Kiek save pamenu visose santvarkose ar bet kuriame amžiuje, visada buvo už ką smerkti Izraelį.

 

Izraelis savo veiksmais nuolat erzino „pažangiąją“ ir tarptautinę bendruomenę. Izraelis okupuodavo ir aneksuodavo. Izraelis niekada nevykdė Jungtinių Tautų rezoliucijų nurodymų arba visada vykdė jas per vangiai. Izraelis viską darė per lėtai ir pernelyg greitai. Izraelis per daug griovė ir per daug statė. Izraelis visada buvo pernelyg agresyvus, o jo „kariaunos“ ar kariuomenės atsakai į laisvę mylinčių tautų kovą niekada nebuvo adekvatūs ir proporcingi – į sviestą akmenį, spjūvį ar net blogą žvilgsnį Izraelis atsakydavo 50 tūkstančių dolerių kainuojančia raketa, viską išdaužančią kvadratinio kilometro plote. Į aiškius grasinimus sunaikinti žydų valstybę, priešiškų ir agresyvių valstybių aljansus, dešimt kartų didesnių pajėgų sutelkimą Izraelio pasienyje, žydai atsakydavo staigiu smūgiu ir dar viena nenumatyta pergale. Neadekvačiai.

 

Izraelis buvo išties unikalus – savo veiksmais jis netgi sugebėdavo suvienyti ideologinius priešus, nesutaikomus jokiu kitu klausimu – kad ir kaip JAV prezidentas Ronaldas Reaganas būtų nekentęs Sovietų Sąjungos, tačiau jo kalbų, smerkiančių 1982 metų Izraelio invaziją į Libaną, tonas visiškai sutapo su komunistų propagandiniu triukšmu.

 

Ir kiekvienas mūsų visada žinojo – jei ne JAV, Izraelis jau seniai būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Ir tebežino, kad „Amerikos finansus valdo žydai“, todėl „Amerika visada rems Izraelį“.

 

Tai žinant, nublanksta ir tas „izraelietiškas stebuklas“ – žydų valstybės pasiekimai, kuriuos neretas iš mūsų jau yra matęs Izraelyje. Kurgi čia nepastatysi tokios modernios valstybės ir ekonomikos, kurgi čia nesukursi rojaus dykumoje, kai Amerika tiek pinigų duoda? Tik kas mums, lietuviams sutrukdė dar geresnę valstybę sukurti, kai Europa mums tiek pinigų davė? Ir net nekariaujant ir neturint priešiškai nusiteikusios kitataučių bendruomenės?

 

Kaip gi čia nenugalėsi tų arabų, kai Amerika tiek automatų ir šovinių duoda? (Lyg tarp kitko galima prisiminti, kad per 1948 metų Izraelio Nepriklausomybės karą JAV buvo paskelbusi embargą visoms kariaujančioms pusės ir persekiojo žydų verslininkus, kontrabanda gabenančius ginklus į Izraelį – tačiau žydai ir be amerikiečių pagalbos tą karą laimėjo su kaupu). Tačiau neužmirškime, kad gausesni Izraelio priešai beveik visada būdavo dar daugiau ginkluoti, tiesa,  sovietine technika ir ginklais (kokiais, beje, būdavo kovojama ir prieš mus –  tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje, tiek Čekoslovakijoje, tiek Lenkijoje).

 

Kodėl Izraelis vis tiek taip elgiasi ir vis tiek laimi, šiandien erzindamas mane, saugiai atostogaujantį Juodkrantėje? Žinoma, eilinį kartą būtų galima išvardinti keliasdešimt datų ir dokumentų, bet tai jau padaryta ne kartą ir daugumai situacijos Artimuosiuose Rytuose nepadaro aiškesne. Galima prisiminti, kad ne žydai norėjo karo, o būtent arabai norėjo karo, ir būtent arabai užpuolė Izraelį 1948 metais, taip prarasdami ne tik planuotą Palestinos valstybę, bet ir žemių, skirtų tai valstybei 1947 metų Jungtinių Tautų plane. Galima prisiminti, kad ne Izraelis užpuolė Jordaniją, o būtent Jordanija užpuolė Izraelį 1967 metais ir prarado Rytų Jeruzalę ir visą Vakarų krantą. Prisiminti, kad ne Izraelis įsiveržė į Siriją, o Sirija įsiveržė į Izraelį 1967 metais ir prarado Golano aukštumas.

