Bent jau Los Andželo priemiesčio Beverly Hilso gyventojai yra įsisavinę vieną tiesą: „Netikėkite tuo, kas rašoma reklaminiuose kelionių bukletuose“. O mes ir patys tai žinome: ką beteigtų spalvingos brošiūros, bet kuri kelionė – tai nuolatinis stresas. Kad ir kur bekeliautumėme: į Turkiją, Palangą ar Tokiją – maršruto ar pramogų planavimas, reikalingiausių daiktų trombavimas lagamine, kažink kur nukišti dokumentai, eilės oro ar jūrų uostuose, pamestas bagažas, zirziantys vaikai, atsibodęs asortimentas „Duty Free“ parduotuvėse, galvos laužymas, ką apsivilkti einant ant tilto „Saulės palydėti“, atostogų metu priaugti kilogramai – ne apie tai svajojame poliarinėmis naktimis savo tvankiuose biuruose…
O jei dar esate jaunas ir nevedęs, atostogos ir kelionė su mylimu žmogumi – dar didesnis išbandymas. Atminkite, draugės ir žmonos visada mėgsta paliežuvauti su savo draugėms apie „pirmus kartus“, patirtus su Jumis – kaip pirmą kartą susitikote, kaip pirmą kartą ėjote į restoraną, pirmą kartą pasibučiavote, pirmą kartą permiegojote. Tačiau pats reikšmingiausias tokių pokalbių objektas – tai pirmas kartas, kai kartu vykstate atostogauti, nes tai – ateities gyvenimo pranašystė. Būtent tada ir yra patikrinami jausmai, būtent tada paaiškėja, ar su tuo žmogumi galėsite gyventi kartu likusį gyvenimą. Patys žinote – jei su moterimi išgalite praleisti penkias dienas nuošalioje saloje be televizoriaus – turite realią galimybę tikėtis, kad ir Jūsų bendras gyvenimas klostysis puikiai.
Taigi, kaip palengvinti tą procesą – atostogas, skirtas mūsų nuolatinei būsenai palengvinti? Kaip iškylančius iššūkius pasitikti ir įveikti su šypsena ir elegantiškai?
Iš esmės atostogos yra kultūrinio tobulėjimo, hedonizmo, apsipirkimo ir romantikos mišinys. Jos nėra amžinos, todėl didžiausio malonumo būtina siekti su minimaliomis laiko sąnaudomis. Kiekvienas žino – atostogos turi būti planuojamos, tačiau toli gražu ne kiekvienas tam skiria daug laiko. O taisyklė paprasta – kuo daugiau minučių skirsite kelionės planavimui, tuo daugiau turėsite galimybių tikėtis, kad viskas praeis sklandžiai ir be trikdžių.
PLANAVIMAS
Pasirinkite tinkamą šalį ar miestą – žinia, Turkijoje saulėta ir pigu, o Paryžius – vis dar romantiškiausias pasaulio miestas. Bet juk ten jau buvote. Argi bendradarbiams buis išties įdomu, kaip jodinėjote kupranugariu Tunise ar su tūkstantine turistų minia grūdotės prie piramidžių Egipte, jei bene kiekvienas periodinis Lietuvos leidinys šias šalis aprašinėja vos ne kiekviename numeryje. Juoba kad sunku rasti ir asmenį ten nebuvusį. Jei Jus taip jau traukia į musulmoniškas šalis ir siekiate kuo daugiau pinigų atiduoti tiems žmonėms, kurie po to už juos pirks paraką bomboms, kodėl gi neaplankius Alžyro ar Libijos? Originalu ir įdomu. Ir išvis, kuo toliau, tuo geriau. Pažvelkite į atlasą. Štai ji, Afrika. Štai ji, Pietų Amerika. Kas čia? Australija.
Pažinkite šalį iš anksto – ir nebūtina pasikliauti tokiais kelionių gidais, kaip „Lonely Planet“, nebent Jums iš tikrųjų rūpi, iš ko pastatyta viena ar kita mečetė. Per pastaruosius dešimt metų aš tokių žmonių, kuriems tai rūpėtų, išvis nebesutinku. Tačiau sutinku vis daugiau tokių, kuriems rūpi egzotiški restoranai, klubai ir parduotuvės… Kur juos rasti? Internete, o „el.Lietuva“! Kelionių forumai – patikimiausias informacijos šaltinis.
Kur gyvensite – pinigų suma, kurią ruošiatės išleisti kelionei apsprendžia ir kelionės kokybę. Jei esate pasiryžęs gundyti bendrakeleivę, rinkitės prašmatnų kambarį (aš išvis kelionėse linkęs leisti sau šiek tiek daugiau prabangos, nei paprastai). Jei rūpi tik „pasitūsavoti“ ir kambario beveik nenaudosite meilės nuotykiams, pataupykite pinigus restoranams. Ir niekada nepamirškite auksinės amerikiečių nekilnojamojo turto magnatų taisyklės: „Location, location, location“. Kitais žodžiais, trys žvaigždutės miesto centre visada bus patogiau nei penkios užmiestyje. Juoba kad miestuose visada yra daugiau ką veikti, o užmiestis… Nepaisant visų pagundų, užmiestis bent jau Europoje jis yra beveik visur vienodas.
