Kai kiekvieną kartą, kai kylate iš savo vietos šaukdamas „bravo!‘ ir plekšnodamas delnais, žinote, kad taip neabejotinai išreiškiate pritarimą tam meno kūriniui, kurį tik ką išgirdote arba pamatėte. Tačiau ar kada pagalvojote, kodėl būtent… plojimai? Kodėl nespragsime pirštais kaip senovės romėnai ar netrypiame kojomis kaip Tibeto vienuoliai, genantys piktąsias dvasias? Kodėl žmonės ploja ir ką išties mes tuo išreiškiame?
Dar visai neseniai buvo manoma, kad į klausimus, kada ir kodėl žmonės pradėjo ploti, atsakymo rasti neįmanoma – nebent nusikėlus laiko mašina į Akmens amžių ir išvydus tai, kaip elgėsi mūsų protėviai. Akivaizdu, kad trankymas kumščiais sau į krūtinę, kaip tai daro kai kurie žinduoliai, visada reiškė dominavimą, pergalę arba sėkmę, tačiau plojimas buvo kas kitka. Plojimu žinduoliai išreikšdavo ne pritarimą – taip jie išreiškia baimę, reikalauja maisto, geriausiu atveju – malonumą.
Net ir tai, kad šiandien plojimu mes dažniausiai išreiškiame pritarimą, buvo ne visada.
Antropologai mano, kad plojimas – vienas pirmųjų garsų, kuriuos žmonės pradėjo naudoti bendraudami tarpusavyje. Kaip žinia, mūsų dabartinė įprasta socialinio gyvenimo sankloda yra kilusi iš pirmykščių bendrų medžioklių, kurios vykdavo dar tais laikais, kai žmonės net nemokėjo kalbėti. Plojimas ir buvo tas sutartinis medžiotojų ženklas, kuriam atlikti nereikėjo sunaudoti tiek daug energijos, kaip trypiant kojomis, švilpiant ar šaukiant. Praktine ir funkcine prasme žmonės neturėjo jokio patogesnio būdo, kaip perduoti žinią apie save kitiems per atstumą. Religijų tyrėjai mano, kad atsiradus pirmiesiems tikėjimams, plojimas jau buvo laikomas kažko naujos pradžios simboliu, pabrėžiančiu liniją laike, panašiai kaip ir pliauškė filmavimo aikštelėje. Todėl ir visuotinis darnus plojimas jau buvo akivaizdžiai prasmingas – jis padėdvo sukurti ir palaikyti bendrą ritmą, taip reikalingą ritualiniams šokiams. Todėl spėjama, kad pirmykščiai žmonės plojimą naudojo kaip pakaitalą ar priedą ritualiniams perkusijos instrumentams, ir būtent iš to iki mūsų dienų yra atkeliavęs instinktas kūdikiams plojimu reaguoti į garsą bei šviesą.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose plojimas buvo paminėtas senovės Egipte, pabrėžiant, kad tai buvo papildymas perkusijos priemonėms. Senajame Testamente plojimas yra minimas keletą kartų, tačiau visais atvejais – tik kaip nepritarimo ženklas. Ir net romėnai, daugumos mūsų šiandieninių manierų autoriai, į plojimą iš pradžių žiūrėjo kreivai. Jie kur kas dažniau savo pasitenkinimą išreikšdavo spragsėdami pirštais, apsikabindami ir plekšnodami per nugarą ar petį, bet ne plodami. Vis dėlto apsikabinimas bei plekšnojimas per nugarą ir lėmė būtent tai, kad žmonės išvis pradėjo ploti. Tai įvyko gladiatorių kovų metu, kai toli sėdintys žiūrovai tiesiog negalėjo apglėbti mėgiamų kovotojų ir paplekšnoti jiems per nugarą. Beliko plekšnoti delnais – kairysis reiškė gladiatoriaus nugarą, dešinysis – nuosavą ranką… Tai netgi buvo vadinama „tuščiu apkabinimu“, todėl mes ir plojame rankas laikydami priekyje – it kažką apglėbdami. Bet ploti jau buvo smagu ir privaloma – yra žinoma, kad Romos Koliziejuje prieš karo veteranus – vienarankius invalidus sedėdavo vergai plikai skustomis galvomis – būtent per jas ir buvo plekšnojama vietoje plojimo, reikalaujančio dviejų rankų.
