Ar pastebėjote, kiek daug moteriškuose žurnaluose pateikiama informacijos apie aromatus? Manęs nepaliauja nuoširdžiai stebinti kvepalų reklamų ar aprašų kūrėjų fantazija, kiekvieną savaitę pagimdanti vis naujų ir dažniausiai nepasikartojančių miniatūrų, žadančių unikalius pojūčius chemijos vartotojoms – kokia puiki erdvė Kūrėjo sugebėjimams pasireikšti! Kiek daug išgyvenimų gali patirti skaitytojos! Ir koks nuobodžiai pilkas turėtų būti jų gyvenimas, jei tik kvepalai sugeba jį praskaidrinti ar paversti moterį gundančia būtybe …

Bet mes, vyrai, ir tokios privilegijos neturime. Kvepalų kūrėjų požiūriu, mūsų gyvenimas ir taip yra pakankamai spalvingas, antra, mes turbūt esame pernelyg dideli stuobriai, kad būtume verti skambių ir gundančių pažadų persikelti į kitą erdvę kvepalų pagalba (kurgi ne, kai šiandieninė moteris turi vidutiniškai šešių rūšių kvepalus, kai vyrai – vos vieną?).

O juk iš visų mūsų turimų pojūčių, uoslė kai kuriais atvejais yra svarbesnė net už regėjimą. Nes, skirtingai nuo akių, mūsų nosis rodo tiesiausią kelią į prisiminimus. Kvapai gali priminti daug ką – nuotaikas, vaizdus, pirmąsias aistras. Pavyzdžiui, visada prisiminsite, kuo kvepėjo senelių troba ar ligoninė, kur gulėjote su sulaužyta koja. Užeikite į savo buvusį vaikų darželį ar senąją mokyklą, užuoskite karbolį – ir, štai – Jūs vėl tas dešimtmetis rašaluotais pirštais. Užeikite į buvusį studijų laikų bendrabutį – pajuskite neišsivadėjusių cigarečių dūmų, neplautų kojų ir aliejaus tvaiką – ir jie pažadins atsiminimus apie nerangų seksą ant spyruoklinės lovos. Žodžiai ar nuotraukos negali konkuruoti su tokio tipo prisiminimais.

Ir, beje, jei jau prakalbome apie seksą, retas suabejos faktu, jog kvapas yra raktas į lytinę aistrą. Nepaisant mūsų mandagių užstalės manierų ir puikiai suderintų marškinių su kaklaraiščio spalva, savo prigimtimi mes vis dar tebesame gyvuliai. Mes minime „apsiuostymą“, kalbėdami apie naujas  situacijas, žmones, daiktus ir vietas. Mes atstumiame potencialius lytinius partnerius, nes jie nekvepia taip, kaip reikia. Mus gali sujaudinti trumpas sijonas, krūtinė, dailios kojos ar kiti vaizdiniai stimuliatoriai, tačiau labiausiai mus prikausto kvapas. Netgi kalbant apie vietoves – Amerika kvepia vienaip, Azija kvepia kitaip (sakoma, kad Šveicarijoje duonkepiai prie savo barduotuvių barsto šaligatvius cinamonu, kad jo kvapu suviliotų pirkėjus užeiti į vidų). Naujas automobilis kvepia vienaip, senas – kitaip. Galime sugaišti daug laiko diskutuodami apie mūsų instinktus, potyrius ir žinias, tačiau kažkur širdies gilumoje, kaip šunys, vis tiek žinome, kad kvapas – tai svarbiausia…

Ir jeigu mes tai žinome, jei pasąmonėje suvokiame, kad aromatas, kurį skleidžiame, daug pasako apie mus pačius, kodėl dedame tiek mažai pastangų, kad jį pagerinti?