BAGAŽAS
Ar žinote, kas labiausiai erzindavo XIX amžiaus aukso ieškotojus, grįžtančius iš Laukinių Vakarų ar Australijos atgal į civilizaciją? Plyštantys krepšiai ir lagaminai, paleidžiantys vėjais kruvinu prakaitu rastą laimikį – aukso dulkes. Kaip ir tuometiniai avantiūristai, taip ir šiandieniniai mes, „mėgstantys iššūkius“ bei „keliauti“, žinome, ko mums labiausiai reikia – tai patvarių lagaminų (skirtingai nuo moterų, teikiančių pirmenybę trapiems spalvingiems galanterijos dirbiniams, tinkamiems nebent pudrinėms susidėti). Beje, kad ir ką besakytų moterys, tikrąjį keliautoją išduos nenuplėšti lipdukai ir aptrintas lagaminas, net ir be savininko pasakymo, aiškiai parodantis, kad yra apkeliavęs Žemės rutulį kelis kartus – o tai suteikia pačiam savininkui nenusakomai malonios ir reikšmingos auros…
Galbūt todėl ir neverta naudotis mįslinga paslauga, teikiama Vakarų oro uostuose – apvynioti lagaminus plastikine plėvele. Tokios paslaugos teikėjai aiškina, kad tokiu būdu Jūsų lagaminai bus apsaugoti nuo subraižymų, kita vertus, apsaugos ir nuo nešvarių krovikų, saugumo agentų ir šiaip ilgapirščių ekskursijos po Jūsų daiktus.. Tačiau tikro keleivio lagaminas visada turi aplinkiniams siųsti žinią, kad po Jūsų kojomis – visas pasaulis.
Oficialiai laikoma, kad pirmąjį kelionėms skirtą odinį lagaminą su metaliniu rėmu ir viršuje tvirtinama rankena 1826 metais sukūrė Prancūzijos kompanija „Godillot“ (tas gaminys taip pat laikomas porfelio prototipu). Lig tol keliauninkai naudojosi metalinėmsi arba medinėmis skryniomis bei dėžėmis, tačiau prancūzų sukurti lagaminai buvo nepalyginamai elegantiškesni ir lengvesni. Kaip neatsiejama bagažo detalė lagaminai įsitvirtino penktajame XIX amžiaus dešimtmetyje, kai kitas prancūzas – Louis Vuittonas sukūrė klasika tapusį kelioninių valizų ir lagaminų rinkinį, ir jų pradėta gamyba sutapo su brito Thomas Cookas tuo pat metu pradėtais pardavinėti ‚all inclusive‘ „kelioniniais paslaugų paketais“ – taip visa civilizuota Europa įgijo ne tik galimybes, bet ir priemones keliauti patogiai ir užtikrintai… Vėliau lagaminų formas įtakojo daug veiksnių – viešbučių plėtra, kelionių oru ir automobiliais atsiradimas, galų gale, kelionių „liberalizacija“, kai pasidarė nebemadinga ir nepadoru turėti tarnų, o kas iš mūsų norėtų tampyti daug dėžių pats (nors tokios kompanijos, kaip „Louis Vuitton“ tebegamina senovinio pavyzdžio lagaminų komplektus)? Tačiau, nepaisant užraktų, vidinės įrangos ar korpuso medžiagos evoliucijos, tikrojo lagamino patobulinimo reikėjo laukti dar beveik 150 metų – kai 1994 metais buvo užpatentuota idėja prie lagamino tvirtinti ratukus. Taip bagažo gabenimas tapo lengvai įveikiamas uždavinys bet kuriam vaikui ar moteriai.
Daiktų dėjimo į lagaminą nereikia vertinti kaip galynių su jo forma, galų gale, lagaminas nėra guminis, o ir aviakompanijos skersai žiūri į viršsvorį. Bagažo pakavimą derėtų vertinti kompleksiškai – viskas, ką imate su savimi, turi derėti tarpusavyje. Kostiuminis švarkas – su džinsais, šviesios kelnės – su polo marškinėliais ar lengvu megztiniu. Dendžiai teigia, kad aprangos kiekis apskaičiuojamas pagal formulę: kelionei iki dviejų savaičių reikia ne daugiau kaip šešių aprangos komplektų – trijų dieninių ir tiek pat vakarinių. Ir tai nereiškia, kad skaičių apsprendžia pats kelionės pobūdis. Ar tai kompanijos renginys egzotiškoje šalyje, ar banalus poilsis Turkijoje – tinkamai dėliojant kiekvieną dieną galite atrodyti šviežiai ir elegantiškai.
Pagal statistiką, marškiniai ir kaklaraiščiai užima mažiausiai vietos lagamine, bet suteikia daugiausiai įvairovės. Vieni marškiniai ir trys kaklaraiščiai – ir Jūsų išvaizda kasdien bus vis kitokia. Arba atvirkščiai – trys marškiniai ir vienas kaklaraištis. Bet kuris ryškus aksesuaras įneš įvairovės į Jūsų paiimtą garderobą. Nosinaitė krūtininėje švarko kišenėje akivaizdžiai pakeis to paties švarko vaizdą vakare, diržas su įmantria sagtrimi – ir tie patys Jūsų džinsai jau yra tinkami vakare einant į klubą. Lengvoje kelionėje nėra pavojinga maišyti formalų stilių su laisvu. Tačiau visada reikia marškinėlių – miegui arba, hm, šokiams. Dėl higienos sumetimų, imkite jų daugiau kaip vieną porą nors vykstate ir tik vienai dienai.
Daiktai po ilgos kelionės išimami iš lagamino niekada neturi parodyti, kad jie yra tik ką po kelionės. Kojines ir apatinį trikotažą susukite į kuo standesnius ritinėlius – taip jie užims mažiau vietos ir nesiglamžys. Jei vežatės ir vakarinius batus, susuktas kojines kiškite į batų vidų – taip batai geriau išlaikys savo formą, ir nepaliksite juose tuščių neišnaudotų ertmių. Taip pat naudokite ir savo asmeninių higienos priemonių rankinę: išnaudokite jos tuščias ertmes kitiems daiktams, tokiems, kaip kabeliai, laidai ar kištukai. Beje, nėra rekomenduojama į lagaminą krauti susuktų į ritinėlį diržų, kur kas geriau leisti jiems laisvai apjuosti lagamino perimetrą. O su kaklaraiščiais – atvirkščiai – dėkite juos susuktus į ritinėlį.
