Kartais pagalvoji, kad gerai, jog daugumai mūsų vaikystės svajonių, ypač, dėl taikos visame pasaulyje ar siekiamos profesijos nebuvo lemta išsipildyti. Atsitik tu man taip, būtų neišpasakytai nuobodu gyventi ir nebūtų įmanoma praeiti per minias kosmonautų, aktorių, gydytojų, šiukšliavėžių vairuotojų ir, žinoma, kareivių. Tačiau jei jau pasiekėte tą gyvenimo etapą, kai turite viską arba neturite nieko, ir belieka tik prisiminimai, ateina laikas atgaivinti vaikiškus idealus. Ir jei kosmonautu tapti gal jau per vėlu, tačiau kareiviu iš naujo vis dar galite tapti. Ne tuo nusmurgėliu raudonarmiečiu, kadaise teršusiu mūsų gatves, bet augalotu plikai skustu „sėkmės kariu“ „šviesos neatspindinčiomis akimis“, tatuiruotose rankose laikančiu moderniausius ginklus (kol kas pažįstamus iš kompiuterinių žaidimų ir Holivudo filmų). Ir uždirbančiu 1000 dolerių per dieną. Privačios kompanijos samdomu kariu.
Savaime suprantama, to nepalyginsi su „svaiginančios karjeros“ pranašumais, dirbant apsaugininku „Maximos“ parduotuvėje ar laukiant sočios ir užtikrintos pensijos Lietuvos provincijos miestelyje. Tačiau galimybė tiesiogiai dalyvauti istoriniuose procesuose, tobulėti ir pamatyti pasaulio gali sugundyti neretą moraliai neužsigrūdinusį vyriškį.
Sovietinė publicistika savo laiku diskreditavo samdomo kario profesiją. Ir nenuostabu, kodėl – apie 1960-uosius, Afrikos dekolonizavimo laikais, baltieji samdiniai dalyvavo beveik visuose kolonijiniuose, post-kolonijiniuose ir neo-kolonijiniuose karuose visame pasaulyje, dažnai kariaudami už ne visiškai „teisingą reikalą“. Išties tai neatrodė patraukli profesija. Jau Naujajame Testamente minimas vargeta Kaska, pasamdytas prikalti Jėzų Kristų prie kryžiaus, buvo pasmerktas visą amžinybę būti kareiviu – tokia jo laukė bausmė. Įvairiausio plauko nusikaltėliai ir sadistai rasdavo užuovėją jei ne Prancūzijos armijos Svetimšalių legione, tai bent jau kompanijose, vaizdžiai aprašytose Fredericko Forsytho knygoje „Karo šunys“ (išleista ir lietuvių kalba). Samdiniai kėsinosi į Fidelio Kastro Kubos laisvę, samdiniai kariavo Ispanijos pilietiniame kare komunistų pusėje, Būrų kare Pietų Afrikoje samdiniai kovėsi afrikanerių pusėje prieš anglus, gindami rasistinius ir juodaodžių vergovės įstatymus.
Tačiau šiandien Privačios karinės ir apsaugos kompanijos (PKAK) – respektabilios kontoros, kurių paslaugas perka tiek Jungtinės Tautos, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek įvairių šalių vyriausybės. Būtent samdiniai padėjo Angolos ir Siera Leonės vyriausybėms pabaigti ilgamečius pilietinius karus ir apginti trapią taiką.
Jau nuo pat karo Balkanuose pabaigos JAV valstybės tarnautojams, dirbantiems Kosove, Irake ar Afganistane, būdavo draudžiama su savimi nešiotis ginklus, kad visas „šalies atkūrimo projektas“ neatrodytų pernelyg akivaizdžia okupacija, todėl neišvengiamai reikėjo kažko, kas galėtų užtikrinti jų apsaugą ir logistines reikmes. Reikėjo apsaugos ir korporacijoms, pradedančioms „išvaduotų šalių“ gamtinių išteklių eksploatavimą bei grandiozines infrastruktūros statybas. Reguliariosios armijos kariškiai tai darydavo nenoriai (kareivių nuolat trūkdavo savo tiesioginėms užduotims vykdyti), o ir dažnai to tiesiog negalėjo padaryti. Todėl natūraliai šias apsaugos ir logistikos funkcijas perėmė PKAK.
