Žmonija per savo istoriją pergyveno keletą „globalios kultūros“ pokyčių. Tas „kultūras“ plačiąja istorine prasme galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: ankstyviausiąją – „garbės kultūrą“, kurią pakeitė „vertės kultūra“, kuri šiais laikais užleidžia dominuojančią poziciją „aukos kultūrai“.
Kaip atsirado tos „kultūros“, ką jos lemia mūsų gyvenime, ir prie ko jos veda? Pasiaiškinkime.
GARBĖS KULTŪRA
Pagrindiniai jos elementai:
Klestėjimo terpė – karinė aristokratija.
Idealas – šlovės apgaubtas karys.
Geriausias elgesio metodas – kerštas.
Blogiausia nuodėmė – bailumas.
Didžiausia vertybė – narsa.
Didžiausia nelaimė – gėda.
Protas ir jausmai – jausmai aukščiau už protą.
Reputacijos svarba – superaukšta.
Epochos simbolis – kardas.
„Garbės kultūra“ – pirmykštės ir feodalinės santvarkų atributas, atsiradęs ir klestėjęs tais laikais, kai žmogus iš esmės pats buvo policininkas, teisėjas ir budelis viename asmenyje. Tave įžeidė – tu sušniojai botagu niekadėjui per nugarą. Iš tavęs pavogė asilą – tu ėmeisi pačių energingiausių priemonių, kad tai daugiau nebepasikartotų. Net nebūtinai tu pats – o tavo šeima, tavo giminė, tavo klanas. Tuometinėmis istorinėmis sąlygomis tai buvo pati sėkmingiausia ir pragmatiškiausia politika tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis: klanas (šeima, gentis, tauta) elgėsi ir laikėsi taip, kad visas aplinkinis pasaulis žinotų: su jo nariais, nuosavybe, moterimis ir vergais verčiau nejuokauti. Jei tau kažko reikia iš to klano – tarkis, rodydamas maksimalią pagarbą. Jokios tarpusavio lygybės nenumatyta, stiprių klanų atstovai turi privilegijas, o visi likusieji ieško klanų, galinčių juos apginti. Tačiau net ir pačių stipriausių klanų atstovams, beje, visiškai kvailioti irgi neleistina. Nes kiekvienai žvitriai špagai atsiras savas arbaletas – ir jei atsibosi aplinkiniams, jie visada gali susivienyti ir išskersti visus taviškius. Todėl senosiose visuomenėse ir atsirado gana sudėtingas tarpusavio santykių voratinklis, numegztas iš subtilių susitarimų, ritualų ir taisyklių, kuriomis sekti tapo garbės reikalu. Šiuolaikiniam žmogui suvokti, kas yra ta „garbė“, gana sudėtinga, juoba kad „garbės“ normos keitėsi sulyg epochomis, o ir būdavo skirtingai suprantamos skirtingose tautose. Tačiau pagrindinis tos „garbės kultūros“ principas visur buvo vienodas: į įžeidimą turi būti rūsčiai atsakyta. Jei tau minioje nepagarbiai užmynė ant kojos, tai jau pakankamas pretekstas dvikovai, nes gyvenimas – tai niekas, o garbė ir šlovė – viskas. Socialine prasme klanams tai buvo naudinga: klano narių beatodairiškas, ir, rodos, beprasmis didvyriškumas buvo pagrindinis garantas užtikrinti klano saugumą. Ir, žinoma, karas kaip pagrindinis visų resursų šaltinis „garbės kultūrai“ buvo didžiausia maitinančioji terpė. Gausus gimstamumas užlopydavo demografines karo aukų skyles, o štai užkariautos pilys, pievos ir vynuogynai buvo amžina vertybė, kurią reikėjo ginti, dėl kurios reikėjo aukotis.