Dedamą į lagaminą švarką išverskite į kitą pusę ir dėkite sulenktą per pusę arba du kartus. Nesukite ir nelankstykite megztinių bei palaidinių – guldykite per visą lagamino dugną, taip kiti daiktai viduje turės tarpinį stabilizatorių. Vykdami neavėkite, nevilkėkite ir nedevėkite lengvų drabužių, jų vieta – lagamine, taip pat kaip amortizatoriaus kitiems daiktams, pridengiant trapiuosius. Siekiant sumažinti bagažo svorį, pačius sunkiausius drabužius – striukę, švarką ar megztinį – renkitės ant savęs, reikalui esant, lėktuve galėsite juos pakabinti ant pakabos.
Nebijokite neimti daiktų, ypač, jei apsipirkimas – vis dar viena iš Jūsų slaptų manijų, viską kitą galėsite įsigyti vietoje. Tokių atveju belieka pasiimti antrą rankinę ar kuprinę, kurios tuščios neužims daug vietos. Tačiau, jei nenorite aukoti savo asmeninio komforto dėl bagažo optimalumo, neaukokite – savos šlepetės visada bus širdžiai mielesnės nei randamos viešbučio kambariuose.
Jei keliaujate kur nors trumpam savaitgaliui (o tokios kelionės yra pačios sudėtingiausios, nes niekada nežinote, ko gali prisireikti, ko – ne) – prisiminkite, kodėl išeiginės dienos yra vadinamos išeiginėmis? Būtent – išėjimui – į kitą emocinį lygmenį, į gamtą, į žmones – ten, ko Jums labiausiai trūko per darbo savaitę. Todėl argi nelogiška imti daiktus, kurie padės gerai atsipalaiduoti ir pailsėti? Futbolo kamuolys vietoje eilinės poros batų. Knyga vietoje barzdaskutės. Stalo žaidimas laikui su vaikais praleisti vietoje nešiojamo kompiuterio.
Nuodėmė būtų nepaminėti ir dar vieno daikto – rankinės. Bet kurio tipo, nešiojamos ant juosmens (savo laiku buvusios nepakeičiamos priemonės „baksams“ nešioti) ar rankoje.
Vyresnio amžiaus žmonėms įprasti rankinės pavadinimai – „partmane“ arba „makintošas“ yra kilę nuo prancūziško žodžio „portmanteau“ („kelionės krepšys“) bei škoto, išradusio gumos impregnavimo metodą, pavardę. Simboliška tai, kad rankinės naudojamos jau nuo XIV amžiaus – tuometinės minkštos odinės mašnos, tvirtinamos ant juosmens, buvo skirtos pinigams nešioti (beje, finansinis terminas „biudžetas“ yra kilęs būtent nuo šios mašnos pavadinimo – kadaise ji buvo vadinama lotynišku žodžiu „bulga“, reiškiančiu „odinis maišas“).
Mano nuomone, rankinės nėra labai praktiškas aksesuaras nešioti su savimi visą laiką, nes visada esate priverstas atsiminti, kur ją padėjote, o tai trukdo atsipalaiduoti. Rankinė, nešiojama ant plataus diržo apjuosto apie juosmenį, atrodo pernelyg techniškai, ir man primena juodadarbius, išlindusius iš statybų aikštelės sumuštinio nusipirkti. Nešiojama ant rankos rankinė siunčia aplinkiniams signalą, kad gyvenate prastame viešbutyje, kur Jus gali apvogti, ir šiuo metu galvojate apie tokius pašalinius dalykus, kaip išsaugoti savo dokumentus, pluoštelį eurų ir raktus… Kur juos dėti? Laikas pagalvoti apie geresnį ir padoresnį viešbutį.
Tačiau rankinės su asmens higienos priemonėmis – jau kita istorija. Tikro džentelmeno rankinė visada turi būti paruošta skubiam išvažiavimui – o joje: skustuvas, skutimosi reikmenys, šukos, dezodorantas, dantų pasta, dantų šepetėlis, flosas, odos drėkinamasis kremas, ibuprofenas ir prezervatyvai… Tokia rankinė turi būti odinė, nes tokios geriau nešiojasi ir yra patvaresnės. Ilgiau tarnauja, kitais žodžiais, o žinovų teigimu, dar ir siunčia signalus apie tam tikro lygio eleganciją. Jei dama apsilankys Jūsų numerio vonioje, pamatys ten klasę, o ne „Gillette“ reklaminį guminkuką, įsigytą benzino kolonėlėje.
Jūsų kostiumai ir batai turi pradėti kelionę pasiruošę – atiduokite juos į valyklą, išvalykite batus. Apsirenkite patogiai – polo marškinėliai, megztinis, patogūs ir įsispiriami batai. Neužmirškite – keliaujantys žmogus turi daug smulkmenų, pradedant dokumentais, baigiant nagų dilde. Turėkite kuo daugiau kišenių šioms smulkmenom priglobti.
AVINAI ORO UOSTUOSE
Kadaise buvo laikai, kai žmonės Vakaruose skrydžiams oru pasidabindavo ne ką prasčiau, nei eidami į aukštos klasės restoraną. Nes kelionė lėktuvu buvo įvykis. Ir oro uostai Vakaruose prašmatnumu, vidaus taisyklėmis ir keliautojų manieromis bei tarpusavio santykiais nenusileisdavo karališkiems rūmams.
Deja, tos dienos nugrimzdo į praeitį, ir oro uostai virto arklidėmis, o ne vieta demonstruoti grožybes ir manieras. Nieko nebestebina treningais bei šlepetėmis pasidabinę keleiviai. Keleivių minios pasidarė tokios didelės, jog savo išvaizda bei nacionaline sudėtimi mažai kuo skiriasi nuo Šeremetjevo prieš dvidešimt metų. Apie Vilniaus oro uosto keleivių terminalą net neverta kalbėti, nes jis išvis priklauso kitai lygai (ar išvis esate matę Vakaruose bent vieną oro uostą, kuriame šalia laiptų nebūtų eskalatorių ar liftų? Statinio, kuriuo architektai didžiavosi kaip antikos stebuklu, projektuotojai turbūt nežinojo, kad Lietuvoje gyvena ir invalidai, ir senyvo amžiau žmonės, norintys keliauti… Šiaip išskyrus juoką keliančius klaidingus užrašus anglų kalba Vilniaus oro uoste nėra kuo stebėtis ar žavėtis).