KVAPO ESMĖ

Vyrai naudoja kvepalus jau keletą tūkstančių metų – senovės egiptiečiai kvapniaisiais aliejais tepdavo ne vien savo mumijas, pasiturintieji jais išsitepliodavo ir guldami į lovą su gyva mylimąja. Kai kuriais tarpsniais vyriški kvepalai galėjo būti ir maištininko ženklas – jie buvo uždrausti ankstyvaisiais krikščionybės laikais. XVII amžiuje odekolonu vyrai šlakstydavo ne vien savo baldus, pirštines ar vėduokles. Odekolonu buvo skalaujama ir burna, odekolone buvo maudomasi, galų gale, odekolonas buvo vienintelė priemonė „permušti“ savaitėmis neprausto džentelmeno kūno kvapą.

Vyriškų kvepalų industrija suklestėjo tik XX amžiaus pabaigoje – praėjui lygiai šimtui metų nuo sintetinių ingredientų išradimo. Pastaruosius keletą metų vyrų kūno priežiūros priemonių rinka kasmet išauga dvigubai, galbūt dėl sumanios rinkodaros ir visagalės reklamos (tokie vaikinai, kaip Tomas Cruise per metus išleidžia 10 tūkstančių dolerių vien veido odos priežiūros kremams), ir tai atrodo gana keistai, žinant, kad vyrai yra ištikimesni savo pasirinktoms kvepalų rūšims, nei moterys.

Taip, nuėjo į nebūtį tos dienos, kai vyrai teturėjo odekolonus „Saša“ ir „Šipr“. Tačiau pripažinkite, mes išties esame gana abejingi kvepalams. Mes vis dar tikimės gauti jų dovanų iš savo merginų ar tetų, o nemokamas mėginėlis, gautas per naujo prekybos centro atidarymą – tiesiog eilinė priemonė pratempti dar keletą savaičių. Ir jei einame pirkti kvepalų, tai lengvai leidžiamės sugundomi skambių prekinių ženklų ar gražių merginių siūlančių, kažką naujo ir brangaus gundančiai atrodančiame buteliuke. Arba randame tai, kas patinka, ir šlakstomės tuo ištisus dešimtmečius…

Tačiau kas žino, kaip turėtų kvepėti tikras vyras? Stipriai ar švelniai? Ar išvis egzistuoja tokia sąvoka, kaip „vyriškas kvapas“. Sprendžiant iš tokio pasakymo „jis dvokia ožiu“, kaip kartais leidžia sau apie mus išsireikšti moterys, turbūt egzistuoja. Savo laiku vyravo įsitikinimas, kad žydai atpažįsta vienas kitą iš kvapo („mat, jie valgo specialų česnaką“, – teigė man vienas turbūt antisemitas), kadaise buvo teigiama, kad pagal kvapą vienas kitą pažįsta ir homoseksualistai.

Darbo žmogumi? Ar taip, kaip tai tikro vyro kvapą suvokia Giorgio Armanis, Ralphas Laurenas ar Calvinas Kleinas, kitais žodžiais, taip, kaip jie? Anot jų, pirkite kvepalus ir tapsite graikų dievu, „Formula One“ bolido vairuotoju, alpinistu ar jachtsmenu… Savo laiku mes visi jais jau buvome, bet, pripažinkite, neilgam. Kai mes tikėjome reklamomis, iš jų užuominų apie prabangų gyvenimą žinojome, kad tikras vyras turėtų kvepėti saulėlydžiu, okeanu, velniu ar buržujumi.

O dabar žinome, kad kvepalai viso labo yra tik rinkodara. Reklamos dėka vyrai šiais laikais yra priversti rūpintis savo identitetu ir seksualumu, ir nuolat sau įrodinėti, jog yra tikri vyrai. Todėl rinkoje ir egzistuoja plaukų dažai vyrams ar kvepalai vyrams. Nors, gerai pagalvojus, tikrovėje nėra jokios prasmės egzistuoti tokiems fenomenams, skirtiems vienai lyčiai, pavyzdžiui, moteriškoms cigaretėms. Sakoma, kad moterų veido oda yra kitokia, nei vyrų, todėl ir kremai jų veidui yra skirtingi nuo mūsų, tačiau daug moterų naudoja kremus, kurie yra skirti naujagimiams, kurie savo ruožtu irgi yra skirtingi. Lyties išryškinimas kosmetikoje – tai rinkodara. Mūsų organizmai nėra tokie jau ir nevienodi. Žinoma, mes, vyrai nenaudojame priemonių makiažui nusivalyti, o moterys neskuta barzdų, tačiau mūsų kvapai iš esmės yra vienodi. Nėra tokio kvapo, kaip vyriškas ar moteriškas, kaip nėra ir vyriškų ar moteriškų plaukų dažų. Visa esmė – asmenybėje. Kiek daug turite jos?