Karai jau nuo seno yra puikiausia proga pasireikšti įvairiems „papildomų paslaugų teikėjams“, užtenka prisiminti vien motušę Kuraž… O nuo pat antikinių laikų samdiniai tai pat buvo neatsiejama karo dalis. Pavyzdžiui, lietuviams puikiai pažįstami landsknechtai, „terioję“ mūsų Lietuvą, buvo ne kas kitas, o pasamdyti asmenys, kuriems net ne krikščionybę atnešti į mūsų kraštą buvo svarbiausia. Netgi Romos popiežių saugo šveicarų samdiniai… O bet kuris karas – tai pinigai, ir ką jau bekalbėti apie privačių armijų motyvaciją. Nuvertus Saddamą Huseiną, 2004-2006 metais JAV vyriausybė skyrė Irakui 12 milijardų dolerių, ir ne banaliais „pavedimais iš sąkaito į sąskaitą“, o grynais. Šimtadolerinių kupiūrų kubai buvo vežami į Bagdadą bei šalies provinciją lėktuvais ir sunkvežimiais, kartais po 30 tonų grynų pinigų per dieną. Ta buvo samdinių „aukso amžius“. Saddamo režimo ir karo nuniokotą Iraką reikėjo atstatyti, ir visiems statytojams reikėjo apsaugos – nuo nesusipratusių ir aršiųjų teroristų.
Taip atsirado ir didžiausia privati armija pasaulyje –„ Blackwater“ kompanija (dabar žinoma, kaip „Xe Services“). Įkurta dar 1997 metais, ji gavo JAV Valstybės departamento užsakymą saugoti Amerikos ambasadą Bagdade – didžiausią šalies diplomatinę įstaigą pasaulyje (o vieno diplomato apsauga kainuoja ne tiek jau ir mažai – apie 20 milijonų dolerių per metus, o kaip kitaip? Geras automatinis šautuvas vidutiniškai kainuoja apie tūkstantį dolerių, vienas jo šovinys – apie dolerį. Šarvuotas automobilis gali kainuoti iki šimto tūkstančių dolerių. Sraigtasparnis – iki pusės milijono dolerių, o jo pilotas gauna apie pusantro tūkstančio dolerių per dieną – tokios paslaugos nėra pigios, juoba kad negali taupyti nei ant žmonų, nei ant technikos). Per metus „Balckwater“ vaikinai Irake turėdavo progos pasišaudyti su teroristais apie du šimtus kartų, ir trečdalis inicidentų kildavo saugant būtent JAV diplomatus. Būta ir aukų, kas be ko. 2004 metų kovą keturi „Balckwater“ samdiniai buvo nukauti Faludžoje ir jų lavonai pakabinti ant miesto tilto – tai išprovokavo Pirmąjį Faludžos mūšį tarp JAV jūrų pėstininkų ir musulmonų teroristų. Toks jau tas darbas, tokia tarnyba.
Šiuo metu pasaulyje dirba apie 50 tūkstančių samdomų kariškių, nelygu kaip juos pavadinsi. Vieni jų saugo diplomatus, žurnalistus ar korporacinius projektus, pavyzdžiui, naftos versloves. Kiti dirba patarėjais (o reikalui esant, ir kariais) daugelio šalių armijose (ypač Afrikoje). Savo laiku pasaulyje veikė begalė PKAK, tačiau dabar kontraktus laimi didžiausios kompanijos, kurios turi ir žmonių, ir ginklų, ir netgi, kai reikia, JAV vyriausybės pritarimą savo veiklos metodams. Tačiau dabar, kai karas Irake baigėsi (o ir parama šalies atstaymui išseko), geriausios verslo perpektyvos yra Afrikoje, ir tai yra pelningiau nei Afganistanas. Yra veiklos samdiniams ir Pietų Amerikoje, bet tą rinką monopolizavusios amerikietiškos kompanijos. Viena didžiausių pasaulio PKAK „DynCorp International“ veikia Bosnijoje, Somalyje, Angoloje, Haityje, Kolumbijoje (kur samdiniai dalyvauja kaip oficalios JAV programos dalis karui su narkotikų karteliais), Kosove, Kuveite ir Afganistane.