Tačiau nebūtina dėl tokios padėties kaltinti vien visuomenės vulgarizavimo. Kelionės šiais laikais išties sukelia daug daugiau streso, nei anksčiau, ir kartais asmeninis komfortas yra kur kas svarbesnis, nei išsiauklėjimo demonstracija. Netgi skrydžiai Pirmaja klase prarado savo žavesį, nes delikatesus, patiekiamus ant sidabrinių padėklų ir auksinėse lėkštutėse vis tiek tenka valgyti plastmasiniais įrankiais…
Ir suvis baisiausia tai, kad oro uostai – tai mūšio laukas, kuriame susiremia daugelio dalyvių interesai, o Jūs tesate gerai agalvotos ir diktatoriškos sistemos marionetė. Gan simboliška ir tai, kad pirmieji komerciniai keleiviai oru buvo avis, antis ir gaidys, 1783 metais pervežti karšto oro balionu. Šiandien mes daug kuo primename tuos pačius avinus, gaidžius ir antytes… Išlikti elegantišku šioje mėsmalėje nėra lengva, tačiau įmanoma. Svarbu tiesiog žinoti, kaip veikia sistema, ir kuo ji paremta.
Pradėkime nuo to, kad lėktuvų vartų numeris daug ką pasako apie oro uosto požiūrį į jo keleivius. Kuo aviakompanija mažiau moka oro uostui už kilimo-tūpimo teises ar aptarnavimo paslaugas, tuo tolesnius vartus gauna jos lėktuvai. Todėl ir nebedaug belieka laiko į Lietuvą skraidančių aviakompanijų verslo klasės keleiviams pasimėgauti oro uostų verslo klasės klubų prabanga (irgi ganėtinai sąlygine) – reikia skubėti ilgais koridoriais prie savo lėktuvo. Taip lieka dar mažiau laiko pagrindinei pramogai oro uostų laukimo salėse – apsipirkimui. O kas gali būti maloniau už neskubrų slankiojimą po „Duty Free“ parduotuves?
Kaip paprastai, didžiųjų Europos miestų oro uostuose patalpų nuomos kainos „Duty Free“ parduotuvių zonoje yra kur kas aukštesnės, nei pačiame mieste (ypač brangi nuomos kaina yra taikoma parduotuvėms, esančioms arčiausiai Pirmos klasės keleivių salonų). Anot linksmos Imogen Edwards-Jones knygos „Air Babylon”, tokios įstaigos, kaip Britanijos Oro uostų valdyba (BAA) pernai vien iš plotų nuomos parduotuvėms 2005 metais uždirbo 480 milijonus svarų. Ir nemanykite, kad firmos, veikiančios oro uostų „Duty Free“ zonose iš to daro didelį pelną, iš esmės, vos kelios iš jų būna nenuostolingos. Tačiau kompanijai turėti savo parduotuvę yra principo reikalas, iš esmės tai reiškia, kad esi „žaidėjas“ rinkoje, tarsi kažkokio prašmatnaus klubo narys. Logiškiau tai būtų paaiškinti reklamos potencialu – vien Britanijos oro uostuose per dieną praeina virš 170 tūkstančių keleivių.
Tačiau tuom pinigų darymas iš Jūsų nesibaigia. Britanijoje BAA ne vien ima pinigus iš parduotuvių už ploto nuomą, bet ir procentą nuo apyvartos. Ką tai reiškia? Skatinti Jus išleisti daugiau pinigų tose parduotuvėse. Pavyzdžiui, reikalavimas registruotis skrydžiui anksčiau (dažniausiai – prieš dvi valandas iki skrydžio) oficialiai sąlygotas padidėjusių saugumo priemonių (nors aš pritariu nuomonei, kad karas su teroristais turi vykti žemėje, o ne oro uostuose, kur saugumo tarnybų darbuotojai, sėdintys prie skanerių, lenktyniauja, kuris daugiau suskaičiuos vibratorių, vežamų moterų rankinėse), tačiau iš esmės skirtas tam, kad keleiviai kuo daugiau laiko praleistų „Duty Free“ parduotuvėse. Žinoma, išskyrus mus, skubančius link tolimiausių vartų stovinčio savo lėktuvo, pagabensiančio į išsiilgtąją gimtąją šalelę, nors šiaip ar taip Rytų europiečiai nėra klasifikuojami kaip geriausi „Duty Free“ pirkėjai – paskubomis pagriebtas odekolonas meilužei ar bonbonkės vaikams didesnės įtakos apyvartai neturi. Geriausiais pirkėjais europietiškuose oro uostuose yra laikomi amerikiečiai, rusai ir arabai (beje, jei teks praleisti visą dieną Heathrow oro uoste, atkreipkite dėmesį, kaip parduotuvės keičia savo asortimentą vitrinose priklausomai nuo išvykstančių reisų geografijos, ir kai kurios tai daro net keturis kartus per dieną – pavyzdžiui, po pietų batų parduotuvių vitrinose dominuoja paauksuoti sandalai, nes tuo dienos metu padažnėja reisų iš Artimųjų Rytų šalių, rytais tose pačiose vitrinose dominuoja madingas ekstravagantiškas apavas – nes tuo metu keleivių daugumą sudaro europiečiai, ir t.t.). Todėl iš esmės tame ir glūdi neriboto svorio pirkinių iš „Duty Free“ paslaptis, ir visada stenkitės įsigyti kuo daugiau – nors aviakompanija gali būti nepatenkinta keliolika papildomų kilogramų alkoholio, įnešamo į lėktuvą, tačiau čia savo valią diktuoja oro uostas – o jis visada bus suinteresuotas, kad kuo daugiau išleistumėte pinigų.