KAIP PASIRINKTI SAVO KVEPALUS

Nors jau nuo pat vaikystės mes buvome mokomi, kaip susilaikyti nuo masturbacijos, vairuoti automobilį ar kapoti vištoms galvas, tačiau, matyt, dar nesame pakankamai subrendę, kad mokėtumėme išsirinkti tinkamus kvepalus. O juk tai sprendimas tokio pat kruopštumo, kaip renkantis merginą, kostiumą ar Jūsų interesus ginančią partiją. Nes pasirinktas kvapas tampa Jūsų asmens ženklu – moterims ir aplinkiniams jis visada primins tik Jus.

Pradžiai – svarbu suvokti, kad kvepalai vis dėlto yra reikalingi. Moterys dažniausiai niekaip nereaguoja, jei nejaučia šalia esančio asmens kvapo, tačiau privalu atminti, kad Jūsų kūnas bet kuriuo atveju nepaliaujamai gamina kvapus, ir, jei šis procesas nėra slopinamas, kontroliuojamas ar pagerinamas, turite daug galimybių moterį nuteikti prieš save.

Taip pat visada žinokite, nė vienas kvepalų gamintojas, kad ir ką beteigtų savo gaminių reklamose, dar nėra sukūręs kvepalų aromato, tiesiogiai veikiančio moteriškąjį hormoną,  atsakingą už aistrą (lytinį susijaudinimą) (jį sujaudinti Jums tereikia gero jumoro jausmo, išminties, pinigų ir prašmatnaus automobilio).

Taip pat susivokite, kam kvepalai yra reikalingi. Jei norite kažką sužavėti savo kvapu, išsiaiškinkite, koks jos (jo) skonis. Skirtingi kvapai yra skirti atskiroms progoms, pvz., vestuvėms ar laidotuvėms (ne savo), vakarėliams, susitikimui su vienu ar daugiau žmonių. Atskiri kvepalai yra skirti žiemai ir vasarai. Kvepalai gali atspindėti Jūsų charakterį – minkštos natūros vyrai renkasi lengvus ir švelnius kvapus (tokius kažkodėl priimta vartoti elito tarpe), stipresni vyrai renkasi aštresnius kvapus, payzdžiui, muskusą (dažniausiai tai būna džentelmenai, daug laiko praleidžiantys atvirame ore). Jaunimas renkasi tai, kas yra madinga, jaunatviška ir gaivinančio, jam skirti ir sportiniai kvepalai.

Atminkite, tai, kas gerai kvepia ant kitų, nebūtinai taip pat gerai kvepės ir ant Jūsų. Kvepalai gali reaguoti su Jūsų oda kitaip, tai priklauso nuo jo PH, ar Jūsų oda yra riebi, ar sausa. Jūs patys turite surasti tai, kas tinka tik Jums.

Geri kvepalai, be abejo, turi būti brangūs (argi įmanoma patikėti kvepalais „iššūkius mėgstantiems vyrams“, jei jų flakonas kainuoja vos aštuonis litus, ar ne per pigu?).

Prieš pirkdamas kvepalus, išbandykite juos namuose – tie patys kvepalai dvelkia skirtingu aromatu užpurškus juos iškart, ir po kelių valandų. Stenkitės pirkti kvepalus su natūraliais, o ne sintetiniais ingredientais. Turėkite ne vieną, bet kelis variantus. Jūs galite būti įpratęs prie savo kvepalų aromato ir jo tiesiog nebejusti, tačiau aplinkiniams jis bus gerai užuodžiamas. Ir tai, kas gerai kvepia dieną, nebūtinai gerai kvepės ir vakare, vasaros atostogų metu ar biure…

Tačiau ir čia egzistuoja „auksinė“ taisyklė – klausykite savo instinkto, ir jam pakluskite. Naudokite tai, kas Jums patinka, nekreipiant dėmesio į prekės ženklo pozicionavimą.