Žinoma, samdinių darbas visada sukelia daug teisinių bei etinių dilemų – atskaitomybės, hierarchijos, galų gale, veiklos efektyvumo. Nėra net aišku, ar samdomas karys yra saugomas Ženevos konvencijos. Tačiau tegu tai aiškinasi auksaburniai teisininkai – visų kariuomenių vadai slapta pritaria tokių privačių ginkluotų būrių egzistavimui – jie nukelia dalį taikos palaikymo misijos naštos nuo reguliariųjų pajėgų kareivių. Samdiniai puikiai utilizuoja ir įvaldo nurašytą karinę techniką. Samdiniai yra puikiai motyvuoti ir gerai treniruoti asmenys, skirtingai nuo daugumos reguliariosios armijos kariškių. Galų gale, samdiniai nuleidžia kraujo pagrindinėje priešo masei, ir, kaip paprastai, yra puikiausi priešo vadų medžiotojai.
KOKS YRA SAMDINYS
Aš augau įsivaizduodamas samdinį, kaip mažaraštį, tatuiruotą bedantį chamą, tinkamą tik žudyti niekuo dėtus žmones, pakilusius kovai dėl savo šalies nepriklausomybės ir teisės į jos gamtinius išteklius. Tačiau šiais laikais tokio tipo samdiniai yra mažiausiai reikalingi ir vertinami šio verslo hierarchijoje – jie tik dikredituoja gerus privačių kompanijų vardus. Jau nekalbant apie aukštus reikalavimus, keliamus Romos popiežiaus asmeninei apsaugai atrenkamiems šveicarams ar Britanijos armijai – Gurkoms (kurie, kad ir kaip bepažiūrėsi, yra tik samdiniai), šiam darbui reikalingi pakankamai išsilavinę, jausmingi ir moraliai tvirti asmenys. Pavyzdžiui, medikai, orlaivių pilotai, ryšių specialistai ar snaiperiai gauna kur kas didesnį užmokestį nei paprasti žudikai. Brangiausiai apmokami yra žvalgybos asai. Ypač sunku yra pasamdyti karininkų, mokančių komanduoti ar mąstyti plačiau, juoba kad jų paklausa yra visada didelė. Prieš porą metų JAV armija susidūrė su netikėtu iššūkiu – karininkų trūkumu, nes privačios kompanijos juos išviliodavo dideliais atlyginimais. Pentagonas iš pradžių amerikiečių karininkams, kuriems baigdavosi kontraktas, padidino vienkartines premijas iki 30 tūkstančių dolerių, jei jie sutikdavo pratęsti tarnybos sutartis, tačiau netrukus nebeužteko ir 150 tūkstančių dolerių juos sulaikyti nuo viliojančios tarnybos privačiose kompanijose.
Samdinius, kaip ir sako pats jų pavadinimas, labiausiai ir gundo, žinoma, atlyginimas. Juoba kad toks užiėmimas prie širdies ir buvusiems kariškiams, mirštantiem iš nuobodulio, pasibaigus tarnybos kontraktams. Amžius samdiniui nėra svarbiausias kriterijus. Tarp jų galima sutikti netgi garbaus amžiaus senjorų, Vietnamo karo veteranų, žinoma, jie atrodo nepalyginamai geriau, lyginant su savo bendraamžiais iš Lietuvos.