Todėl šiandien, skaitydami netgi neypatingai senus romanus ir noveles, mes jau nebegalime suprasti, kodėl kilniausiais, didingiausiais ir garbingiausiais vyrais yra laikomi tie iškrypę sadistai, žudikai, prievartautojai ir plėšikai, ir kodėl epo herojus, koks nors „donas Diego“ taip pergyvena dėl laiku nesumokėtos kortų skolos, tačiau jo veide nė raumuo nesuvirpa ir visai nesijaudina, kad tai skolai sumokėti jis užgrobia pirklių laivą, išpjauna tuos pirklius iki paskutinio, o jų moteris išprievartauja ir parduoda į vergiją turkams…
Nesibaigianti isterija, egzaltacija, agresija – akivaizdūs „garbės kultūros“ požymiai. Religinis, romantinis (meilės), keršto fanatizmas – tai sektini pavyzdžiai. Apdairumas yra laikomas bailumu, o gėris ir pasiaukojimas gali įgyti neįtikėtinas formas – tokias, kaip masinė savižudybė arba savo vaikų paaukojimas. Prisiminkite senąjį gerąjį biblinį Lotą, kuris, stengdamasis apginti savo svečius-vyrus, pasiūlė minios seksualiniam nusiraminimui savo mažametes dukteris. Ir keletą tūkstantmečių šitas jo sprendimas ir poelgis buvo vertinami kaip jo gerumo ir teisingumo įrodymai…
VERTINGUMO KULTŪRA
Pagrindiniai jos elementai:
Klestėjimo terpė – buržuazija.
Idealas – išmintingas senolis.
Geriausias elgesio metodas – nutylėjimas.
Blogiausia nuodėmė – melas.
Didžiausia vertybė – respektabilumas.
Didžiausia nelaimė – gėda.
Protas ir jausmai – protas aukščiau už jausmus.
Reputacijos svarba – aukšta.
Įžeidumas – žemas.
Epochos simbolis – pinigai.
Šis kultūros tipas buvo reikalingas visiškai kitokio tipo visuomenei – buržuazinei ir pramoninei. Žmonija liovėsi būti izoliuotais klanais ir būreliais, saugančiais savo pilis ir žemes, o visuotinai pradėjo rausti iš tų žemių gelmių naujas gėrybes, keldami gyvenimo lygį į nematytas ir kvapą gniaužiančias aukštumas. Planetos gyslomis pradėjo tekėti gyvybingi finansiniai srautai, miestų ramybę sudrebino konvejerinės juostos, o buhalterinės knygos pasidarė svarbesnės už šventuosius raštus. Tokiame naujajame pasaulyje tapo nebereikalingas buhalteris, nužudantis klientą už nepakankamai žemą nusilenkimą, ar inžinierius, sugebantis per dieną sudalyvauti keturiose dvikovose. Netgi tos epochos karuose asmeninė narsa tapo kur kas mažiau vertingesnė nei puikus balistikos išmanymas ir mokėjimas skaityti šifrogramas. Pradėti vertinti patikimumas, išsilavinimas, racionalumas ir mokėjimas suvaldyti savo jausmus. Taip, „garbė“ kaip sąvoka išliko, bet dabar tai jau buvo „bankininko“ ir „gamintojo“ garbė, o ne „galvažudžio“ garbė. Melas, vagystė, nukrypimas nuo normos – blogiausios šios „vertingumo kultūros“ nuodėmės. Aplinkos susižavėjimą ir pagarbą dabar kėlė mokėjimas kontroliuoti savo emocijas, mokėjimas visur ir visada elgtis padoriai, netgi beviltiškose situacijose. Žmonijai pasidarė aišku, kad viskas yra pasiekiama, jei gerai pagalvosi, jei sukandęs dantis vykdysi savo pareigas, žinosi savo vietą, gerbsi įstatymą ir vengsi bet kokių skandalų. Respektabilumas – tai „bankininko“ ir „pramonininko“ garbė, nes jie abu dirba besiremdami aplinkinių pasitikėjimu, nes būtent tas pasitikėjimas ir yra jų pagrindinis kapitalas. Pinigai – ta energija, kuria buržuazija pakeitė pasaulį – tapo svarbesni už fizinę galią, o patikimumas ir savitvarda – svarbesnės už narsą.
AUKOS KULTŪRA
Pagrindiniai jos elementai:
Klestėjimo terpė – įstaigų darbuotojai.
Idealas – stipri moteris.
Geriausias elgesio metodas – viešumas ir skandalas.
Blogiausia nuodėmė – agresyvumas.
Didžiausia vertybė – aukos statusas.
Didžiausia nelaimė – mirtis.
Protas ir jausmai – jausmai aukščiau už protą.
Reputacijos svarba – žema.
Įžeidumas – superaukštas.
Epochos simbolis – psichoterapeutiniai preparatai.