MAŽIAU YRA DAUGIAU

Santykiuose su kvepalais vyrai turi laikytis tos pačios taisyklės, kuri taikoma visiems alkoholio turintiems skysčiams – turėti saiko jausmą.

Atminkite – per daug kvepalų kvapo yra taip pat agresyvu, kaip ir jokio kvepalų kvapo (pavyzdžiui, amerikiečiai išvis nepripažįsta jokių natūralių kūno kvapų). Kai kurie nūdienos Amerikos liberalai nuėjo taip toli, jog pernelyg stiprų kvepalų kvapą paskelbė “politiškai nekorektišku”, atseit, smarkiai kvepiantys asmenys pernelyg kišasi į “asmeninę kitų asmenų erdvę” (kalbant apie erdves, skubu priminti, kad grožio konkurso “Mis Visata” pavadinimas irgi buvo paskelbtas „politiškai nekorektišku“, nes jo laimėtoja kažkodėl visada yra tik iš planetos, pavadinimu Žemė. Labai nekorektiška). Manau, tai vienas iš retų atvejų, kai „politinio korektiškumo“ apologetai yra teisūs.

Pagrindinė kvepalų naudojimo schema – purkškite juos ant kūno pulso taškų – paausiuose, vidinėje riešo pusėje, alkūnės viduje, virš Adomo obuolio ir po keliais. Kūno šiluma sušildys ir skystį, o ritmingas pulsavimas jį geriausiai paskleis aplinkai. Nors turbūt esate matęs kinofilmuose ar moteris tai darant, tačiau jokiu būdu netrinkite riešų vieno į kitą, nes tai sumažins kvepalų efektą. Purkškite trumpu spūstelėjimu po vieną kartą, jei to nepakanka – apeikite dar kartą, tačiau ne daugiau. Naudodamas kvepalus atminkite „vieno metro taisyklę“ – Jūsų kvapas neturi įžengti į patalpą anksčiau, nei Jūs pats. Ir nebūtinai kvepalų kiekis turi būti proporcingas kūno dalies dydžiui.

Niekada nepilkite kvepalų ant drabužių. Losjonu tepkitės ir purkškite prieš užsivilkdamas viršutinius rūbus. Buvo laikas, kai džentelmenai purkšdavo kvepalais ir savo batus, tačiau toks entuziazmas išblėso jau XX amžiaus pradžioje. Kai kur esu matęs pamokymų išpurkšti didelį debesį kvepalų ir tada per jį pereiti, tačiau, jei taip darote, turbūt esate nelegalus imigrantas – tai afrikiečių ir azijatų tradicija.

SEKSUALAUS AROMATO TEORIJA

Mokslininkai jau seniai yra įrodę, kad gyvūnijos pasaulyje patino kvapas, bent jau tarp pelių, gali patelei parodyti jo sveikatos būklę ir vaisingumą. Savo giminės pratęsimui gyvūnai renkasi vienas kitą pagal imunitetinės organizmo sistemos stiprumą. Aukščiau minėtosios pelės atsiduoda tik patinams su stipriais genais, atsparesniais organizamą puolančioms bakterijoms. Toks išrankus poravimasis veda prie geresnių palikuonių.

Kaip gyvūnai tai pajaučia? Žinoma, užuodžia. Ką? Feromoną – molėkules, saugančias informaciją apie patino seksualinį ir socialinį statusą. Feromonai buvo atrasti praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje, kaip vabzdžių seksualinio patrauklumo veiksnys, ir nuo to laiko tapo aršiu diskusijų objektu.