Amerikiečiai yra patys kokybiškiausi, todėl ir brangiausi samdiniai, ir, kaip paprastai, dauguma jų yra buvę kariškiai, policininkai ar gaisrininkai. Dažnas jų uždirba iki tūkstančio dolerių per dieną (tiek pat gauna ir buvę Didžiosios Britanijos kariškiai, bet jų yra nepalyginamai mažiau). Kiti NATO šalių armijų kariškiai gauna apie 450 dolerių per dieną, 400 dolerių vidutiniškai yra mokama pietų afrikiečiams. Apie šiuos teko girdėti, kad jie yra labai žiaurūs ir nuožmūs, nenuostabu, kilus iš tokios šalies, kuri savo vaikus kadaise auklėjo neapykantos kitoms rasėms, o dažniausiai, ir visam likusiam pasauliui dvasia. Iš Nepalo kilę buvę Gurkos gauna apie 300 dolerių. Dar pigesni samdiniai yra iš Pietų Amerikos – čiliečiai, kolumbiečiai ir perujiečiai – jiems įprasta mokėti po 100 dolerių per dieną. Bet jie dėl to nesiskundžia. Daugelis jų turbūt mielai kariautų vien už valgį ir nakvynę, nes tradiciškai jie jau būna gimę kare, ir kras jiems yra net ne profesija, tai yra gyvenimas…
Atlyginimų hierarchijos apačioje stovi juodaodžiai afrikiečiai, dauguma jų stoja į samdinius vos už 50 dolerių per dieną. Tačiau jie yra laikomi nepatikimais kariais – dauguma neišvengiamai serga AIDS, tradiciškai jie yra mažaraščiai arba išvis beraščiai, retai paklūstantys elementariai disciplinai ir karinei logikai. Girdėjau juokaujant, kad geriausia, ką afrikiečių samdiniai moka, tai bėgant aklai šaudyti sau už nugaros, nes dažniausiai jiems nuo priešo tenka tik sprukti. Girdėjau ir piktų pašaipų, jog, „jei nori dirbti už du, pasiimk į porą afrikietį“. Tačiau akivaizdus afrikiečių pranašumas – ištvermė ir kantrybė.
Jei kada teks skristi komerciniu reisu į Afganistano sostinę Kabulą (yra netgi tiesioginis skrydis iš Frankfurto), atkreipkite dėmesį, kiek daug lėktuve prisėdę tvirtų žaliūkų skustomis galvomis. Jie nedaug šnekučiuojasi tarpusavyje, retas vartoja alkoholį ir, savaime suprantama, nė vienas nesiveža su savimi ginklų. Tačiau samdinį neabejotinai pažinsi iš jo aprangos – ji yra ne tik amerikietiškai paprasta ir praktiška – marškiniai trumpomis rankovėmis, chaki spalvos kelnės ir sportiniai bateliai. Samdiniai dažniausiai vilki taip vadinamąją „taktinę aprangą“ (angliškai „tactical dress“) – marškiniai ir striukės yra nežymiai praplatinti, kad lengviau juose būtų paslėpti automatą ar pistoletą, kelnėse – daugybė kišenių, pritaikytų papildomoms šovinių dėtuvėms irradijo siųstuvams, o viskas pasiūta iš tvirtų medžiagų. Ir, žinoma, juodi akiniai – kiekvieno samdinio prekinis ženklas, primenantis – šie vyrai ir moterys juokų nemėgsta.
Tačiau samdinio gyvenima sir darbas gali atrodyti romantiškas tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip paprastai, jų darbo sutartys yra neterminuotos, atsiskaitymas tik grynais, ir bene kiekvienas jų pirmą drbo dieną iškart pasirašo prašymą išeiti iš darbo – tik be datos. Samdinio žūties atveju, darbdavys (kompanijos skambiais pavadinimais, tokiais kaip „Chameleon Security Services“, „Strategic Analysis Inc.“ Ar „Crisis Control“) pats įrašys reikiamą dieną, savaime suprantama, tą dieną prieš lemtingąją – kad nereikėtų mokėti jokių išmokų ar kompensacijų žuvusiojo artimiesiems. Tačiau tokios žaidimo taisyklės, ir kiekvienas su jomis yra priverstas sutikti.
