Visi ją mylėjo – būsimojo Anglijos karaliaus motiną, Velso princesę Dianą. Ir ypač ją mylėjo Britanijos armijos karininkas Jamesas Hewittas – jųdviejų romanas ilgai kaitino Britanijos visuomenės, o vėliau ir viso pasaulio vaizduotę. Praėjus kiek laiko po jų meilės pabaigos, tas Hewittas pasielgė labai chamiškai ir negarbingai – paviešino jų santykius, netgi užsidirbo iš to pinigo. Negalima taip daryti, tačiau be to paviešinimo neturėtumėme ir mes to vaizdingo bei sultingo vaizdo, kaip myli karališkosios personos, ir ką reiškia būti jų mylimam. Šios keturios istorijos (alegorizuotos ir hiperbolizuotos tik didesnei meninei verte sukurti), kadaise spausdintos mano „Facebook” paskyroje, nuo šiandien – ir mūsų portale. Gyva šnekamoji kalba ir autoriaus komentarai paliekami didesnio autentiškumo labui. Skaitykite ir mokykitės!
I-oji ISTORIJA
Pamokanti istorija apie Karališkąsias dovanas:
Pažiūrėjau, kokias dovanas tuose paslaptinguose maišeliuose gavo vakarykščių Karališkųjų vestuvių (princo Harry su Meghan) dalyviai (matyt, praslydo ir prasčiokų, nes jau yra jos ant eBay): šaldytuvo magnetas, sausainės, Vindzoro vandens bonkė, šokoladinė moneta ir… vaučeris į suvenyrų parduotuvę (WTF?!) ir prisiminiau savo seną, vienok labai pamokančią istoriją apie tai, ką princesė Diana siuntė dovanų į frontą savo tuometiniam meilužiui kapitonui Jamesui Hewittui (gal toks princesės pavyzdys įkvėps ir mūsų moteris, iš kurių yra atimta ta graži įkvepianti senovės moterų privilegija – laukti savo vyrų, grįžtančių iš karo?):
Pradžiai, atsimenate kontekstą? Buvo toks British Army kapitonas Jamesas Hewittas, kuris keturis metus vanojo princesę Dianą ir dabar net sklando įtarimai, kad princas Haris yra jo vaikas, bo labai panašūs. Galiausiai tas Hewittas pasielgė kaip tikras chamas ir nedžentelmenas, išviešinęs princesės meilės laiškus, bandė už juos pakelti šaibų, bet buvo visuotinai pasmerktas – ir labai teisingai. Išmestas iš armijos prasigėrė, dabar gyvena su savo mama dviejų kambarių butuke ir yra visų niekinamas. Išties, džentelmenai, o ypač britų karininkai taip nesielgia, kaip pasielgė jis.
Tačiau tais laikais, kai jie dar draugavo ir atrodė, kad Saulė amžinai švies danguje, prasidėjo Pirmasis Persų įlankos karas, į kurį tas Hewittas buvo pasiųstas kaip tankistas. Princesė Diana liko, žinoma, Anglijoje. Šalis puolė ir traukėsi, skendėjo išsiskyrimo ašarose ir motinų aimanose, griuvėsiuose nyko žmogiškumas, išprotėję badaujantys suaugusieji vogė iš savo vaikų duonos pluteles, o princesė rūmuose ant žemėlapio smaigstė raudonas vėliavėles, žymėdama fronto liniją, ir viena – širdies formos vėliavėle žymėjo savo Mylimojo dislokaciją (dvariškių atsiminimu, ji buvo informuota apie padėtį fronte geriau, nei “bet kuris CNN apžvalgininkas”). Ir sumąstė ji vieną dieną, kad savo riteriui Kryžiaus žygyje reikia pasiųsti siuntinį.
Sukalė liokajai jaščiką ir princesės nurodymu prikrovė ji į jį tovaro. Atvažiavo gvardiečiai, išvežė tą jaščiką į Royal Logistics sandėlį, ten pakrovė į Royal Air Force transporto lėktuvą “Hercules”, gabenantį į frontą body bags, grabus ir kryžius, kraują ir medikamentus, ir nuskrido tas su nutūpimu Kipre į Saudo Arabiją. Ten princesės siuntinys buvo iškrautas ir pakrautas į Royal Marines konvojų, o į grįžtantį lėktuvą buvo pakrauti žuvusių karių palaikai, irakiečių belaisviai, trofėjiniai artefaktai ir sudaužyta karinė technika.
Princesės siuntinys per artilerijos apšaudymą, minų laukus ir nuolatinį irakiečių aviacijos bombardavimą, praradus keliolika Marines ir dvi “Pig” mašinas, galiausiai buvo nugabentas ten, kur narsiai kovėsi Hewitto tankų kuopa. Jis nebuvo vienu iš tų “karališkosios šeimos narių”,atseit „dalyvaujančių kare”, t.y., besitrinančių užnugario štabuose kaip tas pats princas Haris Afganistane ar kaip princas Andrew, per Folklendų karą sraigtasparniu perskridęs iš vieno lėktuvnešio į kitą (beje, antruoju pilotu). Jamesas Hewittas realiai tūnojo tanke ir su savo kuopa buvo visos frontinės atakos smaigalyje prieš 4 milijonų irakiečių kariuomenę.
Aš neapsišaukiu karo žurnalistu, kaip mėgsta daugelis, tačiau fronto linijose esu buvęs. Aplinka ten paprasta: +50 lauke ir +30 palapinėje, visi suodini kaip velniai ir nesiskutę, nes vanduo – aukso vertės, garsiai kalba, nes nuo pabūklų trenksmo yra ganėtinai apkurtę. Ten nėra vietos žmogiškumui ir Homo Sapiens leksikai. Palapinėse ant sienų pornografiniai plakatai su Oksana Pikul ir tranki riapo muzika, ant spintelių – irakiečių kaukolės ir nukirstos džiovintos plaštakos, ten rūkomi piktieji tabakai, ten lošiama kortomis iš savo ir svetimos nuosavybės, net savo kūno dalių, ten į taikinius su Saddamo Husseino veidu vietoje smiginio strėlyčių svaidomi peiliai ir kirviai, o ant žygio lovelių tyso pusnuogiai suprakaitavę pitekantropų kūnai, kadaise priklausę britų karininkams… Karininko laipsnis ten nieko nereiškia, net draudžiama jam atidavinėti pagarbą, kad irakiečių snaiperiai neidentifikuotų, kas ten glavniausias. Tankai apkabinėti trofėjiniais kilimais ir sieniniais laikrodžiais iš apiplėštų Irako kaimų, o ant Hewitto tanko nupieštas išsišiepęs Satanos snukis ir riebus užrašas krauju “Penktadienis, TryliktO”.