Matyt, savo laiku mes, hm, žmonės, irgi tokius turėjome, bet per evoliuciją jie turbūt išnyko. Tačiau ginčas dėl to, ar vyro skleidžiamas kvapas gali sugundyti moterį, yra svarstomas jau kelias dešimtis metų. Kvepalų gamybos kompanijos tai nusprendė jau seniai ir nuolat pristato rinkai gaminius, anot jų, savo ypatinga kvapo konstrukcija apeliuojančių į moterų lytinį susijaudinimą. Bėda tik ta, kad moksliškai tokia galimybė nėra ir niekada nebuvo įrodyta. Ir taisyklės, apsprendžiančios gyvūnų ar vabzdžių elgesį, ne visada tinka ir mums, net ir kitiems žinduoliams. Vabzdžiai ir dauguma gyvūnų yra labai stereotipinio ir nuspėjamo elgesio sutvėrimai – mes gi esame nepalyginamai sudėtingesni ir mūsų elgesio motyvai yra sunkiau nusakomi.

Siekdamas išsiaiškinti, kaip moterys suvokia „vyro kvapą“, 1996 metais šveicarų zoologas Clausas Wedekindas atliko seriją tyrimų su „dvokiančiais marškinėliais“ – 44 bandymuose dalyvavusių vyrų nesiprausdami vilkėjo tuos pačius marškinėlius kelias dienas, po to mokslininkas pabandė išsiaiškinti kuris iš jų prakaito kvapų moterims atrodė patraukliausias.

Kaip ir pelės, moterys teikė pirmenybę prakaito kvapams tų vyrų, kurių imuninė sistema buvo nepanaši į jų pačių. Panašios imuninės sistemos vyriškiai moterims kvepėjo, kaip jų tėvas ar brolis, o tai savo ruožtu nevertė moterų apie juos galvoti, kaip seksualinius partnerius. Toks faktas pagrindė „priešingybių teorijos“ teiginį, sakantį, jog pasąmonės lygmenyje tamsias moteris traukia šviesaus gymio vyrai, aukštus traukia žemi, lieknus – stori ir t.t.

Tyrimai nustatė, kad iš pirmo žvilgsnio labai nemalonus tik ką daug sportavusio vyro prakaito kvapas marškinėliuose daugelį moterų veikė skirtingai – jis gali veikti kaip lytinio susijaudinimo žadintojas, kitoms jis bus atgrasus. Nes vyro prakaite randamas vienas iš seksualinį susijaudinimą kontroliuojančių hormonų – androstenonas. Kai kurios moterys jį mėgsta, kitos jo neapkenčia, kitos jo prakaite išvis neužuodžia (jei hormoną išvis galima užuosti…) – ir viskas priklauso nuo genų, kuriuos turi moterys atskirai kiekviena (beje, kiaulių patelės taip pat palankiai reaguoja į vyrų prakaito kvapą).

Teigiama, kad androstenonas yra „žmogiškasis feromonas“, ir šis teiginys yra dalinai pagrįstas moksliniais tyrimais, tačiau negalutiniais. Androstenonas yra gerai žinomas kiaulininkystėje, ir taip pat yra randamas kuilių seilėse: jų kvapas verčia kiaulių pateles stoti į „sekso poziciją“. Vienos kompanijos kiaulių augintojams gamina androstenono pripildytų skysčių skardines. Kitos kompanijos gamina androstenono pripildytus kvepalus vyrams, teigdamos, kad tai traukia moteris.

Tačiau mokslininkai su tokiu skubota kvepalų kompanijų entuziazmu nesutinka. Anot jų, tokiam įsitikinimui pagrįsti reikia atlikti daugiau tyrimų, ir kol kas nėra aiškių įrodymų, kaip ir kokiu būdu moters nosis skatina ją lytiniams santykiams, ir kaip jos nosis padeda pasirinkti sveiką ir tinkamą partnerį. Mokslininkai vis dar nežino, kaip žmogaus organizmas gamina peptidus – molėkules, lemiančias mūsų imuninės sistemos stiprumą, ir ar juos gali užuosti žmogaus nosis, ir jei taip, ar jie gali įtakoti mūsų elgesį…

