Kaip ir daugelio Jūsų, mano vaikystė ir paauglystė prabėgo okupuotoje Lietuvoje. Vienuolika metų aš praleidau Vilniaus 41-oje vidurinėje, nūnai – Karoliniškių gimnazijoje. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje visuotinai buvo manoma, kad tai – „gera mokykla“, kurioje „vyrauja griežta tvarka“, joje dirba „geri mokytojai“, kurie „gerai išmoko“. Gal jos statistiniai rodikliai ir atrodė gerai kokios nors Liudmilos Faturovos užrašų knygutėje, tačiau kai kurie septintojo dešimtmečio įvykiai šioje mokykloje buvo aprašyti netgi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“. Ir tais laikais, kai joje mokiausi ir aš, po tipiniu „geros“ sovietinės mokyklos fasadu slypėjo ta pati Jums visiems gerai pažįstama visuomenės mozaika – būsimieji kulto tarnai ir sionistai, nacionalistai ir spekuliantai, nimfomanės mokytojos ir pederastai, viliojantys berniukus kvietimais išmokti vairuoti „automobilistų būrelyje“. Ir, kaip parodė gyvenimas, okupacinės mokyklos suole įkaltos žinios didelės naudos neatnešė – nuo 1990 metų viską reikėjo mokytis iš naujo.

Bet to mes ir siekėme. Kiekvienas iš mūsų nujautė, kad toje valstybėje – kažkas ne taip, nors sumaniam žmogui visada atsirasdavo progų iškilti ar prasisukti. Vienu metu buvo netgi madinga kišenėje nešiotis V.Lenino veikalus (aš tampiausi brošiūrėlę „Apie nacijų apsisprendimo teisę“) ar „Komunistų partijos manifestą“ – tais stagnacijos laikais toks daiktas, rastas kišenėje asmeninės kratos metu (pavyzdžiui, įeinant į „Žalgirio“ stadioną ar sulaikytam vakare) neva tai padėdavo apsisaugoti nuo milicininkų ar „Jaunųjų dzeržinskiečių“ patrulių smurto bei įtūžio. Niekam nebuvo paslaptis, kad Lietuva – okupuota valstybė, ir būti lietuviu reiškė prisiimti tam tikrus įsipareigojimus. Dauguma mūsų buvome „pankai“, užpildydavome pilnas Vilniaus „Žalgirio“ stadiono tribūnas, o tie, kas neklausė Sevos Novgorodcevo laidos, transliuojamos iš BBC rusų kalba, buvo „maurai“.

Bendramokslio tėvas užėmė aukštas pareigas Valstybės Saugumo Komitete prie Ministrų Tarybos (nūnai vadinamoje ne kiekvienam suprantama abreviatūra – KGB, nors dar neteko matyti, kad kas nors JAV Centrinę Žvalgybos Agentūrą įvardintų originalia jos santrumpa – CIA…). Nors jis buvo žymus čekistas, savo veikla taip pat nusipelnęs paminėjimo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, tačiau, visų pirma, jis buvo geras tėvas, šūsnimis nešęs iš Komiteto Vakaruose leidžiamus žurnalus – sūnui pavartyti. Daugiausiai tai buvo Vakarų Vokietijoje leidžiami „Spiegel“ ir „Stern“, tarp jų pasitaikydavo ir „Time“ bei „Newsweek“.

Mums, paaugliams, žinoma, iš pradžių labiausiai magėjo puslapiai su vakarietiškų produktų – cigarečių, likerių ar automobilių reklamomis (galų gale, tie gaminiai labiausiai visus ir masino), kuriuos nesidrovėdami išsikirpdavome ir išsiklijuodavome savo kambarių sienas. Galų gale, kaip ir užsienietiški kino filmai, tokios reklamos buvo tiesioginis ryšys su kažkaip miglotai suvokiamu kitu pasauliu, kuriame viskas atrodė spalvinga, skanu ir estetiška. Ir kai pro geležinę uždangą Vakarų link krypdavo mūsų akys, mes jau tada iš anksto žinojome, kokias cigaretes rūkysime, kokį šampaną gersime, kokius automobilius vairuosime ir kokiuose viešbučiuose gyvensime. Mes norėjome Vakarų, ir širdyse mes buvome ten.