Ir štai gauna Mylimasis tą princesės siuntinį. Paskendęs dūmuose, sužeistųjų aimanose ir mirštančiųjų gargaliavimo kakofonijoje atplėšia ir ką randa viduje? Štai jums mentalitetas civilių santykio su kariškiais – viduje jis randa nuliovus baltus “Assyr & Turnbull“ marškinius (tokius nešioja Royal family, tik nežinia, kur juos vilkėti fronte), šviežią žurnalo „Hound & Horse“ numerį (kai aplink vien pornografija ir keiksmai, o pakelėse žirgų ir šunų lavonai), sausainių dėžutę (kai tokiame karštyje jokie kepiniai į burną nelenda), viskio butelį (ne kokio plebėjiško myžalo, tipo, „Johny Walker“, bet normalaus – „Canadian Club“, kokį gėrė „Mad Men“ serialo herojai ir kokį geriu aš), Rilkės poezijos tomelį (su prierašu „gal kuris iš šių eilėraščių Tau primins mane…“) ir įrėmintą pačios princesės nuotrauką (kurios tanke nėra kur dėti per sukrautus sviedinius ir prisiplėštus trofėjus). Yra išlikusi nuotrauka – James Hewittas išsišiepęs laiko atskleistą tą „Hound & Horse“ numerį tanko liuke…
Žinoma, kur kas praktiškiau būtų fronte gauti iš Mylimosios cibulių pynę, palengvicos šliosą, voblos maišelį, „Philip Morris“ cigarečių bloką, naujo pavyzdžio iQOS su bloku „Heets“, kokį pornografijos paketą – nes tai būtų kur kas mieliau kario širdžiai nei koks, atsiprašant, Rilkė… Na, gal dar kokį mielą pakabuką ant kaklo – kad švytėtų ant Hewitto kaklo tarp nupjautų priešo ausų ir išmuštų belaisvių dantų vėrinio ties tatuiruote „Žudyk juos visus, Dievas atsirinks savus“…
Turėkite tai omeny, mielos moterys.
Ir kitą kartą, besižavėdamos savo „Philips OLED TV“ ekranuose tų besituokiančių princų uniformomis, akselbantais, medalių juostelėmis, prisiminkite seną Napoleono posakį: „husaras, kuris 30-ies dar nežuvęs, ne husaras, o šūdas“.
II-oji ISTORIJA
Labai pamokanti istorija – apie princesės Dianos ir Jameso Hewitto meilės romano pradžią. Labai ilga, tad, jei esi lochas, lenkiantis nugarą kitiems, neskaityk, grįžk prie staklių. Bet jei esi ponas, būtina Tau tas smulkmenas žinoti, o mano drauge, idant pasinaudotum tomis detalėmis savo ateities romanams.
Aš, kaip ir Tu, labai susidomėjęs stebiu šiandieninių svarbiausių skyrybų istorijas – Pikulių ir Grigaičių – tačiau kažkaip kartėlį palieka kažkoks tų šeimų mažaraštiškumas, plebėjiškumas, chamizmas ir elementarus kvailumas. Todėl atsirado puiki proga prisiminti, kaip tai daro normalūs žmonės, tikra aristokratija. Ir kaip čia neprisiminsi princesės Dianos ir jos meilužio Hewitto, to chamo, kadaise išviešinusio princesės meilės laiškus, tuomi užsitraukusio visų džentelmenų rūstybę, meilės istorijos pradžios – paskaitykite, idant suvoktumėte, kaip tai vyksta tikroje aukštuomenėje.
Pradžiai, dar kartą pabrėžiu – aš smerkiu Hewittą, paskelbusį visas jų romano detales – tai tiesiog neskanu ir negražu. Kad ir kaip pamokančiai tos istorijos beskambėtų. Hewittas pasielgė kaip tikras mužikas, ir tikrai niekam patariu niekada nekelti į viešumą tai, kas yra intymu, romantiška ir tyra. Dabartinių Pikulių ir Grigaičių istorijos su viešu apatinių skalbimu – dar viena proga tai priminti.
Karoče. Princesė Diana ir Hewittas. Teisybės labui, būtina priminti, kad princesė Diana pati prikibo prie Hewitto. Suprantama, daug kas jos geidė, bet ne taip juk paprasta bet kuriam mužikui prieiti prie karališkosios šeimos nario ir pakviesti kur į pasimatymą, tipo, „į kiną“. Nei gėlių padovanosi, nei kokį suvenyrą iš Egipto parveši – iškart kyla logistininės, etinės ir hirerachinės problemos, juoba ir apsauga užparins (aš dažnai pagalvoju, kaip, pavyzdžiui, elgtis mūsų Prezidente nuoširdžiai susižavėjusiam pasiturinčiam viengungiui, tipo, užsinorėjusiam asmeniškai padovanoti jai gėlių ar pakviesti į televizijos bokštą vakarienės? Negi rašysi kaip koks Masiulis adresu tulpe@lrpk?) Primenu, kad Hewittas buvo gvardietis, dažnai nešęs vachtą ant žirgų ceremonijose ar žaisdamas polo su princu Čarliu. Ten jį princesė ir nusižiūrėjo, kas daug ką pasako apie Hewitto žavesį, nes visi gvardiečiai – stotingi vyrai, vienas už kitą šaunesni, kaip sakė Petras I, „duok jiems po pagalį į rankas, visą turgų išvaikys!“Būti geriausiu iš tokių „geriausių” – jau šis tas.
Karoče, pati princesė priėjo ir pakvietė Hewittą apsilankyti pas ją vakare Kensingtono rūmuose pakalbėti apie žirgus, o zaodno – ir pavakarieniauti, maždaug, „zaprasza pana na kolację dziš viecziorem, a tež porozmawiamy o koniach…“ Kaip atsakysi sosto įpėdinio motinai? „Niema sprawy“, – atsakė Hewittas.
Hewittas atvyko į jos rūmus pavakare, nustatytu laiku. Vairavo jis, beje, BMW kabrioletą, ir visai turistinei bydlai, besismaukančiai prie princesės rūmų (tikiu, ne vienas jūsų ten irgi trynėtės toje plebėjų minioje) turėjo atrodyti išties reikšmingai – įvažiuojantis su tamsiai mėlynu kabrio, toks dailiai nuaugęs, padoriomis drapanomis apsitaisęs – vilkėjo jis „bež“ spalvos čainosus, mėlynai-baltais languotus marškinius, tamsiai mėlyną megztinį, avėjo minkštus briedžio odos mokasinus, ant nosies pūpsojo „Ray-Ban“ akinukai. Karoče, spūstelėjo jis gazą su prakosais, užleido dūmų ant tos smalsuolių-prasčiokų minios, privertęs urodus užsikosėti, ir, pakilus šlagbaumui, įvažiavo į princesės rūmų teritoriją.
Pasitiko jį liokajus, nuvedė į princesės palocius, princesė jį pasitiko ištiesusi ranką, ir Hewittas kaip galantiškas kavalierius ją pabučiavo (kada Tamstai teko paskutinį kartą TAI daryti, a?). Ir ištiesė jai savo atneštą dovaną – ir tai nebuvo vyno bonkė, prie ko yra įpratintas Tavo, brangus skaitytojau, varguolio protas, ar „Rafaello“ dėžutė, ko tikisi gauti kiekviena nekaltybės nepraradusi Lietuvos mergelė, oi ne! Hewittas atvežė princesei kriauklę-gigantą, įgytą per tarnybą Britanijos karinėse bazėse Kipre. Kurį laiką jie žaismingai paeiliui dėliojo tą kriauklę prie ausų ir klausėsi jūros ošimo, ir princesė užsisvajojo, matyt, save įsivaizduodama su kažkuo pajūryje, kol Hewittas sugadino visą romantiką, pareikšdamas, kad tai kraujas spengia jų ausyse. Princesė pastebimai paniuro.