Bet kuriuo atveju, cheminiai signalai tarp žmonių tebelieka pasąmoniniame lygmenyje. Amerikiečių mokslininkė Rachelė Herz nusprendė tiesiog apklausti 166 moterų, kas labiausiai jas traukia prie vyrų (arba atstumia) ir daro juos patraukliais lytininiams santykiams. Po išvaizdos, balso tembro ir odos švelnumo moterys nurodė kūno kvapą, kaip vieną svarbiausių veiksnių, apsprendžiančių lytinį patrauklumą. Tačiau tuo pačiu, netinkamas kūno kvapas buvo svarbiausias veiksnys atmetant galimą partnerį…

Todėl nebūtina visko statyti ant adrostenono, kaip afrodiziako – tiesiog nusiprauskite. Ir naudokite daugiau muilo…

BLOGAS BURNOS KVAPAS

Taigi, kai išpylėtė ant savęs visą buteliuką brangiai kainavusio skysčio, neužmirškite, yra ir dar viena kūno vieta, kurios skleidžiamas kvapas yra didžiausias barjeras poroms atsiduoti aistrai, o džentelmenui – susirasti tinkamą pašnekovą. Tai, be abejo, burnos kvapas.

Deja, net džentelmenai neišvengia jo išdaigų. Ir, anot stomatologų, kiekvienos dienos pabaigoje kas ketvirtas vyras, nepriklausomai nuo to, rūkė jis ar nerūkė, ką valgė ar gėrė, vis tiek turės blogą kvapą, sklindantį iš burnos.

Blogiausiu atveju, jis reikš, kad sergate cukriniu diabetu arba jau turite vėžį. Tačiau geresniu atveju, tie patys stomatologai tvirtina, kad blogą kvapą iš esmės sukelia ne bloga burnos higiena, bet netinkamai vartojamas maistas ar blogi įpročiai. Česnakai, pica, kiaušiniai, sūris, alokoholis ir cigaretės padarys viską, kad primintų apie save Jūsų damai. Anot mitybos žinovų, daug mėsinių patiekalų turinti dieta taip pat sukelia blogą burnos kvapą. Kiti miglotai aiškina, kad tai streso padarinys. Jokio maisto dienos metu taip pat ne išeitis – sausas skrandis ne tik nepadeda numesti svorio, bet irgi sukelia blogą burnos kvapą.

Patarimai, kaip kovoti su šiuo kvapu tradiciniai – valykite liežuvį ir dantis, dažniau siūlu valykite tarpudančius, turėkite kišenėje mėtinių tablečių, kramtomos gumos ar gaivinančio kvapo aerozolį. Ir, žinoma, valgykite, ypač daug skysčių turintį maistą, sukeliantį didesnį seilių išsiskyrimą, pavyzdžiui, obuolius ar arbūzus (jei dirbate, tarkime, kur nors Azerbaidžane…). Valgykite lėtai – greitai vartojamas maistas sujaukia pilvo rūgštis, kurios irgi gali sąlygoti blogą kvapą. Gerkite daug vandens. Žinia, maisto virškinimo procesų kontroliuti jau niekas nebegali, tačiau pasirūpinkite burnos ertme – po valgio išskalaukite ją šiltu vandeniu.

Jei blogas kvapas vis tiek neišnyksta, kreipkitės į gydytoją.

Ir išvis, kaip sužinoti, ar turite tą blogą burnos kvapą? Daugelyje šaltinių galima sutikti pamokymą iškvėpti orą sau į delną ir jį pauostyti. Nežinau, kas tai sugalvojo, nes nesu sutikęs asmens, kuris ką nors tokiu būdu užuostų. Mano pamokymas toks – visų pirma, įsitikinkite, ar niekas Jūsų nemato… Tada stipriai palaižykite savo vidinę riešo dalį pilnu liežuviu. Palaukite dešimt sekundžių, leiskite seilėms išdžiūti. Ir pauostykite. Jei kvapas nepatinka Jums, būkite tikras – nepatiks ir kitiems.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)