Laikui bėgant, dėmesį pradėjo traukti ir kitos nuotraukos tuose žurnaluose. Pavyzdžiui, būtent „Stern“ žurnale pirmą kartą gyvenime išvydau Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos veidą, nes jokia sovietinė enciklopedija ir joks to laikmečio leidinys man tokio malonumo dar nebuvo suteikęs, nors tą vardą visi gerai žinojo (Berijos nuotrauką taip pat išsikirpau, ir dar šiandien ji su manimi). Kai 1983 metais Helmuto Kohlio vizito į Maskvą metu „Spiegel“ fotografas sugebėjo įamžinti paskutinę viešą Jurijaus Andropovo, jau prilaikomo asmens sargybinių, nuotrauką – netrukus ją turėjau ir aš (ir tebeturiu).

Taip vieną 1984 metų dieną mus susirado bene geriausiai žinomas, nors lig tol dar niekada nematytas „Playboy“, atsainiai gulėjęs eilinėje žurnalų krūvoje. Nežinia, net kaip jis ten atsidūrė – galbūt buvo konfiskuotas, galbūt KGB karininkai jį leido ratu, tačiau jis siekė mūsų, o mes siekėme jo. Karpyti tų apsinuoginusių moterų nuotraukų nedrįsome, nes iš tolo dvelkė, kad tai – deficitas, kurio kažkas gali pasigesti, tačiau nuojauta šnibždėjo, kad jas galima turėti kitu būdu. Žinoma, įamžinant savo foto aparate.

Kalbant juridiniais terminais, genami to tikslo netrukome „susiburti į gaują“. Iš kažkur atsirado geriausias tuometinis foto aparatas – „Zenit“ (tada pirmą kartą išgirdau, kad tokias nuotraukas perfotografuojant būtini „žiedai“), buvo pripirkta vokiškų foto juostelių, ir modeliuodami apšvietimą stalinėmis lempomis, perfotografavome ant grindų atverstus sultingiausius žurnalo puslapius. Iš šono atrodėme kaip tikri žvalgai, profesionaliai fotografuojantys „KGB popierius“, nes, techniškai kalbant, tokie jie ir buvo. Po to „Playboy“ žurnalas kartu su iškarpytais „Stern“ ir „Spiegel“ ramia širdimi buvo grąžintas į KGB fondus, o komjaunuoliai ėmėsi darbo – paskleisti tobulo moteriško grožio vaizdus ir šioje geležinės uždangos pusėje (jei to siekė legendinis sovietinis poetas Jevtušenka, įkliuvęs sovietinėje muitinėje su trimis „Playboy“ numeriais, kodėl negalėjome padaryti ir mes?).

Veiklos schema buvo paprasta – rūsyje arba kieno nors vonios kambaryje įrengtoje foto laboratorijoje nenutrūkstamu srautu buvo pradėtos gaminti perfotografuotos nuotraukos. Autorinės teisės niekam, žinoma, nerūpėjo, mus ginė į priekį tik aistra supažindinti su nuostabiosiomis „Playboy“ moterimis likusius, ne tokius laimingus, kaip mes, komjaunuolius, pionierius ir spaliukus. Padėti jiems suvokti esminį skirtumą tarp „pornografijos“ (kaip tada buvo vadinami visi apsinuoginusių merginų ir vaikinų vaizdai) ir tikrosios „erotikos“…

