Pastaruoju metu šį terminą – „vidutinio amžiaus krizė“ vartoju vis dažniau, nes nebeįsivaizduoju vertingesnės indulgencijos visiems savo veiksmams pateisinti. Dabar jau visiems aišku, kodėl rytais nebenoriu valgyti sveikuoliškos košės – man vidutinio amžiaus krizė. Noriu pabūti vienas – vidutinio amžiaus krizė verčia mane svarstyti epochos lygmens klausimus, o tam nevalia trukdyti. Velkuosi senus drabužius (ir ne pagal progą) – nes išgyvenu vidutinio amžiaus krizę. Įsigiju egzotišką gyvūną (pvz., skruzdėdą) ar užsiauginu peisus – visi gerbia mano pasirinkimą: aš vidutinio amžiaus krizėje. Kad ir kokią kvailystę beiškrėsčiau, ar ką patingėčiau padaryti – niekas nė pusės žodžio man nebegali pasakyti – nes ko kito tikėtis iš vidutinio amžiaus krizės kamuojamo individo?
Tiesą sakant, aš jau seniai laukiau tos vidutinio amžiaus krizės. Nes man, šiuolaikiniu žargonu šnekant, „patinka nauji iššūkiai“. Deja, vis dar nežinau, kada ji prasideda, kokie jos skiriamieji bruožai, ar kada ir kaip ji pasibaigs. Esu girdėjęs, kad mane turėtų erzinti mano bendraamžių pasiekimai, turtas, naujos jaunos moterys ir, tarkime, nenuplikusios galvos. Žinau, kad mane turėtų pykinti suvokimas, jog viskas, ką jau nuveikiau šiame gyvenime, pasiekė „lubas“, ir daugiau nieko nebepavyks nei pagerinti, nei pagražinti. Sako, mane turėtų vesti iš proto suvokimas, kad jaunystė nebegrįš, o ir senatvė jau beldžiasi į duris. Ir išties nuoširdžiai mane stebina specialistų tvirtinimas, kad aš jau privalau savęs nuolat klausti – „kas aš?“ „kurlink einu?“, „kokia mano vieta šiame gyvenime?“ – ir panašias nesąmones.
Aš žvelgiu į savo bendraamžius, bet juose viso to nematau. Matau, kaip jie atranda Budą ir Jėzų, gurmanišką virtuvę ir Marcelį Proustą. Matau, kaip jie velkasi drabužius, skirtus dvidešimčia metų jaunesniam žmogui, sportuoja, deginasi soliariumuose, keliauja, darosi tatuiruotes, augina barzdas, klausosi džiazo iš vinylinių plokštelių ir domisi vynais. Girdžiu, kaip jie kalba apie savo vaikų išsilavinimą, politinės santvarkos ydas ir kandidatų į JAV prezidentus perspektyvas.
Tačiau aš girdžiu naują leitmotyvą savo bendraamžių kalbose. Aš girdžiu kaltę – dėl visų pasaulio bėdų: varguolių, būsimųjų teroristų integracijos į mūsų visuomenę, tirpstančių ledynų ir Krymo grąžinimo Ukrainai. Anksčiau to nebuvo – gal tai ir reiškia vidutinio amžiaus krizę?
Kurgi ne! Juk pats terminas „vidutinio amžiaus krizė“ pirmą kartą buvo pavartotas 1965 metais JAV – šalyje, kur žmonės iš principo visada jaučiasi dėl kažko kalti – neharmoningų santykių tarp civilizacijų, nacijos sveikatos sutrikimų, korporacijų gobšumo, politikų agresyvumo, ir, svarbiausia, likusio pasaulio skurdo. Senovės žydai jau kažin kada sakė „negerai, kai viskas gerai“ – ir tai lėmė mūsų šiandieninį emocinį prakeiksmą – nesijausti gerai, kad ir kaip gerai begyventum.
Per visą savo gyvenimą mes norime padaryti ką nors grandioziško ir būtent tai esame linkę sieti su sėkme – sukurti pasauliniu hitu tapsiančią dainą, tapti milijonieriumi ar prezidentu, biatlono čempionu ar pirmuoju žmogumi, nužengiančiu į Marsą. Ir slapčia graužiamės, kai to nepavyksta padaryti. Iš to ir kyla tokie klausimai kaip: „nejaugi aš lūzeris, jei sulaukęs 40-ies dar neturiu milijono?“ O čia dar visa žiniasklaida nepaliaujamai bruka įrodymus, kad būtent materialūs daiktai ir hedonizmas yra tolygu sėkmei. Argi tokie žmonės kaip „Playboy“ įkūrėjas Hughas Hefneris, nuolat apsuptas gražių moterų išgyvena vidutinio amžiaus krizę? O Džeimsas Bondas, vairuojantis prašmatnius automobilius, garbinamas jaunų merginų, valgantis gurmaniškiausius valgius, leidžiantis laiką įspūdinguose kazino ir kartais nušaudamas ką nors – ar jį kada nors kamuoja mūsų vyriškos problemos?
Tik štai pamirštame mes, kad iš kazino anksčiau ar vėliau tenka išeiti, šoviniai baigiasi, o bet kuris okeanas kiekvieną rytą yra visiškai toks pat. Ir kas mūsų laukia tokiais momentais? Gražus „triušiukas“, kuris dar užvakar buvo kita?
