NĖRA TOKIO DALYKO KAIP KVAILI KLAUSIMAI, YRA TIK KVAILI ATSAKYMAI. DRĄSIAI KLAUSKITE. GIEDRIUS DRUKTEINIS JAU IR TAIP SPRENDŽIA DAUG JŪSŲ PROBLEMŲ, IŠSPRĘS IR DAR ŠIĄ VIENĄ.
KL: Ar yra Dievas?
ATS: Leiskite performuluoti šitą klausimą – turbūt norėjote paklausti, ar Jums turėtų rūpėti, ar yra Dievas? Jei atsakymas į tokį klausimą yra „taip“, tada taip, Dievas yra. Jei atsakymas į tokį klausimą yra „ne“, tada, kam tai turėtų rūpėti? Esmė ne tame, ar yra Dievas, esmė tame, ar yra tikėjimas. Visi žmonės, ir tie, kurie žino, kad Dievas yra, ir tie, kurie žino, kad Jo nėra, gyvena tame pačiame pasaulyje. Jie turi tą patį valandų skaičių dienoje, juos kamuoja tos pačios oro sąlygos, juos liūdina tie patys gėdingi Lietuvos futbolo rinktinės rezultatai. Visi, ir tikintys, ir netikintys žmonės myli savo vaikus ir miršta nuo tų pačių ligų. Žmonės, kurie netiki į Dievą nėra nelaimingesni už tuos, kurie tiki, o tie, kurie tiki, nėra geresni už tuos, kurie netiki. Atsakymas tas, kad jei Dievas ir yra, Jam nesvarbu, ar Jūs tikite į Jį, ar ne. Pabandykite savęs paklausti, ar, jei tu žinotumėte, kad Jis yra, elgtumėtes kitaip? Jei atsakymas į tokį klausimą yra „taip“, tada pasidaro ir aišku, kad Dievas yra.
KL: Ar egzistuoja gyvenimas po mirties?
ATS: Atsakymas yra netrumpas, nes reikalauja šiokio tokio konteksto paaiškinimo. Vienas didžiausių krikščionybės filosofų šv.Augustinas V mūsų eros amžiuje sukūrė ir išpopuliarino „kančių pragare“ koncepciją, ir būtent nuo to laiko žmonijos mintys apie pomirtinį gyvenimą įvarė pasibjaurėjimą žmogiškaisiais malonumais. Tačiau dar prieš 700 metų iki šv.Augustino gyvenęs graikų filosofas Epikūras neigė sielos nemirtingumą. Mirtis, anot jo, „mums yra niekas“, nes, „tai, kas suyra, nejaučia, o tai, kas nejaučia, neturi su mumis nieko bendro“. Epikūras taip pat rašė: „ten, kur esame mes, gyvieji, nėra mirties, o ten, kur yra mirtis, nėra mūsų, gyvųjų“. Anot jo, tai reiškė, kad mirtis neturi jokio sąlyčio nei su gyvaisiais, nei su mirusiaisiais, nes pirmiems ji neegzistuoja, o kiti jau patys neegzistuoja. Šiais laikais jau yra įrodyta, kad žmogaus sąmonė negali egzistuoti nepriklausomai nuo neuroninių procesų žmogaus smegenyse, ir būtent dėl šios išvados tampa aišku, kad kartu su smegenų mirtimi žmogaus asmenybė ir jausmingumas taip pat neišvengiamai pranyksta. Viduramžiais dar buvo tikima, kad žmogaus asmenybė gali pergyventi biologinę mirtį. Tačiau tą tradicinį teiginį paneigia vien tai, kad susirgus Alzheimerio liga, kai miršta vos keletas smegenų ląstelių, žmogus praranda savo asmenybę, o tada kas atsitinka, kai miršta visos smegenų ląstelės? XXI amžiaus apsišvietęs žmogus neturi sukti galvos dėl mirties neišvengiamumo, o padaryti atitinkamas išvadas dėl mirties realumo. Epikūro pasekėjai prieš du tūkstančius metų, remdamiesi pomirtinio gyvenimo atmetimu, išvedė gerą tezę „carpe diem“, maždaug, „gaudyk momentą“. Ką tai reiškia? Anot jų, jei mūsų žemiškosios gastrolės neprasitęs amžiams danguje, nei pasikartos reinkarnacijoje, neprotinga būtų švaistyti laiką, o būtina naudotis gyvenimu, kad pajustumėme maksimalų malonumą iš visko – pažinimo, sekso, valgio. Tie, kas tuo nepasinaudoja, iššvaisto viską, ką tik įmanoma iššvaistyti. Todėl ir neegzistuoja „filosofinis akmuo“, nes tai tik antkapio akmuo. Būtent materialios pabaigos suvokimas daro gyvenimą neįkanojamu. Ir atvirkščiai: tie, kas tiki pomirtiniu gyvenimu, nesuteiks realiam gyvenimui pranašumo prieš pomirtinį, o ir pomirtinio gyvenimo baimė visada trukdo gyventi. Ir vos probėgšmiais pažvelgus į istoriją, akivaizdu, kad tikėjimas į pomirtinį gyvenimą gimdo panieką žemiškajam gyvenimui, o orientacija į aukštesnę būtį gimdo panieką jausmingumui – prisiminkite visus savo artimuosius, žuvusius dėl idėjos, bet kurį genocidą ar bet kurį Kryžiaus žygį. Todėl viduramžiais ir net Naujaisiais laikais Epikūras buvo smerkiamas už savo propaguotą sąmonės ir jausmingumo sąsają. O tuo pat metu milijonai žmonių paaukojo savo gyvenimus vardan geresnio gyvenimo anapus. Ir ką iš to laimėjo? Ogi nieko.
