Kaip sakoma, štai ir vėl vasara atėjo. O kartu su ja – ir išvykos į gamtą su gera kompanija. Tam, ką žmonija jau seniai vadina „pikniku“.
Juoba kad piknikas yra turbūt seniausia išlikusi padorių žmonių valgymo tradicija. Iš esmės tai yra seno viduramžiškos medžioklės dalyvių įpročio užkąsti gryname ore tąsa. Ir nors pikniko išradėjų garbę bando pasisavinti kelios nacijos, tačiau greičiausiai dėl jo atsiradimo kalti yra prancūzai ir anglai.
Pats pavadinimas „piknikas“ gimė neabejotinai Prancūzijoje XVII amžiaus pabaigoje nuo veiksmažodžio „piquer“ („kapoti snapu“) ir daiktavardžio „nique“ („smulkmena“). „Piknikais“ („pique-nique“) tame amžiuje vadindavo žmones, kurie į restoranus atsinešdavo savo vyną, vėliau šis terminas evoliucionavo apibūdinant vaišes, į kurias kiekvienas dalyvis atsinešdavo savo maistą. O XVIII amžiuje prancūzai piknikais pradėjo vadinti neilgus pasivaikščiojimus parku arba pasiplaukiojimą valtele su lengvais užkandžiais ir vynu. Vis dėlto piknikus išpopuliarinio anglų dendžiai, pirmieji suvokę, kad toks pasiplaukiojimas ar pasisedėjimas gryname ore – „al fresco“ ar „en plein air“, kaip tai buvo sakoma itališka bei prancūziškai maniera – gali teikti neįtikėtinai daug nuostabių įspūdžių. Geras apetitas, puiki kompanija, teisingas valgis ir gėrimai galėjo paversti eilinę dieną kupinu malonumu įvykiu – idealiai gražioje aplinkoje parke, prie ežero arba bet kur su įdomiu vaizdu. Besišnekučiuojant, žaidžiant kortomis ar sviediniu – svarbiausia, kad visiems dalyviams būtų smagu. Tiesa, XVIII amžiuje Anglijoje įsitvirtino nerašyta, bet pati svarbiausia taisyklė – kiekvienas pikniko dalyvis atneša savo proviantą (kuris turi būti vartojamas tokiame pat pavidale gryname ore).
Triukšmingi dendiški pasisedėjimai gryname ore netruko išpopuliarėti visame pasaulyje ir pavirsti tarptautine tradicija. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1798 metais visi miestų parkai buvo atidaryti liaudžiai, ir liaudis pamėgo juose lankytis. Visa šeima, porelėmis, bažnyčios parapijonių grupėmis – visiems užteko vietos, visiems buvo ką veikti. Anglijoje išvyka į gamtą pavirto ne ką mažesne tradicija nei penktos valandos arbatėlė – su pintais lagaminais indams ir stalo įrankiams, languotais pledais, pintinėmis valgiams ir privalomomis dešrelėmis ant iešmelių, sendvičais bei limonadu. Prancūzijoje piknikai buvo dar romantiškesni – ant žemės buvo tiesiamos snego baltumo lininės ar šilkinės staltiesės, ant jų stovėjo Limožo porceliano indai ir puikavosi Bordo vynai. Rusijoje piknikais mėgavosi ne tik caro šeima, bet ir pirklių milijonierių šeimos, tuberkuliozinė inteligentija ir netgi proletariatas. Piknikų vaizdai tapo įkvėpimu daugeliui XIX amžiaus dailininkų, piknikų eiga, pramogos ir tardicijos – įkvėpimu rašytojoms, o dar vėliau – ir kinematografams.
PIKNIKAS ŠIANDIEN
Pikniką nėra sudėtinga suorganizuoti. Tiesą sakant, jam užtenka tiesiog surinkti draugus ir išvykti į gamtą. Žemė po kojomis, vaiskus dangus virš galvos, nedidelė kuprinė ant pečių – štai ir viskas, ko reikia geram piknikui surengti.
Šiandien piknikai vėl madoje. Tradiciškai mes neisįvaizduojame iškylos gamtoje be laužo ir kepamų mėsų. Šašlykai, kebabai ir vištienos sparneliai – visa tai, žinoma, gerai, tačiau pabandykite nors kartą nesikeverzoti su anglimis, grotelėmis ir dūmais. Tiesiog pasiimkite su savimi gatavą maistą. Užuot blaškęsi po mišką ieškant malkų ar bandant įpūsti gyvybę ugniai nešvaraus cigarečių pakelio kartonu, galite sėdėti sau ir mėgautis geru vynu, klausytis lapų šnarėjimo virš galvos ir bendrauti su draugais.
