NĖRA TOKIO DALYKO KAIP KVAILI KLAUSIMAI, YRA TIK KVAILI ATSAKYMAI. DRĄSIAI KLAUSKITE. GIEDRIUS DRUKTEINIS JAU IR TAIP SPRENDŽIA DAUG JŪSŲ PROBLEMŲ, IŠSPRĘS IR DAR ŠIĄ VIENĄ.
KL: Daug kalbama ir rašoma apie elgesį prie stalo, tačiau ar egzistuoja kokios nors etiketo taisyklės valgant vienam, pavyzdžiui, viešbučio restorane? Ar galima skaityti prie stalo knygą? O naršyti po telefoną ar planšetę?
ATS: Skaityti knygą prie stalo yra bet kuriuo smagiau nei stebeilytis į tuštumą. Būtina atminti, kad svarbiausias tame restorane esi Tu pats, o tai, kaip atrodys viešbutis su Tavimi prie stalo. Mano vienintelis patarimas valgant vienam – garsiai nesijuokti. O kalbant apie telefoną – išties atrodysi vienišas, žaisdamas žaidimus virš gero kepsnio ar Pinot Noir taurės.
KL: Man 21 metai ir draugai tvirtina, kad aš esu gražus. Kaip tapti vyriškos aprangos ar kosmetikos modeliu?
ATS: Jei esi vyras, tai jau pusė darbo tampant vyru modeliu. Betrūksta tik žmonių, kurie mokėtų pinigus už Tavo atvaizdą. Taigi, vilkis gražiausius drabužius, junk gražiausią šypseną ir eik į artimiausią modelių agentūrą. Jei jie Tavęs neišvarys pro duris, turėsi darbą.
KL: Ar dar yra išlikę aprangos simbolių bei ženklų, subtiliai pranešančių, kad esu gėjus?
ATS: Šiais laikais jau nebe. O taip! tai buvo… Okupacijos laikais pederastija, besitelkianti Černiachovskio aikštėje, „Akmirkos“ restorane ar prie „Kronikos“ kino teatro turėjo nemažai tokių signalų, kurie seniai išnyko kartu su Baudžiamojo Kodekso straipsniais, tais laikais ją persekiojančiais. Pamenu, kaip vyresnieji draugai mokė vengti vyrų su laikraščiu „Vakarinės naujienos“ švarko kišenėje, susuktu taip, kad matytųsi po tris pirmąsias pavadinimo raides „Vak-nau“. Kažkas mokė, kad atsargiau ir su mielais vaikinais, seginčiais laikrodį atleistu dirželiu arba grandinėle (ir, beje, ant dešinės rankos – ir, likimo ironija, laikrodį ant šios rankos aš pats nešioju jau nuo vaikystės). Nepriklausomybės metais gėjai nešiojo skarelę užpakalinėje kelnių kišenėje, menu, kažkas minėjo, kad skarelė kairėje kišenėje reiškė norą dominuoti… Ir gėjai visada turėjo ypatingą savybę – jie niekada nenuleisdavo žvilgsnio, ne taip kaip dauguma vyrų, negalinčių nulaikyti tiesaus žvilgsnio į akis it koks šuo. O kalbant apie šiuos laikus, žmonėms subtilią užuominą apie seksualinę orientaciją gali pasiųsti perdėtas domėjimasis mada, nenoras atrodyti paprastai ir vidutinybe. Skamba kaip stereotipai, bet, sakoma, gėjai nenešioja kailinių, regbio marškinių ir kostiuminių kelnių.
KL: Kada jau galima atiduoti drabužius labdarai?
ATS: Apsispręsti padės kelerios taisyklės. Pirmiausia, jei per metus nė karto neužsivilkai to drabužio (net jei tas fasonas ar spalva grįš į madą kada nors, nejaugi Tu išties norėtum gyventi tokiame pasaulyje?). Antra, jei drabužis nebetinka pagal Tavo kūno gabaritus (nejaugi norėtum grįžti į tą pačią svorio kategoriją?). Trečia, ar jis turi kokią nors vertę Tavo pasirodymui cirke ar kalėdiniame vakarėlyje? Trečia, jei negali apsispręsti, klausk žmonių, kurių nuomonę vertini.
KL: Ar galima dažyti žilus plaukus barzdoje?
ATS: Dažyti galvos plaukus iš principo yra problematiška. Tai sunkiau nei atsisakyti priklausomybės nuo narkotikų, ir visada baigiasi blogai. Tačiau dažyti barzdos plaukus yra beprotybė. Tai kvailiau nei dažyti gaktos plaukus. Įsivaizduok juodą barzdą su žilomis šaknimis… Aš irgi turiu žilų plaukų savo barzdoje, ir aš juos užsitarnavau. Atrodyti jaunu yra gerai, tačiau moterims patinka ir protingi vyrai.
KL: Ar „metroseksualas“ dar yra normalu?
ATS: Negirdėjau to termino jau daug metų, draugeli. Gal Šiauliuose dar yra metroseksualų, tačiau čia, didmiesčiuose, tai, kas kadaise buvo metroseksualai, yra tiesiog gražiai besirengiantys, prisižiūrintys ir besielgiantys vyrai. Kitais žodžiais, normaliems ir civilizuotiems vyrams nebereikia atrodyti kaip gėjams. Bent jau Vilniuje kur kas dažniau galima išvysti „retrosekualų“.