Mūsų mokyklos mažamečių klasių tualetuose atsidarė pardavimo punktas (juk turėjome išlaidų! Popierius, ryškalai, fiksažas, galų gale, rizika). Nuotrauka kainavo 20 kapeikų, tačiau netrukus pradėjome taikyti ir didmeninės prekybos modelį – 10 nuotraukų rinkinį buvo galima įsigyti ir vos už pusantro rublio. Susibūrė ir distributorių tinklas, kurių rankos siekė dar toliau – kitas mokyklas. Paklausa viršijo visus lūkesčius – savadarbėse laboratorijose it kortos iš sukčiaus rankovės birte biro nespalvotos apsinuoginusių „Playboy“ merginų nuotraukos, tualetuose skimbčiojo monetos ir šiugždėjo aptrinti rubliai, skambėjo pagyros gerai parduodantiems (motyvacija) ir grasinimai tinginiams (atsakomybės ugdymas). Diversifikavome veiklą – kaip tik tuo metu darėsi madingi video grotuvai ir užsienietiškų filmų peržiūra, tad mūsų interesai pradėjo reikštis ir toje srityje (ir daugeliui tai buvo pirmoji galimybė susipažinti su tikra, necenzūruota Vakarų kultūra!).

Tačiau mes (o jaunystės įkaršti, o šventas nepatyrime!) užmiršome pagrindinę okupacijos laikų verslo sąlygą – nespekuliuok ten, kur gyveni. Gal kažkam kėlė pavydą biznio sėkmė, gal kažkas įkliuvo su nuotraukomis, gal kažkas pranešė, tačiau mumis neišvengiamai susidomėjo. Kaip sakoma, po nakties ateina aušra, tačiau ir po kiekvienos dienos stoja naktis. Taip ir KGB stojo į kovą dėl savo nuosavybės.

Vieną smagią pavasario dieną atėjęs į trečią pamoką, išgirdau, kad „saugumiečiai juodomis volgomis“ išsivežė keletą bendramokslių, ieškoję ir manęs. Likusią dienos dalį pratūnojau miške, leisdamas į kelnes ir karštligiškai svarstydamas, ką daryti, bet grįžus namo pasitiko jau mano tėvo skambutis – buvau kviečiamas į Saugumą.

Galima įsivaizduoti, ką reiškė tokia žinia komjaunuoliui, turinčiam L.Berijos nuotrauką… Virpančiomis kojomis, pilnomis ašarų akimis ir brolio primokytas viską neigti, lydimas tėvo žengiau į tuos grėsmingus mūrus. Tačiau pirmoji apklausa praėjo gana paprastai – kapitonas Irgaševas (o gal Indraševas) tik uždavė kelis klausimus, kas platina mokyklose „pornografines“ nuotraukas? Organizuoja videofilmų peržiūrą? Kalba antivalstybinėmis temomis? Nors į kiekvieną klausimą teisingiausia būtų buvę atsakyti „žinoma, aš“, tačiau neigiau viską, sakiausi nieko nežinąs, ir vaizdavau nekaltai įtariamą auką, o byrančios ašaros turėjo patvirtinti mano nuoširdų įniršį tokiais nepagrįstais kaltinimais (galų gale, kišenėje aš nešiojausi V.Lenino brošiūrą!).

Mane paleido. Žinoma, nuo tėvo gavau atsakančiai pylos, nors nuo to laiko manęs jau nebeapleido nuojauta, kad KGB – nebe tokia efektyvi ir baisi, kaip buvo galima spręsti iš legendų. Tačiau po poros savaičių, per kurias buvo skubiai naikinami visi įkalčiai, aptariamos įvykių versijos ir ieškoma „išdavikų“, vėl buvau iškviestas į Saugumą, ir tąsyk reikalas pasisuko kur kas rimčiau. Dabar kažkoks karininkas Surgailis ar Saudargas turėjo ant savo kabineto stalo padėtas mūsų darytas to paties „Playboy“ nuotraukas (neabejoju, matytas jam ir originalioje versijoje), taip pat – krūvelę ranka rašytų pranešimų apie mano organizacinius sugebėjimus.