Karoče, perėjo jie į salioną, prisėdo ant odinės sofos, įsipylė į stakanus aperityvo. Hewittas buvo iš tų senos kartos džentelmenų, kurie, pakvietę vakare damą į namus pažiūrėti graviūrų, ir rodo jai tas graviūras, tad ir iškart pradėjo sklandžiai žerti patarimus apie žirgų veisimą, tačiau princesė greitai jį nutraukė, tipo, „pochuj tie žirgai“, ir pradėjo klausinėti jo paties apie jo gyvenimą. Gausiai prakaituodamas Hewittas nuoširdžiai atsakinėjo, ir pokalbis liejosi laisvai. Kažkaip buvo lyg tarp kitko paklausta, ar turi jis merginą, o į jo atsakymą, kad „jo, turiu“, princesė reikšmingai ištarė: „Dump her. You are gonna be a very busy boy“, ir Hewittas sukluso – ore akivaizdžiai pakvipo degėsiais.
Kurių kilmė gretai paaiškėjo – įžengęs į salioną liokajus oriai pareiškė: „kušatj podanno, gospoda!“ Valgomajame nebuvo deivių ir satyrų, grojančių liutnėmis, bet iš „Philips“ CD grotuvo liejosi negarsi princesės mėgiamo dainininko Barry Manilow muzika. Jie susėdo dviese prie stalo, liokajai atnešė kažką „iš elnienos“, ir princesės paragintas Hewittas kibo į maistą. Jis storai tepė sviesto ant batono riekės, krovėsi šaltienos, siekė sūrio, kramtė dešros griežinėlius, viską pagardindamas majonezu ir muštarda. Atvirkščia ranka nusivalęs taukuotas lūpas, greitai sukirto virtas bulves, ir tuščias ketinis puodas nutarškėjo marmurinėmis grindimis. Kaulams skirto dubenėlio neprisireikė – Hewittas surijo elnienos eskalopus su visais kaulais. Maldamas sveikais baltais dantimis triauškė agurką, pasidažydamas jį į medų (išsamesnis tos puotos vaizdas yra aprašytas mano „Nigerijos laiškuose“, rašytuose 2007 metais, kada nors paskelbsiu). Karoče, atnašavo Hewittas visko ir daug, net ausys lapnojo. Ūmiai liovėsi kramtęs tik tada, kai princesė kimiai paklausė: „priedo nenorit?“, nes iš bendro išsilavinimo žinojo Hewittas tą seną sovietinio kalėjimo posakį: „prokuroras pridės“.
Rakinėdamas nagu tarpudančius, Hewittas įdėmiai klausėsi princesės pasiteisinimų, kodėl ji pati nevalgo, mat, jau tada ją kamavo bulimijos priepuoliai. Pasinaudojęs trumpa pertraukėle, kol bus atgabentas desertas – herbata su marmeladu, Hewittas atsiprašęs trumpam pasišalino į išvietę. Ten tupėdamas ant „očko“ jis bandė surikiuoti mintis – akivaizdžiai brendo tikrai kažkas netikėto. Bet nebūtų karys, besivadovaujantis principais – „kas bus, tas bus“ ir „pirma iššausim, o po to aiškinsimės“. Šiek tiek nusiraminęs, įdėmiu žvalgo žvilgsniu apžvelgė princesės šikaną. Čia mūsų pastebėjimai sutapo. Aš pats esu buvęs Britanijos ambasadoriaus tualete Adis Abeboje ir pamenu, kaip mane nustebino tai, kad tualeto patalpa buvo išklota kailiniu kilimu (kas atrodė visiškai nepraktiška, tačiau turbūt turėjo istorinį paaiškinimą, pasidrovėjau paklausti), o ir visa įranga kažkokia perdėm senovinė. Tą patį pastebėjo ir Hewittas. Bet, plaudamas rankas, jis atkreipė dėmesį į dar vieną keistą, vienok iškalbingą detalę – veidrodis buvo apkabinėtas princesės vaikų nuotraukomis (including Hario, gimusio 1985 metais, o šis veiksmas vyko 1986 metais), tačiau niekur nesimatė jos vyro – princo Čarlio nuotraukos. Vienatvė, vienatvė…
Bet tenenutrūksta tavo gija, o pasakojime! Grįžęs į salioną Hewittas suskėlė nevykusį bajerį, tipo, „dabar ten neikite kokias 35-45 minutes“, į ką princesė atsakė sidabriniu juoku. Staiga ji sušuko: „tai mano mėgstamiausia daina“, ir jie truputį pašoko susikabinę – Hewittas mokėjo valso žingsnį, kažin, ar mokį tą žingsnį TU? Išgėrus herbatos ir šeri, kalbant apie visokius niekalus, visai sutemo, ir Hewittas pradėjo laužytis, nerangiai keltis nuo tapčiano, tipo, laikas namo. Tačiau princesė jam priminė, kad jis dar nematė jos miegamojo. Ji ištiesė jam ranką, jis ją paėmė.
Kas vyko toliau, Hewittas atsiminė tik kaip per miglą. Meilė kaip aštrus sikarijo durklas pervėrė jų abiejų širdis, ir užplūdo pasaulį kaip patvinęs Nemunas, nugriovęs pirmąją, bandomąją Kauno HES užtvanką, ir griaudama visas protokolines, etinės, moralines kliūtis, nešė juos į paprasto žmogiškųjų jausmų jūrą. Lengvos tiulio užuolaidos prasiskėtė, įleisdamos į menę Erosą… Jie atsidavė aistrai ir geismui, jie suartėjo, susimaišė, susiliejo į, Augustino Rakausko žodžiais tariant, „Vienį“, ir krito jie kartu per giliausius vandenynus ir tolimiausius žvaigždynus.
Paryčiais princesė, įsikniaubusi į jo gauruotą krūtinę, pravirko – nuoskaudos ir laimės ašaromis, kaip moteris, galiausiai užpildžiusi tą emocinę tuštumą ir staiga atradusi savo Meilę. O Hewittas tysojo suprakaitavęs ir rūkė papirosą (iQOS tada dar nebuvo išrastas), stebeilijosi į lubas ir, praeinant euforijai bei suvokiant realias tokio poelgio pasekmes, baimė pradėjo smelktis jo širdin. „Blia, ką DABAR daryti?“ – apimtas siaubo galvojo jis. Gerai pagalvojus, išties, ką DABAR daryti? Pasikėsinimas į karališkosios šeimos nario garbę reiškė grandines Tauerio rūsiuose ir po to budelio nukirstą galvą ant ešafoto. Nutraukti užsimezgusį romaną reiškė princesės rūstybę, kas irgi grėsė galvos nuritinimu ant ešafoto arba bent jau sugadintą karjerą. Karoče, „špylis be autų“, kaip jidiš pasakytų Meyeris Lansky.
Pasiteisinęs, kad jau laikas į vachtą, Hewittas greitai, net nenusiprausęs po dušu, apsirengė ir išskubėjo pro duris. Pro kurį rūmų kampą jis bepraėjo, visur jį pasitiko tarsi naktį net nemiegoję ir idealiai apsirengę liokajai bejausmiais, vienok reikšmingais žvilgsniais. Tarsi primindami Hewittui seną džentelmenų elgesio taisyklę – „vyriškumas – tai mokėjimas priimti atsakomybę už savo poelgius“…
Drebėdamas Hewittas šoko į savo BMW kabrio, išvažiavo iš rūmų, variklio kriokimu pažadino pulkelį ištikimiausių turistų-žioplių, dėjo gazo su prakosais, vėl juos užliejo dūmais, nuo kurių anie pagavo kosėti ir nurūko… Prieš akis jo laukė kupinas išbandymų romanas… Su pačia princese Diana.