Oro uostai daro pinigus ne vien iš „Duty Free“ parduotuvių. Paankstintas registracijos laikas reiškia ir priverstinę būtinybę aviakompanijoms ilgiau nuomoti registracijos stendus (kas Britanijoje kainuoja iki 50 tūkstačnių svarų per metus). O tai savo ruožtu reiškia dar labiau suerzintą aviakompanijos personalą, kuriam, kaip paprastai, norisi viską užbaigti viską kuo greičiau ir pasišalinti parūkyti ar atsigerti kavos.
Todėl senas, kaip mūsų prezidentas, triukas atvykti baigiantis keleivių registracijai ir tikėtis būti pakeltam į aukštesnę klasę – gali turėti nepageidaujamų pasekmių.
Kadaise šis triukas buvo veiksmingas ir realus – daugeliui reisų aviakompanijos parduoda 20 procentų bilietų daugiau, nei lėktuve yra vietų. Beje, tai daroma iš dalies sąmoningai, iš dalies – dėl būtinybės. Visų pirma, laikai, kai keleiviai pirkdavo bilietus prieš du mėnesius, mokėdami kelionių agentams ar aviakompanijai pilną kainą už bilietą baigėsi su internetinių bilietų eros pradžia. Aviakompanijoms pasidarė tiesiog beveik neįmanoma suvaldyti parduotų bilietų kiekių. Antra, šiais laikais keleivių planai keičiasi neįtikėtinai greitai, ir sprendimas vykti ar nevykti gali būti priimtas likus iki skrydžio visai nedaug laiko. Todėl susiklosčius aplinkybėms, iš to dar galima ir uždirbti pinigų, tuo atveju, jei visi teoriniai keleiviai susirinks skrydžiui – tada tie, kuriems nebelieka vietos, gauna piniginę kompensaciją su bilietų kitai dienai ar kitam reisui (Vakaruose yra asmenų, kurie iš to tiesiog ir gyvena, rezervuodami bilietus apkrautiems reisams ir pasirodydami prieš pat registracijos pabaigą). Belieka pridurti, kad aviakompanijos tokių „tyčinių“ keleivių nemėgsta, o vėluojantys tampo nervus kiekvienam, tame tarpe, ir bendrakeleiviams.
Žinoma, visada galima klysti manant, kad jei visos vietos ekonominėje klasėje yra užimtos, aviakompanija bus priversta Jus perkelti į likusias vietas verslo klasėje. Deja, su šis triukas baigėsi su „nuolatinių keleivių“ skaičiaus padidėjimu, galinčių pakilti į aukštesnę klasę pasinaudojus savo sukauptomis myliomis. Iš esmės, atvykimas į registraciją pavėlavus gali blogai baigtis, nes aviakompanijos darbuotojos gali Jums duoti pačią blogiausią vietą už tai, kad privertėte jas ilgiau sedėti – per vidurinės eilės vidurį, šalia tualetų, šalia prakaituojančių storulių, verkiančių vaikų, ypač, jei dar elgsitės iššaukiančiai ir arogantiškai. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip energingai registracijos darbuotojos barškina kompiuterių klavišais. Jums atrodo, kad jos įrašinėja į kompiuterį Jūsų pavardę ir kelionės duomenis? Ne visada, ir dažniausiai, niekada. Priklausomai nuo naudojamos kompiuterių sistemos, darbuotojos dažniausiai gali susirašinėti tarpusavyje tiesioginiu elektroniniu paštu – apkalbėti Jus, žavėtis Jumis arba prašyti kolegių numatytos „blogiausios“ vietos, jei esate aršus… Jūsų pavardė taip pat gali būti atitinkamai pažymėta kelionės lape, įrašant subjektyvius (o dažniausiai objektyvius) pastebėjimus apie Jus – su atitinkamomis pasekmėmis.
Taigi, į keleivių regsitraciją verčiau atvykti laiku, o registracijos metu verčiau jau būti maloniu ir nuolankiu…
Nes lėktuve Jūsų laukia kitas išbandymas – bendrakeleiviai, su kuriais galite būti suporuotas už bausmę, ar nuo kurių galite būti atskirtas už malonų bendravimą ir savo vidinį žavesį. Taip pat – lėktuvo įgula.
Dienos, kai oro stiuardesės buvo maisto išnešiotojos, padavėjos, psichologės nervingiems keleiviams ar rūpestingos auklės verkiantiems vaikams, taip pat jau praeityje. Šiandien stiuardesės yra karo su terorizmu kariai, paskutinė gynybinė siena tarp savižudžių musulmonų fanatikų ir lakūnų kabinos. Ir tai dar ne viskas. Tarptautinės civilinės aviacijos asociacijos duomenimis, per pastaruosius dešimt metų incidentų keleivių tarpe, tokių, kaip muštynės, fizinis smurtas bei nepadorūs fiziniai veiksmai priešingos lyties asmenų atžvilgiu (daugiau kaip pusė visų sąlygota alkoholio) padaugėjo daugiau kaip aštuonis kartus – ir šiame fronto ruože stiuardesės priverstos atlikti ne tik psichologų, bet ir policininkų vaidmenį. Kurgi ne, pakito net jų pavadinimas – šiais politinio korektiškumo laikais jos vulgariai vadinamos palydovėmis.
Ir stiuardesės nėra ginkluotos vien griežtais žodžiais ar plastmasiniais antrankiais. Suerzinta stiuardesė gali įspjauti į Jūsų kavą ar kliūstelėti į ją ricinos – žinoma, tą patį puodelį gausite su malonia šypsena.
