dėstomą medžiagą, ir kokie lochai bei autistai Tavęs klausys, kitaip ir skambėsi. Mažiau galvok ir greičiau judinkis, baily Tu!