III-oji ISTORIJA
Trečia, itin pamokanti istorija apie tai, ką reiškia būti princesės Dianos meilužiu, kaip išguldyta James Hewitto, to chamo ir išdaviko viešose išpažintyse. Šįsyk privalau įspėti, kad vaikams iki 18 metų ši istorija yra neleistina, bo kupina drastiškų ir smulkiai grafiškai aprašytų meilės scenų. O likusiems vyrams primenu, kad šlykštu ir nedovanotina kelti į viešumą visas intymias detales bendravimo su bet kokia savo Mylimąja, ypač princese…
Karoče, vieną 1987 metų vasarą princesė Diana sugalvojo, kad jai su mylimuoju Hewittu reikėtų susirasti kokį naują meilės lizdelį. Mat, Kensingtono rūmai nebelabai tiko jų meilės sesijoms, bo Hewitto tačka išstovėdavo rūmų parkovkėje iki paryčių, nes princesės nepaleisdavo savo mylimojo iš savo glėbio iki pat aušros – o tai pavojinga, dar, žėk, teisėtas vyras princas Čarlis sugalvos žmonelę aplankyti… Hewittas buvo susiorganizavęs raktus nuo savo motinos sodybos kažkur Devono grafystėje, ir ten mylimieji keletą kartų smagiai pasivanojo, bet irgi su problemomis – senas namas su girgždančiomis grindimis, stenančia lova ir, svarbiausia, bloga garso izoliacija, tad visi „Royalty Protection Branch“ (RPB) agentai, tūnantys lauke, girdėdavo visus meilužių stonus, keiksmus ir aimanas, apie tai nešvankiai juokaudavo ir kirsdavo lažybų, kiek ilgai Hewittas pratemps (laiką nuimdavo nuo to momento, kai pradėdavo girgždėti lovos spyruoklės). Laimėdavo tie, kurie sakydavo, kad ilgiau nei pusvalandį – anot princesės asmens sargybinio Ken Wharfe, dar vieno šlykštynės, vėliau irgi išleidusio knygą apie princesės romanus, Hewitto rekordas siekė 80 minučių (čia tau ne Žako Širako „5 minutes, including shower“!). Pralaimėjusieji pašiepdavo Hewittą kaip kokį nesubrendusį pacaną, kuriam labiau rūpi kiekybė nei kiekybė. Tačiau jie klydo – Hewittas po sueities, skirtingai nei 80% britų, nepasakydavo „ta, luv“ ir neapsiversdavo ant kito šono knarkti, bet, tvoksdamas iš burnos puvėsiais ir karštu šūdu, dar keliolika minučių šnibždėdavo princesei į ausį visokius malonius žodelius, o ten, žėk, ir dar kartą abu susijaudindavo… Ir vėl girgždėjo lova, ir vėl lažybos…
Karoče, bet kuriuo atveju reikėjo naujos vietos meilės žaidimams.
Ir štai princesė Diana sugalvojo, kad reikėtų jiems nuvažiuoti kur nors į girios glūdumą, visiškai vieniems, net be jokių asmens sargybinių, susirengti pikniką ir atsakančiai pasimylėti gamtos prieglobstyje. Beje, labai gera idėja. Garsiausias Lietuvos žigolo Vigis iš Kauno šiaip jau tvirtina, kad vyro gyvenime nėra nieko seksualesnio, nei du dalykai: 1) ryte atiduoti pagarbą hiererachiškai aukščiau už tave esančiai moteriai, tipo, viršininkei (apie ką kalbėjo ir Džekas Nikolsonas filme „A few good men“); 2) mylėtis gamtoje – tai pats natūraliausias būdas pajusti savo pirmpradystę ir esybę, nes, anot jo, net kai uodas tau gelia į pliką šikną, pojūčiai yra visai kitokie nei gauti jo geluonį kur nors krūmuose prie vokzalo. Taigi, technine prasme, išvyka į gamtą Hewittui automatiškai garantavo iškart du šituos gerus dalykus. Tačiau reikėjo išspręsti vieną logistinę problemą – atsikratyti princesės asmens sargybinių. Princesė pakalbėjo su Ken Wharfe, naudodama visus navarotnus išsireiškimus, tipo, „you know what I‘m sayin‘, dawg?“, „you feel me?“, „you got ma drift, playa?“, ir RPB vadai pasitarę galiausiai priėjo išvados, kad princesę lydintis gvardiečių kapitonas Hewittas ir bus pakankama apsauga būsimojo karaliaus žmonai. Apsaugos ir policijos eskorto reikėjo tik išlydėti princesę su meilužiu iš Londono, o sostinės pakraštyje jis sustos, ir mylimieji toliau važiuos vieni.
Taigi, tą gražų rytą liokajai stenėdami pakrovė į Hewito BMW kabrio bagažinę didelę pikniko pintinę, ir ilgas kortežas, sudarytas iš Metro Police mašinų su įjungtomis migalkėmis bei RPB juodų „landroverių“ spiečiaus, apsupusio Hewitto vairuojamą tačką su šalia sėdinčia princese išsuko iš Kensingtono rūmų į Londono gatves. Buvo nulijęs smagus lietutis, gatvėse telkšojo balos, ir Hewittas nepraleido progos gazovai prasinešti pro vieną, aptaškydamas bydlos minią, garsiais šūksniais baldielinančią nuo to, kad savo akimis mato pačią princesę Dianą! Žinoma, dar dėjo ir „prakosų“, kad tie „laimingieji“ užsikosėtų nuo dūmų!
Nors kiti miesto plebėjai skubėjo į savo negudrius darbus, tačiau eismas pagrindinėse Londono gatvėse buvo uždarytas, tad lochams teko palaukti savo autobusuose ar kokiose nors „Suzuki“ mažalitražkėse, kol pravažiuos normalūs žmonės. O jie neskubėjo! Nes kur skubėti mylintiems žmonėms? Hewitto tačkos „Philips“ magėje grojo įstatyta princesės mėgstamos grupės „Duran Duran“ kasetė, oras buvo idealus, Saulutė žeme ritinėjosi, Hewittas rūkė ir meistriškai spriegė nuorūkas į kitas mašinas, ant princesės gulbės kaklo plevėsavo įmantriai užrištas šilkinis „Hermes“ šalikėlis (ne tas, prieinamas kiekvienam urodui bent kiek didesnio oro uosto Duty Free už 300 eurų, bet „Vintage 1951 GH Limited Series“ gaminys – kainavęs mažiausiai pusantros štukos jau tais laikais!), baudžiauninkai nuo šaligatvių mojavo jiems rankomis, o Hewittas linksmai šėliojo – kur tik užtikęs kokią balą, būtinai pro ją pravažiuodavo, aptaškydamas miestelėnus, o į jų pasipiktinusius šūksnius atsakydavo iškeltu viduriniu pirštu ir paniekinančiu šūktelėjimu „Fuck you, you lower class yobo!“, o po to žiūrėdavo galinio vaizdo veidrodėlyje, kaip iš kortežo gale važiuojančių „Special Branch“ mašinų iššoka žaliūkai ir su guminiais bananais negailestingai talžo proletarus, išdrįsusius pademonstruoti nepagarbą karališkajai personai. Princesė į tai kvatojo byksėdama savo akinančio baltumo dantimis ir kartais tyliai sumurkdavo, įsikniaubusi į Hewito petį. Jis išdidžiai žiūrėjo į priekį, abejomis rankomis tvirtai laikydamas vairą. Jis mylėjo ją.