 

Tačiau tą moralinę problemą galima tai išspręsti dar lengviau – išmetus visus dokumentus į krosnį ir tiesiog savęs paklausus – už ką kariauja ir ką gina Izraelis?

 

Ir ūmiai pasidarys aišku, kodėl jis visada laimi ir visada laimės. Nes, kad ir kaip bepažiūrėsi, Izraelis visada kovojo už mus ir gynė tai, kas labiausiai rūpi mums.

 

Nei žydų tauta, nei Izraelio valstybė pastaruosius du tūkstančius metų neturėjo nė vieno diktatoriaus. Ir nors izraeliečiai – ne rusai, ir jų smegenų taip lengvai neišplausi, jie visada turėjo aiškų tikslą ir suvokimą, vardan ko visas tas karas. Izraelis kariauja už žodžio laisvę ir galimybę skaityti tas knygas, kurias norisi skaityti. Izraelis kovoja už moterų balso teisę (iš visų šešių pasaulio valstybių, kuriose moterys neturi balsavimo teisės, penkios, kaip tyčia, yra Izraelio pašonėje). Izraelis kovoja už teisę tuoktis iš meilės, teisę išvažiuoti ir sugrįžti, teisę rengtis taip kaip patinka ir reikšti savo mintis taip kaip patinka. Peržvelkite visą Lietuvos Konstituciją – Izraelis kovoja už visus jos skirsnius. Būtent todėl Amerika visada rems Izraelį, kaip ir bet kurią kitą šalį, išpažįstančią demokratijos ir laisvės vertybes.

 

Mes neabejotinai priimsime dar vieną rezoliuciją, smerkiančią Izraelio veiksmus ir tikėsimės, kad nepasimesime jų serijiniuose numeriuose. Žinoma, JAV dar kartą pagrasins Izraeliui apriboti tiekiamą paramą, bet tai jau irgi bus girdėta. Akivaizdu, kad Izraelis ir vėl neatkreips reikiamo dėmesio į 46-ąja rezoliuciją, kažko iš jo reikalaujančią (o gal jau 1046-ą?). Nes žydai tai daro jau daugelį metų. Kadaise, kai vos susikūrusi Izraelio valstybė specialiu įstatymu perkėlė sostinę į Jeruzalę, ignoruodama Jungtinių Tautų sprendimą, tose pačiose Jungtinėse Tautose vyko balsavimas nepripažinti ir pasmerkti tokį žydų demaršą. Prieš izraeliečių pasiryžimą balsavo ir SSSR, ir JAV. Vienintelis, Jungtinėse Tautose balsavęs už Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine, buvo paties Izraelio atstovas. Bet tuometinis žydų valstybės premjeras Davidas Ben Gurionas jam padrąsinančiai pasakė: „Tiesą sakant, Jūsų vienintelio nuomonė mums ir terūpi“.

 

Nes tame ir slypi visas mūsų diplomatijos grožis ir paradoksas. Aišku, mes norime taikos. Taip, mes norime kompromiso, lemiančio tai, kad visų pasaulio regionų žmonės taptų sveiki, išsilavinę ir turtingi. Mes žinome, kad tai įmanoma, nes matome savo gyvenimo būdo pranašumus, kuriuos kažkas apgina. Todėl širdyje mes visada didžiuosimės Izraeliu ir džiaugsimės jo pergalėmis, kaip jo laimėjimais 1967 metais, nes tai buvo pergalė pries sovietinę karinę galią ir sąjungininkus, o šiandien tai yra mūsų civilizacijos pergalė. Izraelio pergalės – tai mūsų racionalaus ir kritinio mąstymo pergalės. Izraelis yra paskutinis mūsų bastionas, ginantis tą pasaulį, kuriame gyvename ir mes, ir į kurį kas nors nepaliaujamai kėsinasi. Nė vienas žydas nesėdėjo prie Rugsėjo 11-osios pagrobtųjų lėktuvų šturvalų. Nė vienas žydas nesusisprogdino Londono autobusuose liepos 7-ąją. Nė vienas žydas nešaudė į lietuvių kariškius nei Afganistane, nei Kosove. Ir šiandien aš ramesnis pabundu Juodkrantėje, žinodamas, kad yra pasaulyje jėga, kuri sugeba apginti mano gyvenimo būdą. Todėl slaptai mes Izraelį visada mylėsime. Nes jis yra mūsų. Nes širdyje mes visi – izraeliečiai.

 

(Komentaras spausdintas portale DELFI)