Pradžiai – aš esu prieš keiksmažodžius. Vienoje TV laidoje netgi minėjau, kad keikiasi tik impotentai. Piktinausi, kai perskaičiau žinutę apie tai, kad Škotijos teismas išteisino jaunuolį, policininkui pasakiusį „fuck off“, remiantis primta išvada, kad apkaltintas jaunuolis viso labo kalbėjo „savo kartos leksikonu“. Niekada nesupratau, kodėl Lietuvos televizijose keiksmažodžiai tapo tokie populiarūs. Visada pamenu su manimi Sovietų kariuomenėje tarnavusius musulmonus, ūmiai įsižeidžiančus, jei kas nevalingai rusiškai paminėdavo, jog santykiavo su jų motinomis. Ir laikiausi nuostatos niekada nesikeikti draugų namuose.
Tačiau laikai keičiasi. Ir elementarus džentelmeniškumas, vertęs vyrus nutraukti nešvankias kalbeles jų tarpe pasirodžius moteriai, šiandien gali pasirodyti tik šovinistinis lyčių viršenybės demonstravimas. Moters akivaizdoje vyrai pradeda galvoti, kad jie yra „kiaulės“ ir neturi teisės keiktis. Nes moteris gali įsižeisti.
Taip, jos išties įsižeidžia. Tačiau ne dėl tų priežasčių, dėl ko mano vyrai. Moterys įsižeidžia suvokusios, kad vyrai jas laiko tokiomis, kurios apsipila ašaromis, išgirdusios ką nors pagadinant orą, ir tik malda jas tegali nuraminti. Arba tokiomis, kurios griebiasi valerijonų buteliuko, išgirdusios frazę „velniai rautų“! (nors jau pats seniai tokios nesu girdėjęs). Vyrai atsiprašinėja už tuos žodžius, tarsi moterys juos girdėtų pirmą kartą savo gyvenime. Vyrams visada atrodo, kad moterys tokio nešvankaus humoro nesupras ir neskatins.
Žinoma, yra daug moterų, kurios to išties neperneša. Ir sveikas protas diktuoja, kad jeigu yra daug tokių, su kuriomis praleidi daug laiko, verčiau jau išties nesikeikti. Tačiau būtina ir suprasti, kad jeigu jau pradedate vartoti tokią leksiką, kvailiausiai yra manyti, kad moteris tuo natūraliai pasišlykštės. Deja, tokiais atvejais moteris visada pajus, kad yra laikoma kažkokia nepritampanti, kažkokia netekėjusi mokyklos direktorė, persenusi motina, arba apgailėtina visų trijų kombinacija.
Ir nėra didelio skirtumo, su kokia moterimi Jūs būnate. Galbūt ji išties yra intravertė, drovuolė ir jai patiko filmas „Hobitas“. Galbūt. Bet ji niekada nenorės būti globotine. Ji nori būti lygi su mumis, o ne kilnojama ant apsimestinės pagarbos pjedestalo.
Moterims visada patikdavo blogiukai. Ir jos niekada nebuvo tokios silpnos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ir tikrovėje jos vertina stiprius vyrus. Tokius, kurie dramatiškose ir sudėtingose situacijose moka išsireikšti natūraliai, efektyviai ir gal net… gražiai? Keiksmažodžiai visada skamba dramatiškai, nes jie tokioms situacijoms ir yra skirti. Atsiradę kaip kovos šūkiai, jie yra mūsų kūdikystės riksmų tąsa – visada tiesmuki, nedviprasmiški ir turintys ypatingai aiškią intensiją tais atvejais, kai būna naudojami. Kai mes keikiamės, mes sakome tai, kas mūsų galvoje. Tariame juos ir nebijome, kad būsime nesuprasti. Tariame juos, ir mūsų žinutė yra garsi ir aiški. Visose kalbose ir kultūrose, ar tai būtų ispaniška, ar azijietiška aplinka, keiksmažodžiai visada yra patys aistringiausi bet kurio žmogaus tariami žodžiai (pamenu, sovietinėje spaudoje netgi buvo teigiama, jog ir Anglijos karalienė keikiasi rusiškai). Laiku sviestas keiksmažodis gali bet kuriam sakiniui suteikti papildomo humoro ir reikšmės, kaip druska suteikia papildomą skonį bet kuriam patiekalui.
Ir, žinoma, prie to limpa dar ir visa eilė mokslinių argumentų – ryšys tarp keikimosi ir žmogaus psichologinės būsenos neginčijamas. Besikeikiantieji taip įveikia stresą ir būk tai tampa psichiškai sveikesni už tuos, kurie blogas emocijas laiko viduje. Mes ne tik aiškiai parodome pasauliui, kai jaučiamės atitinkamose situacijose, bet ir išleidžiame garą bei pyktį, sąlygotą tų minčių, žodžiu, keiksamžodžiai, tai tarsi terapeutinis efektas (prisiminkite save transporto kamštyje prie vairo). Tarsi angliarūgšties burbuliukai uždarytoje limonado skardinėje, lėtai ėdantys Tave iš vidaus, jei neišleisti išsigaruoti ir sprogti. Juk Tu nusiramini. Kai rėki pasauliui iš visų plaučių. Ne kokį banalų „valio!!!“ ar „ne!!!!“. Ne, oi ne. Kai rėki keiksmažodį.
Sakoma, netgi lovoje tiek vyras, tiek moteris atrodo seksualiau, kai keikiasi. Vyrams patinka matyti, kad moteris yra taip patenkinta, kad nebevaldo emocjų. Moterms patinka, kai vyrai keikiasi jas bent jau trumpam laikydami jas šliundromis.
Keiksmažodžiai yra patvirtintas emocinis balansas – būtent jie kiekvienam padeda pasijusti stipresniu, o ir atrodyti stipresniu. Argi ne geriau atrodo besikeikiantys vyrai, vilkintys atleto marškinėlius arba moterys su dredais ir tatuiruotėmis?
Taip, besikeikdami geriau atrodo tie, kurie šiaip ar taip atrodo blogai. Keiksmažodžiai yra paniekos ir piktdžiugiško gailesčio vertas dalykas. Jis visada apgailėtinai skambės iš moters lūpų. Kaip ir iš vyro, beje. Nes vyrišką stiprumą pademonstruoja ne rusiška leksika. Jį parodo būtent aiški svaitvarda.
Ir pabaigai – vis dėlto keikiasi tik impotentai. Nieko kito negalintys padaryti realiame gyvenime. Nemokantys kitaip išsireikšti. Moteriai nepavojingi.