Lėktuvų įgulos neformaliai skirsto keleivius į keletą tipų – pabandykite atpažinti save. Pirmas, „princesės“, išimtinai moterys. Jos visada reikalauja pagalvių ir antklodžių iškart po pakilimo, joms amžinai tai per šalta, tai per karšta. Jos visada klausinėja, kada lėktuvas atskris, kiek dar liko skristi, įkyri nuolatiniais iškvietimais. Jos visada kvėpinasi, klausinėja ir erzina įgula – ir tuo yra pirmosios eilėje gauti ricinos į savo gėrimus. Kita grupė – „verslininkai iki kaulų smegenų“, visada skubantys aistruoliai. Jie paskutiniai išjungia savo mobiliuosius ir kompiuterius, apsikuičia popieriais, nori pakabinti savo švarkus ir nuolat veža neįprastų gabaritų aplankalus arba portfelius. Neklauso moterų stiuardesių nurodymų, ir išvis kartais atrodo, kad taisyklės yra rašomos ne jiems. Be to, jie visada kažkur skuba – jie pirmi pakyla lėktuvui sustojus, pirmieji spraudžiasi išeiti – tačiau atminkite, skubėti oro uoste, tai yra tas pats, kaip skubėti automobiliu miesto gatvėse piko valandomis. Keleivių srautų valdymo oro uostuose sistema yra taip sureguliuota, kad, aplenkęs kitus keleivius išlipdamas iš lėktuvo, vis tiek su jais susitiksite prie pasų kontrolės. Jei ten esate pirmas eilėje, netrukus su tais pačiais keleiviais susitiksite ir prie atiduodamo bagažo konvejerio, o tada dar iškyla klausimas, kieno lagaminas išvažiuos pirmiausia… Taigi, neskubėkite, vis tiek niekur toli nenubėgsite… Mėgaukitės gyvenimu.
Ir, žinoma, apart nuo „nepastebimų“ keleivių, kurie jau viską matę ir girdėję, egzistuoja baisiausia kategorija – geriantieji, iš baimės, iš džiaugsmo, ar tiesiog todėl, kad geria visur, viską ir visada (ypač, pakeltieji į aukštesnes skrydžio klases ar tieiog valstybės lėšomis keliaujantieji verslo klase ir nematę tokios prabangos – tiesiog gaunamos už dyką). Jie visada yra ypač draugiški ir lenda draugauti, tačiau su tokiais geriausia pokalbį apriboti frazėmis „atsiprašau“, „ačiū“ ir „atleiskite“. Žinoma, negalite atsistoti ir išeiti nuo savo kaimyno, tačiau jei jis nesiliauja rodyti savo meilės ir draugiškumo, šypsokitės ir tylėkite arba apsimeskite miegąs.
Vartojant alkoholį sumažinto slėgio ir išretėjusio oro aplinkoje, kuom ir yra aukštai skrendančio lėktuvo salonas, būtina atminti, kad šios substancijos poveikis yra triskart stipresnis, nei ant žemės. Kitais žodžiais, taurelės, išgertos lėktuve, poveikis, prilygsta trims, išgertom savo virtuvėje… Oficialiai aviakompanijos riboja tiekiamus keleiviams alkoholio kiekius, tačiau neoficialiai stengiamasi duoti tiek, kiek reikia, kad prisigėręs keleivis kristų miegoti. Visos stiuardesės žino – „miegantis lėktuvas yra laimingas lėktuvas“, dėl ko nakčiai salone yra nežymiai pakeliamas šilumos lygis, kad tik kad keleiviai, ypač, girti, kuo greičiau užmigtų.
Keleiviams raminti yra skirtas ir lėktuvų maistas. Prifarširuotas chemikalų ir „prezervatyvų“, jis turbūt yra vienintelis Europos Sąjungoje pakuotas maistas, ant kurio nėra nurodyta jokios informacijos apie jo sudėtį ir kalorijas. Pagal tam tikras taisykles, keleivių maistas turi atrodyti gardžiai, bet kuris patiekalas turi būti mažiausiai dviejų spalvų, ir, svarbiausia – neapnuodyti Jūsų – tai yra tai, ko labiausiai bijo avaikompanijos. Todėl bent jau galite būti tikras, kad ruošiant keleivių maistą laikomasi aukščiausio lygio sanitarijos ir higienos reikalavimų.
Tačiau kaip ir greito maisto restoranuose, keleivių maistas yra paruoštas taip, kad jį būtų galima greitai pašildyti ir pagamintas taip, kad ir blogiausia stiuardesė galėtų jį be didelio vargo patiekti. Pavyzdžiui, žuvis ir mėsa būna padengti specialiu padažu, skirtu apsaugoti maistą nuo išsausėjimo šildymo proceso metu. Todėl tie pateikalai, kurie „gerai skraido“, ir juos gaminant apsieinama be rafinuotumo, būna paliekamas valandoms nejudintas yra iš esmės skirtas apsunkinti Jus, atbaidyti nuo alkoholio ir taip išlaikant Jus savo krėsle (todėl geriausia pavalgyti prieš išskrendant).
Jei išties norite įtikti Jums patinkančiai stiuardesei, pirkite jos siūlomas „Duty Free“ prekes nuo skeydžio pabaigoje stumdomo vežimėlio. Kaip paprastai (nežinau, tiesą sakant, kaip lietuviškose aviakompanijose), stiuardesė gauna 5 procentus nuo kiekvieno parduoto daikto (pusę tų pinigų vis dėlto dalinasi su kitais įgulos nariais). Tačiau „įtartinuose“ reisuose, pavyzdžiui, į Maskvą, arabų šalis, Tailandą ar Nigeriją, būkite atsargūs – lėktuve netgi „Duty Free“ stumdomame vežimėlyje dažnai yra pardavinėjami padirbti laikrodžiai arba parfumerijos gaminiai. Žinoma, stiuardesės yra žmonės, ir joms taip pat reikia gyventi.
PAPLŪDIMYJE
Taigi, išsiveržėte iš lėktuvo uždaros erdvės, kurioje šimtas žmonių kelias valandas kartu su Jumis kvėpavo, leido dujas, mėgavosi kojų ir kitų kūno dalių kvapais. Dar kelios valandos, ir štai Jūs paplūdymyje. Turkija, ar ne Turkija, tačiau dabar Jūs pilnateisis poilsiautojas.