Taip plojimas Romoje ir tapo pritarimo ženklu. Ir, beje, sunkiai pelnomo pritarimo. Imperatorius Neronas dainavo taip blogai, kad netgi buvo priverstas samdyti žmones, kurie jam plotų arba, pvz., tai darydavo penki tūkstančiai kareivių. O III amžiuje prieš mūsų erą romėnų Plauto ir Terencijaus sukurtuose spektakliuose jau buvo plojama aktoriams, nes net ir savo kūrinius autoriai baigdavo lotynišku žodžiu „plaudite“, kas reiškė „plokite“. Tuo pačiu plojimas įgijo ir tą pačią prasmę, kaip ir rankų paspaudimas – tai buvo signalas, kad aš neturiu ginklo ar kažko, ką galėčiau sviesti į man nepatikusį atlikėją…
Kartu su senovės Roma išnyko ir gražių masinių reginių tradicija – Tamsiaisiais amžiais žmonės susiburdavo tik karui arba turguje. Palaipsniui išnyko net ir likusios negausios pramogos, nes religinės suirutės laikais joms tiesiog nebuvo nei laiko, nei vietos. Iš tų laikų, beje, ir susiformavo tradicija neploti katalikų bažnyčioje, mat, ta vieta ir joje vykstantys renginiai niekada nebuvo skirti pramogai. Ir tik viduramžiais, atsiradus dainuojamosios pozeijos žanrui, pradėta vėl reikšti pritarimą, tiesa, ir vėl senoviniu būdu – menestreliai dainuodavo aikštėse apspisti i žiūrovų, kurie po pasirodymo galėdavo palekšnoti artistams per nugaras ir tiesiai pasakyti, kas patiko, ar nepatiko, bet plojama nebuvo. Bet kai su Šekspyro dramomis atėjo mada vaidinti scenose, aktoriams nutolus tolėliau nuo žiūrovų, liaudis vėl nebegalėjo plekšnoti artistams per nugaras, taigi, romėnišku pavyzdžiu vėl teko pradėti ploti…
Plojimo etiketas pradėjo formuotis XVIII amžiuje, epochoje, kai muzika buvo pradėta groti didelėse salėse. Tų laikų klausytojai įeidavo į tokį transą, kad daugeliu atvejų pradėdavo ploti vos išgirdę pirmuosius akordus, tačiau atlikėjų tai netrikdydavo. Grojančiam Wolfgangui Mozartui, pvz., plojimai taip patikdavo, jog sklido gandai, kad jis savo koncertams netgi samdo slaptus plojikus, pradednčius iškart ploti, nors šiaip ar taip jo muzika užburdavo visus. Taip pat tame amžiuje kartu su itališkos operos paplitimu prasidėjo ir šūksnių „bravo!“ (itališkai – „gražu“) tradicija.
Iki pat XIX amžiaus pabaigos didžiųjų kompozitorių biografijose pilna nuolatinių plojimų paminėjimo, pertraukiančių atliekamus kūrinius. O štai visiška tyla buvo laikomas visišku fiasko, ką irgi patyrė ne vienas iš jų. Klausytojų elgesys pradėjo keistis tik su Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ premjera 1882 metais, kai pats autorius išėjęs į sceną paprašė žiūrovų neploti grojimo metu, nors „jam ir jo atlikėjams plojimai, be abejo, patinka“, – pabrėžė jis. Ir vis dėlto žiūrovai R.Wagnerio prašymo nesuprato, nutilo visiškai ir netgi operos pabaigos nepalydėjo plojimais. R.Wagneriui vėl teko išeiti į sceną ir paprašyti ploti.
Ir tik apie 1900 metus žmonės galutinai suvokė, kad dieviškojo jausmo, klausantis muzikos petraukinėti neverta. „Neplokite, negadinkite momento nuotaikos“, – tokia pradėjo formuotis tradicija. Ir taip, vengiant išankstinio publikos vertinimo, daugumos Europos teatrų salėse plojimai iki spektaklio buvo uždrausti iki tol, kol neatidengtos scenos užuolaidos – „užuolaidų veikimo mechanizmas turi girdėtis tyloje“, taip buvo nuspręsta. Buvo nueita taip toli, jog imta netgi samdyti agentus, kurie sudrausdavo pernelyg įsijautusius plojančius klausytojus. Taip XX amžiaus pradžioje teatruose stojo tokia tyla, kad netgi veikė atskirų ženklų sistema, leidžianti pakeisti savo sukryžiuotų kojų padėtį. Iš to ir kilusi tradicija neploti iškart pasibaigus muzikai, o dar palaukti keletą sekundžių, kad būtų suvokta momento svarba. (Todėl ir ploti reikia pradėti tik tada, kai matote nuleistas visų muzikantų ir dirigento rankas). Todėl ir šiandien mes plojame geram kalbėtojui netgi jo kalbos metu, jei jis pasako išties svarbią ar esminę mintį – taip mes įprasminame „momento svarbą“ (atsimenate „audringus plojimus, peraugančius į ovacijas“ okupacijos laikais praktiškai po kiekvieno partinio bonzos sakinio?).
XIX amžiuje taip pat atsirado ir stovimų ovacijų tradicija, susikūrusi iš senovinių taisyklių, reglamentuojančių tai, kad karališkosios šeimos nariai iš teatro išeidavo pirmieji, o jiems atsistojus, prasčiokai negalėjo sedėti savo kėdėse ar krėsluose (daugelyje salių eiliniai klausytojai išvis vaidinimus žiūrėdav stovėdami, jei salėje sedėdavo karalius su savo svita).
Vis dėlto šiais laikais mes suvokiame, kad norint klausytis muzikos tyloje, tai galima padaryti ir namuose. Plojimas iš esmės vienija žmones, plodami visi kartu mes jaučiame vienas kito buvimą šalia. Neplojantys žmonės yra vieniši ir užsisklendę savyje. Netgi nereikalingi. Todėl natūralu, kad net ir pabudę iš snaudulio, apėmusio per operą ar nuobdžią paskaitą, žmonės automatiškai ima ploti kartu su visais, nepaisant to, matė jie tą pasirodymą ar ne. Ar tai instinktas, ar kultūringumo ženklas? Greičiausiai ir viena, ir kita, o galbūt ir trečia; medikai teigia, kad plojimas gamina gerus hormonus smegenyse ir gali būti naudinga autizmu sergantiems žmonėms.
(Straipsnis spausdintas žurnale STILIUS)