Hewittas prikolinosi ir su apsaugos kortežu – tai staiga posūkį rodydavo, tai greitį sulėtindavo, girdėdamas, kaip vienu metu sutarška keliasdešimt racijų su nauju „Sitrep“ ir instrukcijomis. Vienu metu jis staiga pasuko barankę ir įvažiavo į kažkurią EMSI degalinę. Apsauga buvo labai tuo nedavolna, bet kuriam normaliam žmogui rūpi jų nuomonė? Sakoma, kad net Lietuvos prezidentė pirmos kadencijos metu, patarta PRistų, įsakydavo kortežui neplanuotai sustoti kur nors prie „Vynotekos“ ir, sukeldama apsaugai neplanuotų problemų, pėsčiomis nueidavo įsigyti kokią nors vyno bonkę, tipo, pabūti arčiau liaudies, pajusti, kuo indėnai kvėpuoja. Taip ir Hewittas su princese. Tos degalinės operatorius, žinoma, apako, išvydęs pačią princesę, kuri elgėsi labai mandagiai ir santūriai, kol Hewittas pirko sau energetinio gėrimo „Lucozade“ paletę, „Philip Morris Royal“ pačkę (aš irgi tokias rūkau), princesei „Snickers“ batonėlį (tais laikais jis vadinosi „Marathon“) ir kramtoškės – nujautė, kad liokajai viso to į pintinę neįdėjo.
Karoče, privažiavo jie Londono pakraštį, ir visose policijos bei RPB racijose suskambėjo komanda: „All units, step down! Speedbird is en QX route!“ („Speedbird“ buvo princesės Dianos kodinis pavadinimas, beje, visiškai toks pat, kaip ir „British Airways“ lėktuvų šaukinys, o QX apsauginių žargonu reiškia, kad „globotinis“ dabar bus nematomas, tipo, šikane užsidarė). Apsaugos kortežas sustojo šalikelėje, o mėlynasis Hewitto BMW kabrio vienas nurūko M1 trasa.
Neatsimenu, į kurią girią jie važiavo, tarkime, į Šervudo, kur kadaise Robinas Hudas su savo chebra kaip durneliai kentė visokius nepatogumus ir rizikavo gyvybėmis, kad tinginiams ir nevykėliams prie progos kaip šestiorkės prineštų kumpio ar aguročių, kokį miltų ar žirnių maišą. Tačiau, kaip žinia, visi tie banditai Robinai Hudai jau seniai buvo sutriuškinti, anot Lenino, „buvo nulenkti jiems sprandai geležiniu teisingumo jungu“, ir Hewittas su princese sustojo saugioje, nuošalioje, jaukioje laukymėje. Jis stenėdamas ištraukė iš bagažinės pikniko dėžę, o princesė patiesė ant žolės platų languotą dekį (pirktą „Harrod‘s“, jei ką).
Kaip manote, ką Royals valgo ir geria per savo piknikus? Aišku, į galvą jums lenda visokios sasyskos, šašlykėlis, alutis-šnekutis, svogūnai, duonytė juoda ir balta, blatnesni gal atsivežtų smidrų… Tačiau Hewittas, atlupęs tą jaščiką, ištraukė puodynę su ledais, prikrautą austrių ir ikrų (tipo, aišku, kam), sūrio „Brie“, šampės porą bonkyčių (ne pigaus „Moet“, o karališkojo „Krug“, ir, beje, su stiklinėmis taurėmis, o ne plastmaskėmis, kaip Bosai Turkijos paplūdimyje), eklerų, „fua-gra“ ir geros ukrainietiškos duonos „buchankę“. Netruko juos, susėdusius ant dekio, apspisti karališkieji elniai ir danieliai, ėdę iš jų rankų „fua-gra“ ir ikrus. Giedojo lakštingalos, zujo zylutės, fone liuoksėjo kiškiai, pupsėjo ežiukai, iš krūmų iškišęs galvą į juos spoksojo briedis, po medžių viršūnes karstėsi draugiška gorila, prislinkusi lūšis leidosi paglostoma, o už keliolikos metrų žolėje juokingai vartėsi pandų šeimynėlė. Žodžiu, idilija! Princesė svaigo, kaip gera gyventi be apsauginių, pasijusti moterimi, niekieno nestebima ir nekomentuojama, ir būti tik su savo Mylimuoju – vieni! Kartu! Ir atrodė jiems, kad nebeliko pasaulyje jokių kitų žmonių, o liko tik jiedu – kartu su gamta, flora ir fauna, ir, svarbiausia, savo Meile!
Žodžiu, viskas buvo gerai iki to momento, kai princesė jau uždėjo ranką ant visas austres surijusio Hewitto krūtinės, kaip į jo antakį cvaktelėjo bitė. Suriaumojo Hewittas iš skausmo, griebė ledus, dėjo prie tinstančios akies. Princesė gi tęsė veiksmą, lindo bučiuotis, kol Hewittas jos neatstūmė su Simo Jasaičio žodžiais, „a nematai kad man skauda, auka?“
Princesė staiga pašoko visa įtūžusi, jos akys pritvino ašarų. Tokio Mylimojo grubumo ji nesitikėjo (nors oficialiai svetimų žmonių skausmui ji juk nebuvo abejinga!) „Tu manęs nemyli!“ – sušuko ji ir staiga pasileido bėgti visa ašarodama – kur tik akys veda! Hewittas sutriko. Ką daryti? Vytis ir atsiprašyti? Nesivyti ir leisti nusiraminti? Bet maža ką! A vdrug nusivers į kokį griovį ir galvą persiskels, juk per ašaras vis tiek nieko nemato? Ar kokią koją nusilauš? Blia, man visa atsakomybė! Gi būsimojo Anglijos karaliaus žmona! Vargas man! Blia, ir dar kaip akį skauda!