Štai tada ir paaiškėja, kodėl žmonija vidutinio amžiaus būseną išvis vadina krize. Nes vyrai nustoja progresuoti. Pradeda jausti, kad nebegali sukurti kažko naujo, kažko, kuo išties galėtų pasididžiuoti. Nepadeda net aklai griebiami bet kurie pokyčiai. Keičia darbą – ir vis tiek patenka į tą pačią „09.00-17.00” rutiną. Šoka su parašiutu – ir visvien nusileidžia ant žemės. Keičia žmoną – ir tūžta, kai naujoji pasidaro tokia pati kaip ir senoji. Įsigyja naują automobilį – ir rytoj jis jau nebenaujas.
A.Einšteinas buvo teisus – daryti tą patį tikintis kitokio rezultato yra beprotybės požymis. Dėl to, spėju, atsiranda antras vidutinio amžiaus krizės požymi – įsitikinimas, kad joks mūsų pasiekimas nėra amžinas. Kažkas galbūt pasivaikščiojo Mėnulio paviršiumi ar užėmė garbingą 25 vietą Olimpiadoje, išspaudino eilėraščių rinktinę ar tapo Švenčionėlių meru – ir triumfo akimirka vis tiek praėjo, o fanfaros nutilo. Karjeros ar veiklos pikus neišvengiamai seka tik eilinis kalno šlaitas, ir tai, ką patyrė kiekvienas alpinistas – bet kurio kalno viršūnėje yra vieniša, šalta ir tuščia, o kelias žemyn yra ištisinė depresija. Įdomiausia mūsų gyvenime – tik kopti į viršų, procesas, kitais žodžiais. Iš to ir atsiranda brandaus žmogaus požymis – prieš pradedant daryti kažką malonaus, niekaip neapleidžianti nuojauta, kad tuoj tas malonumas pasibaigs.
Sakoma, kad Gamta sukūrė bet kurią krizes tam, kad mes išmoktumėme egzistuoti bei tobulinti. Ir, žinoma, darosi pikta, kad nebegali patobulinti to pasaulio, kol nuo tavęs dar kas nors priklauso.
Bet, matyt, vidutinio amžiaus krizė – tai ir yra visų pirmiausia kaltė. Dėl savo gerbūvio, išsilavinimo, pasaulėžiūros ir galbūt vis dar egzistuojančių perspektyvų. Nes „vidutinio amžiaus krizė“ – tai vidutinės klasės požymis, kurią pradedi jausti tik pasiekęs tam tikrą gerovę, nes už šios klasinės ribos esantys vyrai neklausinėją savęs „kas aš esu?“, nes yra priversti jausti tik išgyvenimo stresą.
Kaltė – bet tuo pačiu ir slaptas suvokimas, kad tu gyveni neįtikėtinai gerai. Brandų žmogų nuo jauno skiria suvokimas, kad kvailiausia, ką gali padaryti žmogus, tai pradėti save lyginti su kitais – iš to ir kyla visi nemalonumai. Nes kiekvienas, pastelkęs šiek tiek vaizduotės, lengvai suvoks, kad gyvena „šokolade“, kaip sako jaunimas. Dar prieš šimtą metų gyvenantys pačioje prabangiausioje pasaulio vietoje žmonės būtų davę savo dešinę ranką atkirsti, kad galėtų su tavimi susikeisti vietomis. Su tavimi, išsilavinusiu žmogumi, gyvenančiu neribotų galimybių šalyje. Turinčiu vieningą šeimą, gerą reputaciją, laisvą pasirinkimą ir aiškius padorumo principus. Kodėl vargingai gyvenantys žmonės neišgyvena vidutinio amžiaus krizės? Kodėl jos neišgyvena islamo pasaulis? Nes negyvena gerai.
Todėl kiekvieną gražų lietuvišką vakarą, grįžęs į savo jaukius namus (jokios paskolos, ir visos komunalinės sąskatos apmokėtos), lipu į antrajame aukšte esantį miegamąjį ir griūvu aukštielnikas į plačią minkštą lovą. Girdžiu privažiuojant žmonos automobilį, girdžiu klegančią dukrą, grįžtančią iš prestižiškiausios Vilniaus mokyklos, girdžiu kiauksint grynakraujį mūsų šunelį. Dar turime šiek tiek laiko iki jaukios viešnagės pas draugus, todėl nieko negaišdamas panyru į apmąstymus „kas aš?“, „kurlink einu?“, „kokia mano vieta šiame gyvenime?“. Nes turiu tokią privilegiją – aš juk išgyvenu vidutinio amžiaus krizę!
Ir man patinka tas unikalus kaltės jausmas. Dėl nesuvalgytos sveikuoliškos košės, laiko, praleisto vienumoje, egzotiško augintinio ir peisų. Kaltė dėl pasiektų karjeros lubų. Man patinka, kad mano bendraamžiai taip pat jaučia kaltę dėl savo tatuiruočių, kelionių ir patefonų. Ir, svarbiausia, kad mes jaučiame kaltę dėl laiko, kurį galime leisti apmąstydami klausimus – „kas aš?“ ir „kurlink einu?“ – nes nedaugelis turime šią privilegiją – vidutinio amžiaus krizė mums visada primins, kaip gerai mes gyvename!
(Straipsnio fragmentai spausdinti žurnale VELVET)