Buvau kaltinamas trimis nelegaliomis veiklomis – „pornografijos“ platinimu, videofilmų peržiūros organizavimu ir antivalstybine laikysena (mat, perskaitęs J.Avyžiaus knygą „Į stiklo kalną“, vilkėdavau savadarbę skautų uniformą, prie kurios užteko įžūlumo netgi pasirišti geltoną kaklaraištį. Žinoma, domėjausi ir pačia iki sovietų okupacijos veikusia organizacija). Gresiantis pašalinimas iš komjaunimo buvo bene švelniausia nuobauda, grėsė galimybė ir tapti „neišvažiuojančiu“ (kas tokiam laisvos sielos paukščiui, kaip aš, buvo skaudžiausia – kaip aš gyvensiu be Vakarų?). Žudė ir mintis apie ne ką menkesnius nemalonumus, gresiančius atsakingas pareigas užimantiems tėvams.

Linksmumo į apklausą įnešė mūsų dialogas, nes tardytojas, kaip ir aš, mikčiojo. Kažkuriuo metu jam kilo įtarimas, kad aš, jį mėgdžiodamas, tyčiojuos iš jo. Nors ne iki patyčių buvo man! Mikčiojome ir toliau abu. Vėl viską neigiau, liejau ašaras, melavau išsijuosęs. Viskas baigėsi ranka parašytu pasiaiškinimu, kuriuo vis dėlto prisipažinau mūvėjęs „panašias į skautiškas“ trumpas brezentines kelnes. Ryšių su „Playboy“ ir video filmų peržiūromis išsigyniau. Juoba kad tuo metu į visą incidentą jau buvo įsijungusios ir artimųjų pajėgos. Netrukus iš viršaus atkeliavo komanda „nutraukti tyrimą“, ir tuo šis reikalas pasibaigė.

Nei manęs, nei mano kompanionų nepašalino iš komjaunimo, net ir neapsvarstė, kaip buvo priimta, kuriame nors jo susirinkime. Negavome net jokio papeikimo trimestro gale (kas buvo seniai susiklosčiusi tradicija). Žinoma, sovietams lojalūs mokytojai darė mūsų gyvenimą pragaru, tačiau mes atsilaikėme ir vis tiek „išėjome į žmones“. Mūsų daugiau net nebelietė, nors dar porą metų KGB darbuotojai, apklausdami kitus bendramokslius dėl įvairiausių padarytų iškadų, paklausdavo, kaip laikosi „Drukteinis ir jo gauja“, tačiau mūsų pačių niekada nebelietė, net kai ir M.Gorbačiovo „sausojo periodo“ metais organizavome kitą verslą – pagirdyti trokštančiuosius, o turint draugų Prekybos technikume ir atliekančių praktiką parduotuvėse, tai nebuvo sunku padaryti. Tik po kelių metų, išeinant tarnauti į okupacinę kariuomenę, paaiškėjo, kokį KGB buvo numačiusi mums vaidmenį – tačiau tai jau kita istorija.

Devintojo dešimtmečio viduryje vienoje Vilniaus troleibusų stotelėje netgi susitikau tą patį mikčiojantį Surgailį (ar Saudargą). Jis mane atsiminė, sakėsi dirbąs gamykloje. Būčiau galėjęs jį lengvai apkulti – buvau visa galva aukštesnis ir bent 50 kilogramų stambesnis, ir jokios sambo pratybos jam nebūtų padėjusios apsiginti – tačiau kam? Kas civilizuotame pasaulyje muša pralaimėjusius? Tuos, kuriuos taip mėgsta mistifikuoti naivieji Holivudo filmų kūrėjai? Tuos, kurie savo rankose turėdami atomines bombas ir stipriausią pasaulyje kariuomenę, sugeba pralaimėti karą su savo liaudimi? Tuos, kurie sulaužo kadaise iškilmingai duotas priesaikas „ginti Tarybų Sąjungą iki paskutinio kraujo lašo“? Galų gale tuos, kurie man suteikė galimybę išvysti patį pirmąjį savo gyvenime „Playboy“?

Ir kai šiandien savo rankose laikau lietuvišką „Playboy“ numerį, suvokiu – gyvenimas pasikeitė taip, kaip nesapnavome. Nes taip lemta.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Playboy“)