Bet šias Hewitto moralines dilemas staiga išsprendė tai, ko jis mažiausiai tikėjosi. Visuose aplinkiniuose krūmuose sutarškėjo racijos, ir paskui princesę pasileido keliolika it iš po žemių išdygusių RPB agentų. Jie lindo iš visų drevių, iš po samanų kilimų, iš danielių kailių, net pandos ir gorila, pasirodo, buvo persirengę operatyvininkai! Iš kurmio olos pasirodė periskopas, o pintinėje suzyzė įtaisyta visa filmavimo kamera! Virš Hewitto galvos praskrido du sraigtasparniai, ir jam pasidarė šleikštu, staiga suvokus, kad sistema niekada neapleidžia savo globotinių, ir visą tą laiką jis su princese Diana buvo, yra ir bus stebimi – ir kaip turbūt ekrane juokingai operatyvininkams atrodo ritmingai besikilnojanti jo spuoguota šikna… Ir kokios paniekinančios šypsenos iškreipia tų mentų lūpas, matant jo galvą princesės tarpkojyje… Ir kaip laikmatis fiksuoja jo pajėgumą… Ir kaip RPB šifruotojai perklausia vienas kito: „ką tas durnelis pasakė?“… Susiėmęs už galvos, Hewittas aimanuodamas lėtai nuvirto į žolę, kaip virsta medis (čia iš „Mažojo princo”, jei ką)
Princesė grįžo po pusvalandžio. Hewittas paikai vypsojo su užtinusia akimi. Princesę atlydėję RPB agentai vėl išnyko kaip dūmas, tačiau meilužiai jau nebetampė likimo už ūsų. Jie tylėdami susikrovė pikniko jaščiką atgal į bagažinę ir išsuko iš girios atgal į Londoną. Ir nė vienas jų nenustebo, kad, tarsi burtininko lazdele mostelėjus, jų mašiną jau pamiškėje apsupo juodi RPB landroveriai.
Visą likusį kelią iki Kensingtono rūmų jie abu tylėjo.
IV-oji ISTORIJA
JAU PASKUTINĖ, ketvirtoji pamokanti istorija apie princesės Dianos meilės romaną su Džeimsu Hewittu – ir šįkart be jokių rafinuotų nešvankybių, o labiau skirta vyrams ir ypač jaunuoliams, bo žemiau išguldytas tekstas yra pažintinis apie Britanijos karininkų pasaulėžiūrą, elgseną ir satisfakciją (o argi Tau nepatinka filmai apie karą?) – paskaityk, jaunuoli, ir žinosi, kaip kadaise elgdavosi džentelmenai, o ne tie ubagai ir prasčiokai, kurie dabar supa Tave. Žinoma, tai, kas aprašyta, vyko prieš 30 metų, kai Tu greičiausiai net nebuvai gimęs, ir dauguma ten dalyvavusių žmonių jau yra mirę, o ir nuo to laiko pasaulyje pasikeitė dvi kartos, peržydėjo ir kaip žiedlapiai nubyrėjo anuometinių tostų aktualumas, tačiau dabar mes bent jau turime gražų pavyzdį, kokie padorūs ir galingi buvo žmonės tais laikais…
O taip pat tai yra vienintelė iš šių keturių princesės Dianos meilės istorijų pagiriamoji pačiam Hewittui, kas visiškai nesumažina jo, kažkada paviešinusio intymias jo romano su Diana detales, kaltės ir šlykštumo. Labai ilga, įspėju iš karto, bet su labai netikėta pabaiga, tai jau patikėk!
Taigi, 1988 metais James Hewittas kaip karininkas vėl buvo išsiųstas tarnauti į Kiprą. Laikai tie buvo rūstūs, tačiau per juos kiekvienas Vakarų civilizacijos žmogus ryte pabusdavo žinodamas, kad kažkas patikimai stovi „ant stražos“ – Reiganas ir Tečer nemalė šūdo, kaip dabartiniai snargliai-politikai, o į kiekvieną mūsų priešų išpuolį atsakydavo taip, kaip pridera. Libijos, Sirijos ir Irano bombardavimas, antroji arabų Intifada Izraelyje, karas Libane, Šiaurės Airija, Nikaragva – visiems užteko laiko pauostyti parako, pralieti svetimo kraujo ir pelnyti medalių už veiksmus, o ne taip, kaip dabartiniai kariškiai – „už metus, praleistus pajėgose“…
Taigi, Hewittas nešė vachtą Kipre, o princesė rūmuose liūdėjo ir nuobodžiavo. Rašė jam laiškus, ir „postillon d‘amour“- žygūnai nuolat kursavo tarp Londono ir Dekelijos. Kol išpuolė princesei netikėtas šansas – kvietimas pasiplaukioti karališkąja jachta „Britannia“ po Viduržemio jūrą. Tiesa, su savo teisėtu vyru princu Čarliu ir vaikučiais, bet vis geriau, nei nieko. Maža ką, gal ir Kipre pavyks sustoti? Che-che, tipo, tuda-siuda, a?
Taigi, išplaukė „Britannia“ iš Portsmuto ir pasuko į pietus. Svarbu paminėti, kad tada ta jachta priklausė Karališkojo karinio jūrų laivyno (toliau tekste „Royal Navy“) nomenklatūrai, tad ir karininkai ant borto buvo kariniai.
Čia būtina žengti žingsnį į šoną ir priminti skaitytojui, kas tokie buvo tie „Royal Navy“ oficieriai. Nedaug kas apie juos yra žinoma, bo nesukami apie juos filmai, neužplaukia jų laivai į Klaipėdą ir litovcai tuose laivuose netarnavo. Jūrų karininkų pasaulėžiūra ir tradicijos visiškai kitokios, nei Sausumos kariuomenės. Pvz., net pagarbą „Royal Navy“ atidavinėja kitaip, nei „British Army“ – delnu žemyn, o ne delnu į priekį, kaip tai daro Sausumos kariškiai. Paaiškinimas istorinis – seniau buvo laikoma nekošerna rodyti aukštiems karininkams ir didikams savo jūreivišką degutu nuo virvių tampymo išmurzintą delną. Ir t.t. Taigi, įdėmiai skaitykite toliau, nes tai svarbu. Pradžiai, „Royal Navy“ karininkai buvo vieninteliai visose UK Armed Forces, dar išsaugoję aristokratiškas šaknis – kaip paprastai, dauguma jų turėjo sudvigubintas arba prancūziškas pavardes, plaukiančias tarsi iš istorijos vadovėlio: Hutchinson-Clarkes, Rowling-Ffrench, Breda-Worthington, de la Crie, Tirthwitt-Villiers ir pan. Tai paaiškinima paprastai – kol „British Army“ karininkai mirko Flandrijos apkasų purve, vaikėsi laukinius Sudano dykumose ir Malajos džiunglėse, kovėsi su Napoleono kohortomis, japonais, fašistais, persais, afrikaaneriais, rusais ir bolševikais, galiausiai visų savo geriausiųjų Britanijos sūnų kaulais nuklodami visą pasaulį, „Royal Navy“ jūrų karininkai ramiai sūpavosi hamakuose šiltuose kubrikuose ir ėdė „sguščionkę“, taip išsaugodami savo kraują… Tai buvo saugi tarnyba, dėl kol ir dauguma karališkosios šeimos narių taip mėgsta jūrų karininkų uniformas – jas nešioja karalienės vyras Filipas, princas Čarlis, princas Andrew (tik dabartiniai princiukai kažkodėl pasidavė į „British Army“, matyt, siekdami įlieti reputacijos bei mėlyno kraujo ir šiaip jau gana ištižusią Sausumos kariuomenę) – ir tai dar viena priežastis, sąlygojusi seną armijos ir laivyno nesantaiką: Britanijos armija, kaip žinia, nevengė kartais ir pakariauti su savo monarchija, dėl ko ir neturi „British Army“ prefikso „Royal“, gi „Royal Navy“ visada buvo ištikima Karūnai. Jūrininkai paniekinančiai vadino Sausumos karininkus „bomžais“ ir „murziais“ (dėl tarnybos purvynuose ir nepastovios gyvenamosios vietos), taip pat „kumeliais“ dėl kariškių nešiojamo plataus diržo su pulko spalvomis, vadinamojo „arklidžių diržo“ („Stable belt“), gi „British Army“ jiems atsakydavo paniekinančiomis pravardėmis – „šakalais“ (perafrazuodami senovinį terminą „jūrų vilkas“) ir „matlou“, senovine olandų kalbos forma reiškiančio „pyderas“ (kilusiu dar iš tų laikų, kai „Royal Navy“ jūrininkai savo hamakuose miegodavo po du).