„Vertingumo kultūroje“ augančios kartos per pastarąjį šimtmetį pamažu, bet nesustabdomai pradėjo istorinio lygio perėjimą prie naujos kultūros formos – „aukos kultūros“. Jos atsiradimą sąlygojo daugybė veiksnių – pavyzdžiui, komunizmo ir socializmo idėjos, su visais jų įsivaizdavimais apie žmonių lygybę ir bet kokių privilegijų ydingumą. Svarbų vaidmenį suvaidino ir internetas, suteikęs balso teisę lig šiol tyloje tūnojusioms socialinėms „apačioms“. Tačiau pirmiausiai savo atsiradimui „aukos kultūra“ turi būti dėkinga valstybinėms ir visuomeninėms institucijoms, ypač toms, kurių pavadinime buvo žodelis „priežiūros“.
Šiandieninis žmogus nebeturi jokios asmeninės teisės į jokios prievartos formą – ta teisė atiduota vien valstybei. Tiesą sakant, išvis tų asmeninių teisių sumažėjo – šiandien jau kiti – kad ir kas tai bebūtų – valstybinės institucijos, visuomeniniai judėjimai ar šiaip aktyvistai – kur kas geriau už mus žino, kaip mums elgtis, džiaugtis, liūdėti, šokti, ką mylėti, ar ko nekęsti. Iš pirmo žvilgsnio, toks ženklus asmeninių laisvių sumažėjimas šiuolaikiniame pasaulyje mus priartina prie tokių totalitarizmo oazių, kaip senovinės mezoamerikietiškos kultūros ar feodalinė Šiaurės Korėja (nors ir ten nebuvo būtina prisisegti saugos diržą sėdant ant asilo, ar gauti valdžios leidimą nusidažyti savo langų rėmus balta spalva). Iš pirmo žvilgsnio, šiuolaikinio žmogaus stebėjimo lygis išaugo iki išties beprecendečio lygio: tavo šeima, tavo kišenės, tavo laiškai, tavo banko sąskaita – viskas yra stebima ir vertinama. Tačiau žmonija tam ir sukūrė puikų priešnuodį – būtent „aukos kultūra“ tapo geriausia elgesio tokioje situacijoje strategija. Jei jau nuo tavęs, kaip nuo stiprios savarankiškos būtybės nieko nebepriklauso – skųskis! Jei už tave viską sprendžia kažkokie „vyresnieji“, belieka tapti „jaunesniuoju“ ir aršiai raukyti nosį.
Juoba kad, akivaizdu, jog šiais laikais:
Kas garsiau verkia ir skundžiasi – tas ir teisus.
Kas nukentėjo – tas nekaltas.
Aukos negalima smerkti.
Jei kas nors įsižeidė, vadinasi, jį kažkas įžeidė. Ne, tai ne smulkmena, ir jokių „kam nepasitaiko?“ – negalima nuvertinti jokių svetimų jausmų.
Yra engiamos visuomenės grupės: juodaodžiai, azijatai, moterys, vaikai, ubagai, LGBT, musulmonai. Jiems reikia ypatingos apsaugos ir ypatingų privilegijų.
Psichologinė trauma – baisus blogis, o ne apsauginis žmogaus psichikos mechanizmas.
Jei kas yra apkaltintas prievarta arba įžeidimu, iškart praranda imunitetą nuo visuomeninio pasmerkimo. Apkaltintąjį galima smerkti, persekioti ir naikinti.
Jei tau sako, kad tu kažką įžeidei – negalima teisintis, negalima laikyti savęs nekaltu, privalu iškart atgailauti, raudoti ir prašyti atleidimo.
Savo asmeninės nuosavybės apsaugos negalima derinti su prievarta.
Taigi, kas beatsitiktų, svarbiausia – suspėti apsiskelbti auka. O dar geriau, jei priklausai engiamosioms visuomenės grupėms. Jokių senaties terminų nėra, jokių įrodymų nereikalaujama, jei atsistosi ir pasakysi: „aš kenčiu!“. „Ir štai tas žmogus, dėl kurio aš kenčiu!“.
Taip, būti garsiai verkiančia auka – vaikiškas elgesys. Tačiau būtent tokių nelaimingų vaikų statuse šiuo metu ir yra dauguma suaugusiųjų vyrų ir moterų tos pasaulio dalies, kurią vadiname „išsivysčiusiomis šalimis“.