Kalbant apie kurortinę aprangą, į galvą neišvengiamai lenda mintys apie baltus drabužius, ypač ten, kur, anot Ostapo Benderio, „visi vaikšto baltomis kelnėmis“.
Ir tame nieko blogo. Šiais laikais renkantis rūbus atostogoms, Jums kišama begalės spalvų, raštų ir atspalvių. Ignoruokite rinkodaros specialistų, paniekinančiai Jus vadinančių „segmentu“, pastangas – rinkitės klasikines vasaros spalvas: baltą, pilką ir gelsvą. Kaip jau žinote, lininiai kostiumai yra išimtinė vasaros privilegija ir nebūkite pirmas, kuris šią šimtametę tradiciją pažeis.
Iš kitos pusės, balta spalva – pavojinga spalva. Ir asmeniškai patariu, prieš pirkdami baltus džinsus, pabandykite jų nepirkti. Turėkite omeny, balti drabužiai gerai atrodo tik ant įdegusio žmogaus, kitaip priminsite lavoną. (atminkite – įdegis visada lieknina bet kurį žmogų, ir išvis kiekvienas žmogus atrodo geriau, kai jis įdegęs). Daugelis žmonių baiminasi, kad baltos spalvos drabužiai tinka tik liesiems ar atletiškiems žmonėms, nes tokia spalva neva „storina“. Ne visai tiesa, balti drabužiai vienodai atrodo ant visų, nors svorio numesti niekada ne pro šalį. O ką jau kalbėti apie baltas glaudes – prieš 40 metų jas drįso nešioti pats Džeimsas Bondas, ir nuo to laiko jos – paplūdimo elegancijos etalonas.
Tačiau šviesios aprangos spalvos – vis tiek optimalu. Su juodos spalvos drabužiai atrodysite niūriai arba gedintis. Svarbiausia – atrodyti elegantiškai ir šventiškai. Užmirškite žydrus marškinius, nešiojamus biuruose. Elegantiškai atrodys lininiai marškiniai su šviesiomis kelnėmis. Galų gale, tai vasara.
Jei avite baltus batus, geriausiai jie atrodys nešiojami be kojinių arba su žemo kontūro kojinėmis, anglų kalba vadinamomis gana dviprasmiškai – „peds“. Su baltais batais geriausiai dera mėlynos arba pilkos spalvos „peds“. Beje, balti batai geriausiai atrodo su juodomis ar tamsiomis kelnėmis, jokiu būdu ne su baltais džinsais – taip priminsite sanitarą arba mėsininką.
Šiaip ar taip – apavas yra būtinas. Pasistenkite atrodyti padoriai atmindamas posakį – „nėra marškinių ir batų – yra problemų“. Galbūt būti basu ir pusnuogiu, stovint eilėje prie dešrelių ar giros ir yra patogiau karštą dieną, tačiau padoriose vietose tai netoleruotina.
Tiems, kas mėgsta margus „havajietiškus“ marškinius, turbūt ne naujiena tas faktas, kad prieš 50 metų šie marškiniai buvo sukurti kaip viršutinis drabužis prie glaudžių bei šortų, ir iš esmės tai reiškia, kad tokio tipo marškiniai niekada nebuvo skirti nešiojimui prie ilgų kelnių. Tai iš esmės ir išsprendžia seną dilemą, ką vilkėti prie glaudžių, pavyzdžiui, einant už kopų pirkti dešrelių su kopūstais.
Nida ar Palanga – o kaip Beverli Hilse? Amerikoje surferiai tebenešioja sarongus, marškinius atviromis apykaklėmis ir šlepetes (nors jomis nepatogu vaikščioti smėliu). Beje, kurios niekaip nedera prie plaukuotų kojų (kaip nedera berankoviai marškinėliai prie neištreniruotų bicepsų).
Beje, sarongas… Šis apie juosmenį juosiamas malajietiškas drabužis, kurį kadaise netikėtai išpopuliarino pats Davidas Beckhamas, tinka ne vien atrodyti elegantiškai ir įdomiai. Sarongas taip pat tinka ir kaip antklodė netikėtam pikninkui, paklodė atsisėsti paplūdymyje. Sarongas yra funkcionalu. Tik apsijuoskite juo, ir Jūsų šlapumas, smėlėtos kojos ar vyriškas pasididžiavimas yra efektyviai prdengti kelionei į namus. Kai kas nešioja sarongus ir kaip vakarinį drabužį, bet tai jau dvelkia ekstravagantiškumu.
Kaip dvelkia ekstravagantiškumu ir tatuiruotės ar auskarai, nešiojami netikėčiausiose kūno vietose. Manau, tatuiruotieji žino, kad tatuiruotės Europoje atsirado kaip vergų žymėjimo ženklas (nejaugi niekada nepagalvojote, kodėl tatuiruotės yra neastiejama kalėjimų kultūros detalė?), tad, jei jie yra vergų palikuonys ar vergų tradicijų tęsėjai – atleiskite jiems, šiais politinio korektiškumo laikais, būkite tolerantiški…
Na, ir žinoma, vasara yra tas laikas, kai solidaus amžiaus vyrai išsitraukia iš spintų šortus.
Šortai yra vienas iš tų drabužių, kurių kilmė nėra visiškai aiški. Šiaip žvelgiant į žmonijos aprangos evoliuciją, akivaizdu, kad funkcija visada ėjo pirm formos. Kailis turėjo būti pakankamai storas, kad šildytų kūną, o jam išpjauta skylė – pakankamai plati, kad būtų patogu iškišti ranką ir kuoka mojuoti. Ir buvo žmonijai nesvarbu, ar tas kailis bus susiūtas antilopės, ar žmogaus plaukais, ar kailio spalva dera prie urvo sienų apmušalų spalvos. Žmonėms kadaise rūpėjo tik šiluma, patogumas ir kuklumas.