Ir išties, „Royal Navy“ karininkai, kaip ir dera britų aristokratijai, nevengdavo pasimėgauti homoseksualumo teikiamais malonumais (sakoma, kad XX amžiaus viduryje trys iš keturių „Royal Navy“ karininkų buvo turėję „gay sex experience“), bet ir tai suprantama – jei „British Army“ kariškiai dar galėdavo išsilieti bet kur prievartaudami valstietes, tai kur dėtis jūrų karininkams kur nors Pietų Atlante? Net jūsų visų kažkodėl mėgstamas Vinstonas Čerčilis (išdavęs Lietuvą mažiausiai tris kartus), po inspekcinio vizito „Royal Navy“ laivuose, pareiškė: „nieko ten nėra, išskyrus romą, sodomiją ir pasipūtimą“. Tačiau, kai nesantaika persikeldavo į sausumą, pvz., britų karinėse bazėse ir uostuose Gibraltare, Maltoje, Kipre, Singapūre ar Honkonge, ten sklandantis šlykščiausias britų kariškių tarpe terminas „Maltese ponce“ (išsiversite patys, jei kam įdomu) vienodai užgaudavo tiek vienus, tiek kitus.
Tačiau neteisinga būtų teigti, kad „Royal Navy“ karininkai nebuvo žostki. Buvo, dar ir kaip! Net ir gėjai jie buvo to baisesnio, „afrikaaneriško“ tipo: prieš nužudydami auką, ją išprievartaudavo, o nužudę išprievartaudavo ją dar kartą. Visi jie garsėjo griausmingais balsais (o kaip kitaip komanduosi, neperrėkdamas uragano ir patrankų griausmo?) ir baisiu nuožmumu – nesuvirpėjo nė vienas raumuo „Royal Navy“ karininkų veiduose, per 1982 metų Folklendų karą pasiunčiant torpedą į Argentinos kreiserį „Belgrano“, kuris nusitempė į dugną 330 argentiniečių futbolistų, krepšininkų ir piemenų. Taip pat – ir begaliniu įžeidumu (pabandyk pats praleisti kokį pusmetį submarinoje su tais pačiais snukiais). Tie durklai ir kardai, kuriuos jie nešiojo, rodos, visiškai nereikalingi laive (beje, kardai buvo įtraukti į laivyno karininkų uniformą kaip pažeminimo ženklas po kažkurio maišto laive XVIII amžiaus pabaigoje – dėl ko Sausumos kariuomenė jūrininkus dar paniekinančiai vadindavo dar ir „pingvinų medžiotojais“) visgi pravertė gerai pramogai – dvikovoms. Pusnuogiai „Royal Navy“ karininkai laivuose durklais kaudavosi dėl visokiausių menkniekių vos ne kiekvieną vakarą, o sužeistas pralaimėjusysis buvo arba sudeginamas variklių skyriuje, arba metamas už borto tiesiai ant sraigto, kad palaikai būtų sudraskyti. Baisi praktika, savaime suprantama, tačiau Admiralitetas ją slapta skatino – išlieka stipriausi. O ir šiaip efektyvi saviauklos priemonė, čia tau ne spalvingi bukletai ar niekieno nelankomas feisbuko profilis su gailiu zyzimu „Patyčioms – Ne!“ Nieko nuostabaus, kad ir laivų triumuose nuolat vyko kumštynės tarp matrosų, bet buvo visuotinai priimta manyti, kad tai yra puikiausia proga jiems išsilieti. Jei „Royal Navy“ laivas grįždavo iš BD be keliolikos „dingusių be žinios“ karininkų, o matrosų snukiai nebūdavo ištinę ir subraižyti – vadinasi, reisas buvo nuobodus ir nevykęs.
Taigi, atgal prie princesės Dianos ir Hewitto. Kai jachta „Britannia“ priplaukė prie Kipro krantų, princesė beveik visą dieną išstypsodavo prie borto su žiūronais – bene krante pamatys savo Mylimąjį! Ji matė grėsmingai tylinčius ilgavamzdžius pabūklus, virš „British Army Sovereign Base“ teritorijų plevėsuojančią Britanijos vėliavą, visokią bydlą paplūdimiuose, bet Mylimojo – ne, tad beliko vaizduotėje kurti vaizdus, kaip Hewittas vėjyje ir dūmuose išsidraikiusiais plaukais skambiu balsu ryžtingai komanduoja baterijai: „Ugnis!“ (tą momentą labiausiai mėgdavo kinematografas), jo pabūklų šūviai taikliai skrodžia priešo fregatos šonus, kuri lėtai skęsta, o išsigandę ir nedailūs matrosai blaškosi po svyrantį denį ir šokinėja per bortus į vandenį – tiesiai rykliams į nasrus…
Karoče, galiausiai sugalvojo princesė planą, kaip patekti į krantą – ji pasiskundė sunegalavusi jūrlige ir panoro atsistoti ant kietos žemės. Arčiausia vieta – „British Army“ bazė Dekelijoje, Kipre, kur ir tarnavo jos Mylimasis… Tačiau būtina suvokti, kad Anglijos monarchų išsilaipinimas bet kur – ne toks jau paprastas įvykis, kaip gali atrodyti prasčiokui – tai jau vos ne valstybinio lygio vizitas su visu protokolu, tačiau princesei protokolas nerūpėjo. Ji įsakmiai treptelėjo kojyte, ir į krantą nuskriejo telegrama, kad atvyksta „Royals“. Bazėje, aišku, kilo sujudimas, visi metėsi piderasinti aplinką – dažyti žolės ir rinkti nuorūkų. Ir kai galiausiai kateris su princu Čarliu, princese Diana bei keliolika juos lydinčių „Royal Navy“ karininkų prisišvartavo prie Dekelijos molo, bazės teritorija blizgėjo „kaip katino pautai“. Krante karališkąją šeimą pasitiko greitosiomis nutepliotas plakatas su užrašu „Baza wojskowa Dhekelii szczerze wita rodzinę królewską“ ir išrikiuoti visi 150 bazės karininkų, tarp kurių paikai vypsojo ir pats gvardiečių kapitonas James Hewittas. Diana nenuleido nuo jo akių, o jis, rodos, negirdėjo jokių komandų, taip jį užvaldė Mylimosios artumas… (Beje, po to laiške jam ji rašė, kad jis buvo „(…) pernelyg išblyškęs, matyt, persidirbi, mano brangenybe, turėtum valgyti daugiau vaisių ir dažniau būti saulėje (…)“ – tarsi kokiame kurorte būtų ilsėjęsis tas pindiūras!)