Kiekvienas samdinys netrunka įsisavinti kitas dvi pagrindines savo darbo taisykles. Pirma, „niekada nelaikyk savo ginklo su pakeltu saugikliu“. Samdiniai yra ptys geidžiamiausi, ne ne jaunikiai, jie yra patys geidžiamiausi taikiniai priešininkams, kad ir kur betarnautų. Mat, kiekvienas samdinys žino, kad jo atsakomybė prie „bendruosius žmonijos įstatymus“, jau nekalbant apie valstybinius įstatymus yra labai jau miglotai suformuluota ir reglamentuota, kitais žodžiais, atsakomybės nėra jokios, išskyrus kliento gyvybę, saugumą arba gautą užduotį. Vadinasi, nereikia laikytis kvailų „kovos statuto“ reikalavimų, varžančių reguliariųjų kariuomenių kariškių veiksmus, t.y., niekada pirmam nevalia atidengti ugnies, nešaudyti tol, kol į tave patį nebus šaudoma, jokiu būdų nešaudyti į beginklius asmenis, nenaudoti fizinės prievartos kvotos ar tardymo metu ir t.t. Nenuostabu, kd tokių reikalavimų nepaisymas pavirsta beatodairišku pyškinimu į viską kas juda, iš pradžių šaudymu, o jau po to aiškinimusi, kas ko norėjo ir t.t. Kiekvienas samdinys žino, „negyvėlis nėra pavojingas, o kiekvienas gyvasis – potencialus priešas“, kaip ir amžinąjį principą „žudyk juos visus, Dievs atsirinks savus“. Todėl priešai nesigaili ir jų pačių. Afganistane didžiausias smagumas talibui – nukauti samdinį, Afrikoje maloniausia – nukauti baltaodį samdinį.
Antra taisyklė – „venk žurnalistų“. Žurnalistai jau nuo Vietnamo karo laikų jaučiasi žiną kur kas daugiau nei likęs pasaulis, žiną, kaip reikia kariauti karą, be to, žurnalistai visada yra nusiteikę prieš samdinius, kuriuos laiko beširdžiais žudikais. Todėl įsakymas būna paprastas ir aišku – su „žurnaliūgomis nekalbėti“ – vis tiek jiems nieko neišaiškinsi, o ir pati samdinio darbo specifika dažniausiai nėra pritaikyta viešumui.
Samdinio darbą būtų galima pavadinti rutina, jei ne kiekvieną dieną jis būtų paįvairintas nuolatiniu pavojumi ir įtampa. Ryte – bryfingas ir užduoties svarstymas, dažniausiai, lydėti klientą kur nors arba saugoti teritoriją, nuobodus laukimas, kol reguliariosios pajėgos patikrins, ar planuotas maršrutas nėra užminuotas, tada važiavimas įtemptai spaudžiant ginklą ir dairantis aplink, šiek tiek pasišaudymo, ir tas pats balaganas grįžtant atgal į bazę. Kurioje laukia iki gyvo kaulo įgrįsusios pramogos – žiūrėti televizorių (dažniausiai CNN kanalą, nes kitų ir netransliuoja), pornografinius filmus per savo laptopą, ir gerti kantinoje, siekiant retų bazėje esančių moterų dėmesio. Kiek teko šnekučiuotis su samdiniais, jų pasaulėžiūra nėra labai plati – jie nežino, kas tas „Lithuania“, nors bet kurį ginklą gali išrinkti ir sudėti užsimerkę. Ką gali žinoti, gal taip ir lengviau gyventi? Ypač kai kišenės pilnos grynųjų pinigų.
(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)