Šortai, matyt, atsirado irgi tokiomis aplinkybėmis. Ar karštuose kraštuose žmonės neturėjo kuo pridengti savo kojų, arba jiems tiesiog pristigo medžiagos, siuvant ilgas kelnes? O gal šortus sukūrė nykštukai, iš kurių šias kelnes skolinosi aukštaūgiai? Nežinia, tačiau šortų protėviai buvo ankstesniuose straipsniuose minėti barbarų mėgstami „bridžiai“, nešioti XIV-XVI amžiuje. Juoba kad per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją sankiulotai, ritinę galvas tiems, kurių palikuonys šiandien mirguliuoja aukštuomenės žurnaluose, rodydami mums, kaip reikia elegantiškai rengtis ar elgtis, galutinai pabrėžė, kad trumpos kelnės yra plebėjų rūbas.
XIX amžiaus pabaigoje trumpos kelnės tapo Vakarų Europos berniukų aprangos detale, XX amžiaus pradžioje – jūreivių ir britų armijos kariškių uniformos detale. Taip ir garsieji „bermudai“ buvo išrasti visai ne Bermudų trikampyje, o XX amžiaus pradžioje Londone – tuometiniai britų armijos vadai nusprendė palengvinti tropiniuose kraštuose tarnaujančių kariškių dalią. Žinios apie kai kurių tolimų dalinių madą nukirpti kelnes iki kelių buvo priimtos kaip puiki išeitis, ir taip atsirado oficiali „trumpų kelnių“ uniforma. Ir būtent Bermuduose civiliai gyventojai pradėjo kopijuoti trumpas į apačią platėjančias kelnes nuo britų kariškių, o iš ten ši mada paplito po visą imperiją, po to – ir po visą pasaulį – apie 1950 metus šortai buvo tokie populiarūs, kad tuometiniuose madų žurnaluose galima pamatyti vyrus su šortais ir sportiniais švarkais, kaklaraiščiais, ir, žinoma, visada ilgomis puskojinėmis.
Pats pavadinimas „šortai“ atsirado tik apie 1920 metus (nuo angliškojo žodžio „short“ – „trumpas“). Juoba kad lig tol vyrai paplūdimiuose nešiojo „maudymosi kostiumus“ ant petnešėlių, vientisai dengiančius kojas nuo kelių iki krūtinės. Apie 1932 metus Europoje kilo mada puikuotis nuogomis krūtinėmis, taip glaudės sutrumpėjo nuo kelių iki juosmens, o vyrai ėmė nešioti trumpas kelnes iškylaudami. Tuo pat metu populiarėjantys lauko teniso turnyrai galutinai įtvirtino šortų madą sportiniuose renginiuose.
Žinia, šortai atrodo gerai tik tada, kai ir kojos atrodo gerai. O jei tingite jas skusti, neturite įdegio, arba jos kreivos, patartina geriau mūvėti ilgas kelnes. Jei jie – tinkamo ilgio, nepažeiskite jų formos, laikydami tokius daiktus užpakalinėje kišenėje, kaip piniginė ar šukos.
Jei vis tiek turite visus duomenis mūvėti šortus, pasistenkite nepirkti itin trumpų ar itin ilgų. Elegantiški šortai niekada neturi būti nukarę žemiau kelių, juoba neturi būti pakilę ir iki pusės šlaunies. Elegantiškiausiai atrodo šortai iki kelių, tiesaus kirpimo, primenantys nukirptas kostiumines kelnes. Jei nešiojate kariškų spalvų arba komufliažinius, atminkite, kuo jie švaresni, tuo geriau atrodys. Džinsiniai geriausiai atrodo tik tiesūs ir siauri, o grubiai nukirpti žirklėmis – jau seniai nebemadingi, ir neatrodo tvarkingai. „Bermudai“? Netinka niekur, išskyrus paplūdimyje (pageidautina dar turėti ir banglentę po pažąstimi).
Tai neišvengiamai atveda prie klausimo, kokias kojines prie šortų mūvėti išėjus vakare pasivaikščioti ant Palangos tilto? Jūsų apavas, žinoma, lengvas – mokasinai arba sandalai (jokių formalių batų – nejaugi norite atrodyti, kaip tik ką išėjęs iš biuro?). Patarimas pirmas – visada mūvėkite kojines. Atminkite, kelis kartus sunkiua pelnyti žmonių pagarbą, kai jie yra matę Jūsų kojų nagus. Antra – jokiu būdu nemūvėkite juodų ar pilkų kojinių, kokias mūvite biure, su jomis atrodysite kaip darboholikas, bandantis atsipalaiduoti. Nemūvėkite ir sportinių, nes, kaip sako ir pats pavadinimas, jos skirtos sportininkams bei juodadarbiams. Šortai su ilgomis kojinėmis iki pusės blauzdų sukels iškreiptų kojų proporcijų įspūdį. Ką mūvėti? „Peds“, atsakau.
Ar padoru išvis nemūvėti kojinių karštomis dienomis? Žinoma, kodėl gi ne, ypač jei Jūsų kojos neturi savybės parakaituoti. Tačiau kojines mūvėti visada yra tiesiog sveikiau. Plikos pėdos visada geriau atrodys kaimo aplinkoje, nei mieste. Nes pėda be kojinės neatrodo „verslininkiškai“. Be to, basa koja bate – gerai kojai, blogai – batui. O leidžiant atostogas mieste, kojinės apsaugos Jūsų pėdas nuo šunų išmatų, dulkių ir kitų urbanizacijos nešvarumų. Kojinės yra visada reikalingos aktyviai veiklai, ir taip jau yra, kad siųs signalą aplinkniams „aš visada esu pasiruošęs“…
Na, o visa kita – tik technikos ir manierų reikalas. Ar žinote, kodėl užsieniečiai visada atrodo skirtingai, nei mes Vilniaus gatvėse? Nes jie tiesiog yra savimi. Ir nesiverčia per galvą besistengdami mums įrodyti, kad yra kitokie. Pabandykite ir Jūs taip…
(Straipsnis buvo spausdintas žurnale „Verslo klasė”)