Karoče, pasimajačino karališkoji šeimynėlė po bazę, pasižvalgė pro patrankų optinius taikiklius, priėmė garnizono paradą, o vakare bazės aktų salėje – banketas „Royals“ garbei, vsio takoje. Visi su paradinėmis uniformomis, „Royal Navy“ karininkai su durklais, „British Army“ kontingentas – plikomis rankomis (saugumo sumetimais per banketą negalima nešiotis šaunamųjų ginklų), bet jų penkis kartus daugiau. Užeina princas Čarlis su „Royal Navy“ uniforma, kas jau avtamatom yra zapadlo nerealus visiems susirinkusiems Sausumos karininkams, šalia jo – princesė Diana su vakarine kartūnine suknele, su briliantų vėriniu ant gulbės kaklo. Susėdo, užkando, išgėrė. Kažkas pasako kalbą, visi kelia tostą į „Royals“ garbę. Po vakarienės visi pereina kavutei ir brendžiui į kitą salę. Generolai ir admirolai apspinta „Royals“, likę karininkai smaukosi pasieniuose (negali pagal protokolą bet kuris prasčiokas it niekur nieko prieiti prie princo ir pradėti kokius nors blėnius tauzyti, privalu laukti, kol pats princas prieis pabazarinti) – jūreiviai ir sausumiečiai laikosi atokiau, varstydami vieni kitus priešiškais ir paniekinančiais žvilgsniais. Tačiau prie Hewitto likimas kažkaip užneša jauną „Royal Navy“ leitenantą.
Tai, kas nutiko vėliau, buvo aprašyta daug kartų anglų tabloiduose kaip „Skirmish at Dhekelia“ ir pan. Tačiau Hewitto pateikta versija buvo tokia. Nors jau visa armija žinojo, kad jis yra princesės Dianos meilužis, tačiau tokios žinios dar nebuvo pasiekusios „Royal Navy“ laivų. Ir tas jaunas jaunas jūrų leitenantas leido Hewitto akivaizdoje sau familiariai pajuokauti, kad, girdi, „neatsisakyčiau užtaisyti pistoną tai paukštytei“, turėdamas omeny princesę.
– Filtruok bazarą, šakale, – iškart pasišiaušė Hewittas.
– Kas tau nepatinka, ryžas bomže? – paniekinančiai išsiviepė leitenantas.
– Tu nepatinki, – atsakė Hewittas stagiu smūgiu voždamas jam į dantis, beje, labai meistriškai ir nematomai, kaip mokė triskart pasaulio bokso čempionas Lennox Lewis: „nėra prasmės smūgiuoti iš to taško, kur yra tavo kumštis“.
Tačiau visi matė, kaip virto tas chamas – „jūrų šakalas“, nuversdamas ir stalą su visais kavos puodeliais, cukrinėmis ir baumkuchenu. Jūrų karininkai beregint griebėsi savo durklų, ir sutraškėjo laužomos taburetės, suolai bei dekoratyvinės tvorelės, kai „British Army“ karininkai akimirksniu apsiginklavo iš sulaužytų baldų pasidarytais basliais ir mietais, suskambo daužomi buteliai į stalų kraštus, virsdami galingu ginklu – „rožyte“, tinkama tiek durti, tiek pjauti. „Royal Navy“ karininkai, ispaniška maniera laikydami durklus – ašmenimis į save, mitriai išsirikiavo apskritimu – nugaromis vienas į kitą, veidais – į priešą, o „British Army“ chebrikė įgudusiai suformavo senovinę kryžiuočių „kiaulę“ – pleištą, kurio smaigalyje stovėjo pats Hewittas, degančiomis akimis it koks papuasų vadas virš galvos sukdamas nusijuostą diržą. Prie sausumiečių nedelsiant prisijungė bankete dalyvavę ir svečiai iš gretimos Akrotiri „Royal Air Force“ bazės – keliolika lakūnų, kurie su „Royal Navy“ turėjo savų nesuvestų sąskaitų, gi į jūrininkų pusę išsyk stojo bankete grojęs „Royal Marines“ dūdų orkestras su visais savo smičiais, batutomis, trombonais ir mušamaisiais instrumentais – jūrų pėstininkus jau keletą metų slėgė ir erzino užgriuvusi visų „UK Armed Forces“ panieka po to, kad 60-ies gerai ginkluotų „Royal Marines“ garnizonas Folklenduose neiššovė nė vieno šūvio ir be jokio mūšio išsyk pasidavė į salas įsiveržusiai Argentinos armijai – o to po „British Army“ turėjo trenktis per pusę pasaulio vaduoti tuos Folklendus savo krauju (tradiciškai ta panieka pasireikšdavo tuo, kad „British Army“ karininkai nuolat prašydavo „Royal Marines“ dūdų orkestro sugroti maršą „Hands up!“ – sukurtą paminėti ir pašiepti būtent tą „Royal Marines“ pasidavimą argentiniečiams).
Taigi, praktiškai per keletą sekundžių salėje susiformavo ne tik emocinė iškrova, bet ir konkrečios taktikos egzaminas, ir degė kraujo troškimu vyrų akys – gerai, kad princas Čarlis sugebėjo nesikišti į razborkę ir išlaikyti liežuvį už dantų, nes ir jam vaikinai būtų čerdaką su taburete atidarę…
Ir matė princesė iš tolo savo Mylimąjį tokį, kokiu jį ir įsivaizdavo savo vizijose – pasišiaušusiais plaukais, žeriantį trumpas ir sumanias komandas savo draugams, apimtą aistros ir, kas svarbiausia, ginantį jos garbę – tą ji suvokė akimirksniu.
Deja, beprasidedančiam kraujo praliejimui kelią užkirto kažkuris admirolas ar generolas, šaižiai įsakęs visiems liautis. Vyrai nuleido savo stilizuotus ginklus, o „Royal Navy“ komandyras tūžmingai pareikalavo iš bazės komandyro, kad viso incidento kaltininką, t.y., Hewittą svarstytų karininkų garbės teismas, į ką generolas jam išdidžiai atsakė „verčiau žiūrėti savo nosies“. Kažkuriuo momentu atrodė, kad tuoj susikibs ir admirolai su generolais (jaunystėje ne sykį patys dalyvavę kumštynėse Maltos ar Gibraltaro gatvėse), tačiau aistros kažkaip nurimo. Bet vakarėlis, be abejo, buvo sugadintas. Jūrininkų lydima svita greitai susipakavo, pasiėmė leitenanto lavoną ir gėdingai pasišalino į prieplauką.
Per tą įsimintiną apsilankymą princesė Diana ir Hewittas nepersimetė nė vienu žodžiu (kaip jau minėta – protokolas). Bet jie kalbėjo, tik kitokia kalba… Širdies. Ir kai supupsėjo motoras, o kateris su svita pasuko link karališkosios jachtos „Britannia“, Hewittas vienišas stovėjo ant molo, vėjyje draikomais plaukais ir ištiestomis rankomis – tarsi siekiančiomis to, kas iš jo atimama ir tolsta. Princesė žvelgė į jį nuo katerio paskuigalio ir nebylia savo Meilės kalba, tokia suprantama kiekvienam, kada nors gyvenime mylėjusiam ir buvusiam mylimam, šnibždėjo jam tai, ką tesuprato jie abu, ir tie žodžiai jungė jų ir visų pasaulio žmonių širdis – nes Meilei nesvarbu atstumai, nei geografiniai, nei socialiniai, nei istoriniai. Meilei svarbu tik tikėjimas, kad tai kas priklauso jai, jai ir tesugrįš…