„Po mūšio kumščiais nemojuojama“ – teigia senas slavų priežodis. O papildant jį, belieka pridurti, kad geriau jais nemojuoti nei iki, nei po, nei mūšio metu, o geriausia – išvis niekada, vietoje to verčiau apsiribojant verbaliniais smūgiais. Jei džentelmeno gyvenime ir atsiranda vietos prievartai, tai tik ypatingomis progomis, tokiomis, kai būtina pasipriešinti Blogiui.
„Gentleman would walk but never run“ – kadaise dainavo senelis Stingas, tas vienišas anglas Niujorke. Ir buvo teisus: verčiau jau pasišalinti besimezgančio konflikto karštojo taško, ritmingai į šaligatvį stuksenant lazdele, užuot įsivėlus į peštynes tuo pretekstu, kad Jums kažkas šiame gyvenime nepatiko. Kadaise karštakošiams džentelmenams markizas Queensberry, pasipiktinęs Londone vyraujančia beprasmiškų gatvės muštynių mada, parašė knygą apie bokso taisykles tam, kad aristokratiškas kraujo praliejimas būtų bent jau reglamentuotas ir lygiavertis. Iš kitos pusės, pats terminas „džentelmenas“ yra labai aptakus ir reliatyvus, beveik kaip bokso pirštinė: tas pats Queensberry užtampė po teismus Oscarą Wilde, kai markizui pabodo tai, kuo rašytojas laisvalaikiu užsiiminėja su jo paties sūnumi Alfredu. Galbūt džentelmeniškesnis būdas būtų buvęs jų tarpusavio santykius išsiaiškinti kumštynėse? Nes Oscaras buvo stambus žaliūkas, mokėjęs duoti atkirtį savo priešininkams.
Beje, būtent boksui kaip vyriškų santykių aiškinimosi formai pirmenybę teikė Ernestas Hemingway. Ir kai sykį jis kartu su kitu rašytoju Jacomu Joyce užsirovė ant nedraugiškos kompanijos kažkuriame Dublino bare, smulkutis airis pasislėpė už galingos amerikiečio nugaros ir žodžiais skatino jį pamokyti įkyrėjusius sugėrovus – būtent šis atvejis ir kelia pagrindinį klausimą – kaip elgtis, jei dalyvauti kumštynėse neypatingai norisi, bet jų išvengti, rodos, nepavyks?
Pirmiausiai, būtina blaiviai (be bereikalingo mačizmo) įvertinti jėgų santykį ir savo galimybes. Kai tamsiame skersgatvyje Jūs oriai, tegu kiek ir nedrąsiai einate dviese su kolega, o iš kampo staiga pasirodė trys banditai, akivaizdžiai turintys fiskalinių pretenzijų Jūsų atžvilgiu, saviizoliuotis greičiausiai nepavyks. Tokioje situacijoje privalu žaibiškai maksimizuoti savo turimą arsenalą. Galbūt kišenėje nešiojatės kirvį, kurio ašmenų vaizdas mėnesienos šviesoje nugintų patį įžūliausią šalies chuliganą? Galbūt nešiojate diržą su sunkia sagtimi, kuriuo mojuojant galima nukirsti kitatikio nosies galiuką? Apie estetiką tokiais atvejais negali būti nė kalbos: jei jau tenka gintis, taikykite pagrindinę „žydiškų imtynių“ taisyklę – darykite viską kas galima ir ko negalima, nepamiršdamas gracingos Jackie Chano plastikos ir azijietiško įniršio riksmų.
Iš kitos pusės, kai prasidedančių riaušių dalyvių skaičius yra didesnis ir būtinybės Jums jose dalyvauti nėra, visai sveika pagal galimybes pasišalinti nuošaliau, paliekant fizinius veiksmus tam labiau pasiruošusiems draugams (jaunesniems, geresnės fizinės formos) – jei tokie yra, aišku. Tame nėra nieko gėdingo ir kenkiančio reputacijai, o ir Jūsų draugai supratingai įvertins tokią sveiką mastyseną. Nes kiekvienos muštynės yra lygtis su daugeliu nežinomųjų. Žandikaulio ir kumščio susidūrimas tik kino filmuose baigiasi be pasekmių arba bent jau dailia benzino spalvos mėlyne, gi tikrame gyvenime pavirsta viela suveržtais dantimis, sriubomis per šiaudelį ir pora-trejetu mėnesinių atlyginimų, kuriuos teks atiduoti odontologui.
Na, ir svarbiausia: prievarta – vienintelė gyvenimo sfera, kurioje reikia ir būtina būti reakcionieriumi iš istorijos vadovėlių. T.y., jos negalima inicijuoti, į ją galimą tik reaguoti, tai ne futbolas, ir joje puolėjo neverta vaidinti, tik gynėją. Ką Jūs ginsite nuožmaus teisingumo kumščiu – tik save, tik save ir savo mamą, tik save, savo mamą, savo žmoną ir dar gražią mergaitę iš gretimos laiptinės, iš kurios tik ką kažkoks netradicinės seksualinės orientacijos niekadėjas atėmė kuprinę – Jums teks spręsti pačiam, remiantis savo norais ir įgūdžiais.