Puikiausiais gastronominis palydovas iškylai gamtoje – kas nors paprasto, skanaus ir nepaliekančio riebių dėmių. Tokiam maistui idealiai tinka senas neabejotinai angliškas išradimas – pintinė, kurioje puikiausiai sutilps sumuštiniai, kelių rūšių sūriai, alyvuogės, šokoladas, duona, agurkai, pomidorai, vaisiai, termosas su arbata, ir keletas butelių balto vyno. Į kitą ranką – atšaldyta talpa su… limonadu. Ne alumi. Nes kiek dar ilgai norite būti tuo pasauliui įkyrėjusiu lietuviu, be banalaus alaus nebegalinčio suvokti, į kurią pusę sukasi pasaulis?
Juoba ir valgymo taisyklės piknike niekada nebuvo tokios griežtos kaip restorane „a la carte“ ar svečiuose pas didikus. Valgymui kėdėje ar stovint, lėkštę laikant rankose, o ne ant stalo, taisyklės buvo liberalesnės. Peilio nebūtina naudoti (todėl ir ruošiant valgį, būtina atkreipti dėmesį į šį aspektą), galima valgyti pirštais, galima išvis valgyti be lėkštės – tik ne kandant nuo viso gabalo, pasmeigto ant šakutės. Gamta tam ir yra gamta, kad joje mes pasijustumėme jos vaikais (žinoma, joje nešiukšlindami).
Tie, kam rūpi mada ir aksesuarai (nes koks gi poilsis be jam skirtų aksesuarų?), supranta, kad jų pasirinkimas priklauso nuo mūsų pačių asmeninės pažangos. Galima pasitenkinti vintažine klijuote iš senelės buto ir keletu plastmasinių sudedamų kėdžių, tačiau galima ir duoti valią fantazijai renkantis iš pintų krėslų, lininių staltiesių su įmantriais piešiniais, įsmeigiamų skėčių, pintų lagaminų, kuriose sudėti valgymo įrankiai ir priemonės dviem asmenims, universalių valgymo įrankių priedų, ir dar kokių nors termometrų vynui. Šalyse su aukštu pragyvenimo lygiu, iškylų gamtoje nauda yra pagrįsta moksliškai, todėl ten visas priemones galima rasti specializuotose parduotuvėse – netgi tokius dalykus kaip „piknikmobilius“ su GPS sistema, šaldytuvus ir baseinus. Šioje kebabų, rusiškų dainų ir pigaus alaus šalyje belieka pasitenkinti tuo, ką rasite „Jysk“ sandėliuose, bet ir tai nėra mažai – bent jau badmintono raketes.
Ir svarbiausia – norint surengti gerą pikniką, nebūtina važiuoti kažin kur už šimto kilometrų. Gerą pikniką galima surengti ir savo miesto parke. Pavyzdžiui, Paryžiuje neseniai buvo panaikintas draudimas „vaikščioti po žolę“ visuose centriniuose sostinės parkuose, ir dabar porelės, apsiginklavusios „Hermes“ pintinėmis, sėdasi ant vejos tiesiai priešais Luvrą. Tam, kad paskatintų miestelėnus leisti kuo daugiau laiko gryname ore, Paryžiaus valdžia taip pat ėmėsi ir papildomų priemonių – įvedė nemokamą bevielio intereto „Wi-Fi“ prieigą visuose parkuose, nuolat uždraudžia mašinų judėjimą Eliziejaus laukuose, o aplink Triumfo arką išaugo tikras miškas su medžiais ir žole. Ir ten, kur žmonės paskutinį kartą sumuštiniais mėgavosi ir vyno butelius atkimšinėjo prieš tris šimtus metų, vėl šurmuliuoja simpatingas ir taikus jaunimėlis. Panašaus požiūrio į piknikus laikosi ir Niujorko, Helsinkio, Londono ir Kopenhagos valdžia. Žinoma, ir Lietuvoje niekas nevaro iš parkų besilinksminančių žmonių, jei linksminamasi civilizuotai (būtų dar geriau, jei ir erkės tai suprastų…). Ir nors nemokamas bevielis internetas Lietuvos miestų parkuose – tik tolimos ateities vizija, tai neturi gadinti mums geros nuotaikos. Svarbiausia – nepamiršti po savęs susitvarkyti.