KL: Bet kas atsitinka su žmogumi, kai jis miršta?
ATS: Anot visų kandidatų į JAV prezidentus, nuolat atsakinėjančių į tokį klausimą, siekiantį išsiaiškinti jo religines pažiūras, „jis tampa tuo, kuo buvo prieš gimdamas“.
KL: Ar galėtų Dievas sukurti tokį akmenį, kurio negalėtų pats pakelti?
ATS: Šis klausimas kamavo vienuolius ir filosofus mažiausiai tūkstantį metų, ir galų gale buvo prieita tik vienos išvados – abu atsakymai yra neteisingi. Tačiau kur kas prasmingesnis klausimas būtų kitoks – ar reikėtų Dievui kurti tokį akmenį, kurio Jis pats negalėtų pakelti? Ir tokio klausimo išvestinė – kam Jam reikėtų kurti tokį akmenį? Kad laimėtų lažybas? Kažką įrodytų Jums? Padaryti įspūdį vaikinams Vatikane? Tokie tikslai Dievui būtų pernelyg smulkūs. Ir kur kas teisingesnis klausimas būtų, ar galėtų Dievas iš esmės padaryti ką nors bloga? Bent jau į tokį klausimą atsakymas yra paprastesnis. Senasis Testamentas kupinas istorijų, įrodančių, kad Dievas gali būti rūstus – Sodoma ir Gomora, tvanas ir t.t. Taigi, būkite atsargūs.
KL: Kodėl visi negali būti laimingi?
ATS: Nes neturėtumėme ambicijų. Nes laimė nebebūtų prasminga. Mes džiaugtumėmės, kai dvėstų mūsų šuniukai, kai geriausiam draugui būtų diagnozuotas prostatos vėžys, ir kai Lietuvos futbolo rinktinė eilinį kartą „pasikrautų malkų“ nuo kokių nors Farerų. Viskas, dėl ko verta gyventi šiandien, yra sąlygota būtent mūsų nelaimingumo. Nes civilizacija tam ir atsirado bei funkcionuoja, kad savo gyvenimą padarytumėme geresnį. Nieko nėra labiau erzinančio, kaip matyti laimingą žmogų. Toks žmogus mato tik Saulę bei kačiukus. Toks žmogus nemato vagies naktyje. Protestantai sukūrė „prigimtinės nuodėmės“ koncepciją, kuri pagrindė, kad išvaryti iš rojaus žmonės jaučiasi nepatogiai, dėl to ir stengiasi, kad būtų geriau. Galima išvesti netgi žaismingą paralelę su žvejyba. Užmauni ant kabliuko slieką – savo gerus ketinimus ir viltis, po to kurį laiką sėdi piktas, kad niekas neužkibo, t.y., niekam tai nerūpi, o kai kažkas truktelėjo valą, pradžiungi – štai Jums ir laimė. Ir kai pasidarote laimingas keletą kartų, suprantate, kas Jus daro laimingu, ir tada galutinai suvokiate, kad svarbiausia šiame gyvenime – tai gerų pokyčių laukimas.
KL: Kaip įveikti nuobodulį?
ATS: Visi mes nuobodžiaujame. Nes turime milžinišką pasirinkimą. O nuobodulys yra tokio pasirinkimo, tiksliau, negebėjimo padaryti tinkamą pasirinkimą, produktas. Pasirinkti norimą daiktą ar pramogą iš šimtų siūlomų nesuteikia padaryto sprendimo teisingumo jausmo. Nuobodulys nėra daiktas, būsena ar jausmas. Tai būtent jausmo, daiktų ir būsenos trūkumas. Nieko nenorėk ir tapk nuobodžiu – tai geriausiais būdas atsikratyti nuobodulio.