Blogiausia ir pavojingiausia tai, kad „aukos kultūra“ skverbiasi į akademinį pasaulį – universitetus, laboratorijas ir studentų miestelius, kur įgauna iki komizmo absurdiškus bruožus. Ten dėstytojai kiekvieną mėnesį gauna sąrašą nepageidaujamų žodžių ir išsireiškimų, galinčių užgauti studentų jausmus dėl jų rasės, lyties, religijos ir seksualinės orientacijos. Administracija dėl šventos ramybės atsisako suteikti tribūną „dešiniosios ir konservatyviosios“ krypties spykeriams, o iš bibliotekų dėl tos pačios šventos ramybės išimami kūriniai, neatitinkantys šiandieninės kairiosios ideologijos, kad ir kokie reikšmingi jie būtų mokslui. Istoriją dabar galima studijuoti tik su politiškai korektiškais reveransais, pabrėžiančiais, kokie niekšai buvo visi tie kolumbai ir išvis baltieji, o tuo labiau – vyrai! Biologinės sistematikos pradininko Karlo Linėjaus patariama vadovėliuose jau išvis nebeminėti, nes kai kurios jo išvados šiandien atrodo rasistinės. Dėstytojai bijo bendrauti su studentais (ypač studentėmis) prie uždarų durų, be liudininkų, garso įrašų ir protokolų, nes jiems visai nesinori eiti į teismą o gal ir į kalėjimą už įžeidimą, „harasmentą“, diskriminaciją ir mikroagresiją, juoba kad šiandieninės aukos moka įsižeisti tokiose lygiose vietose, kuriose net ir „garbės kultūros“ atstovai supasuotų…
Apmaudžiausia tik tai, kad tokios „aukos kultūros“ jokiomis prasmėmis negalime laikyti progresu. Žinoma, galima teigti, kad „mums tai nepatinka, bet tai normalu, nes nueinančios kartos niekada negalėjo suprasti ateinančių kartų nešamų naujovių ir perspektyvų“. Tačiau ankstyvųjų kultūrų kaita – „garbės“ pakeitimas į „vertingumą“ – išties atvedė prie sukrečiančių pasiekimų visose žmonijos egzistencijos srityse. To dėka mes matome istorijoje (bent jau paskutiniųjų amžių istorijoje) nepertraukiamą kaitą nuo „paprasto“ į „sudėtingą“, nuo „blogo“ į „gerą“. Tad kuo „aukos kultūra“ yra regresas?
Vien tuo, kad prievartinis visuomenės lyginimas niekada nevedė prie nieko gero, o privilegijų ir laisvių naikinimas mainais į santykinį saugumą, kaip ir teisybės aukojimas ideologijos labui – tai labai senovinės ir labai pavojingos tendencijos, ir savo prigimtimi bei forma „aukos kultūra“ yra kur kas artimesnė ydingai „garbės kultūrai“ nei reikalingesnei „vertingumo kultūrai“.
Taip, kadaise „aukos kultūra“ taip pat jau egzistavo. Iš esmės visais laikais visos trys kultūros formos egzistavo sociume, tiesiog viena dominavo prieš kitas. Pvz., raudoti ir grąžyti rankas viduramžiškame teisme, pasakojant apie savo nelaimes, ar vartytis prie siuzereno kojų, prašant bausmės savo skriaudėjams buvo visai priimtinas silpnųjų elgesys, dažnai, beje, tampantis laiminčiuoju. Visa krikščionybės koncepcija yra pastatyta ant „aukos kultūros“ pagrindo, o ypatingai nelaimingųjų aukų kančių sąrašas yra vadinamas „šventųjų gyvenimais“. Ir tuo pat metu mūsų laikais „garbės kultūra“ kuo puikiausiai egzistuoja pusėje Žemės rutulio, ir ne kokioje nors beduiniškoje Jordanijoje, bet ir paauglių tarpe kokiame nors Milvokyje arba Šiauliuose, kur jaunuoliai lengvai įsivelia į mirtinas gatvių kautynės dėl kokio nors neteisingo ar užgaulaus žodžio.
Bėda tik ta, kad „garbės kultūra“ ir „aukos kultūra“ lengvai tarpsta bet kokioje aplinkoje: jos yra pakankamai patogios vidutinio žmogaus psichikai ir reikalauja nedaug savybių iš jos puoselėtojų. Kurgi ne – isterikuoti ir įsižeisti moka netgi paukšteliai bei šuniukai. O štai „vertingumo kultūra“ – tai jau kur kas sudėtingesnė psichologinė konstrukcija, reikalaujanti specifinės aplinkos, ypatingo auklėjimo, rimtos vidinės disciplinos ir, svarbiausiai, nemažai laisvių ir galimybių tas laisves realizuoti.