Kadaise garsus britų poetas Henry Jamesas pasakė: „Tik kelios valandos yra vienodai suvokiamos ir priimtinos visiems mūsų šalies žmonėms – tai valandos, skiriamos popietinės arbatos ceremonijai“. Ar ir dabar įmanoma įsivaizduoti Angliją be jos arbatos su pienu ir rafinuotų arbatos gėrimo tradicijų, tokių pat svarbių, kaip ir dviaukščiai autobusai ar tvido švarkai?
IŠ PRADŽIŲ PIRKO TURČIAI…
O kadaise ši angliška tradicija buvo prigijusi ir Lietuvoje… Daugelis vyresniojo amžiaus žmonių atsimena smagų žodį „faifokliokas“ – taip Smetonos laikais buvo vadinami madingi popietiniai Kauno ponių susiėjimai (iš angliškojo „five o‘clock“ – „penkta valanda“).
Arbata, šiuo metu labiausiai paplitęs gėrimas Didžiojoje Britanijoje, toje šalyje atsirado palyginti neseniai – tik XVII amžiuje. Tačiau šiandien britai išgeria neįtikėtinus kiekius arbatos – 200 milijonų puodelių kasdien (penkis puodelius kiekvienas suaugęs gyventojas), ypač šiaurinėje dalyje ir Škotijoje – tenykščiams nieko nereiškia per dieną išgerti 10-20 puodelių arbatos.
Iki 1689 metų, kai arbata iš Indijos atkeliavo į Angliją, britai tenkindavosi tik pusryčiais ir vakariene, maistą užgerdami alumi arba vynu, priklausomai nuo socialinio statuso. Iš pradžių arbata sukėlė britų visuomenėje daug sumaišties. Bažnyčios hierarchai draudė vartoti produktą, atvežtą iš pagoniškos šalies. Gydytojai abejojo teigiamu arbatos poveikiu. Aludariai baiminosi, kad arbata išstums alų, kaip rytmetinį prasčiokų gėrimą. Todėl, spaudžiama iš visų pusių, vyriausybė apkrovė arbatą milžiniškais mokesčiais, ir beveik šimtą metų ji buvo prieinama tik turčiams.
…O VĖLIAU GĖRĖ PRASČIOKAI
1717 metais Thomas Twinningas, matydamas augantį arbatos populiarumą, pavertė visas savo turimas kavines arbatinėmis. Naujovių išsiilgusiai aukštuomenei tai buvo tikra atgaiva – pagal tuometines tradicijas gerai išauklėta ponia niekada nebūtų kojos kėlusi į nepadorumu garsėjančias kavines, tačiau į arbatinę bet kuri moteris galėjo eiti ir be palydos.
1784 metais, smarkiai sumažinus arbatos mokesčius, ji paplito visuose visuomenės sluoksniuose. Todėl princesei Viktorijai, būsimajai didingiausiai Anglijos karalienei, guvernantės atsisakydavo nešti arbatos – jau kaip prasčiokų gėrimo. Atsisėdusios į sostą 1837 metais karalienės Viktorijos pirmasis įsakymas buvo labai jau paprastas – atnešti jai puodelį arbatos.
Arbatinės ir „arbatos sodeliai“ tapo tokiomis vietomis, į kurias galėjo ateiti bet kokio plauko žmonės. Kalbama, kad Trafalgaro mūšio didvyris lordas Nelsonas savo žmoną sutiko būtent tokiame „arbatos sodelyje“, kuriuose vykdavo ir koncertai, ir žaidimai.
ARBATPINIGIAI IR KUNIGAIKŠTIENĖ
Beje, nuo „arbatos sodelių“ ir prasidėjo arbatpinigių tradicija: dažniausiai šių „sodelių“ virtuvės buvo toli nuo stalų, tad nešama arbata greitai atšaldavo. Todėl ant stalų stovėjo skardinės su inicialais T.I.P.S., reiškiančiais „To Insure Prompt Service“ (angl. „užtikrinti tinkamą aptarnavimą“). Jei lankytojas pageidavo, kad jo arbata būtų atnešta kuo greičiau, įmesdavo į tą skardinę monetą. Jos dzingtelėjimą į skardinį dugną padavėjai greičiau ir išgirsdavo…
Popietinės arbatos istorija prasidėjo 1840 metais, Bedfordo kunigaikštienės Annos rūmuose. Pagal tuometinį etiketą, rūmuose būdavo vakarieniaujama tik apie 20 valandą, nors kunigaikštienė po pietų alkį pajusdavo jau 16 valandą. Nepaskęsdama tokios ilgos pertraukos iki vakarienės, kunigaikštienė pradėjo reikalauti vėlyvą popietę į jos kambarį atnešti arbatos ir pyrago alkiui numalšinti.
Ilgainiui tai tapo nuolatiniu kunigaikštienės įpročiu, ir į šiuos arbatos gėrimus ji pradėjo kviesti savo drauges. Dar po kelerių metų jos įnoris virto madingu socialiniu reiškiniu. Tarp 16-os ir 17-os valandos rūmų tapybos studijose (kambariuose) vykusios arbatos gėrimo ceremonijos paplito po visą šalį.
POPIETINĖ ARBATĖLĖ NEMARI
Nuo 1880 metų popietinės arbatos ceremonija tapo rafinuotu renginiu. Šeimininkų ir svečių garderobuose atsirado prašmatnių rūbų, skirtų būtent „arbatėlei“, kurios metu buvo galima ne tik gerai praleisti laiką su draugais, bet ir užmegzti naujas pažintis, paliežuvauti ar aptarti einamuosius reikalus.
Arbata buvo geriama iš brangiausio kiniško porceliano puodelių, svečiai vaišindavosi mažais sumuštiniais su agurkais ir kumpiu, pyragaičiais, džemu ir ledais. Būtent popietinės arbatėlės lėmė ir stovų pyragams bei tortams, lėkščių pyragėliams atsiradimą. Etiketo vadovėliuose atsirado ir „arbatėlėms“ skirtų patarimų – nuo to, kaip paimti arbatinį šaukštelį, iki to, apie ką ir kaip kalbėti.
Popietinės arbatos gėrimo tradicijos Didžiojoje Britanijoje gyvos ir šiandien, tik arbata dažniausiai geriama nebe namuose, bet arbatinėse. Populiariausias rinkinys susideda iš arbatos su pienu, sausainių, kremo ir žemuogių džemo. Besilaikantys tradicijų neatsisako ir sumuštinių su agurkais bei pyragaičių. Geriama Indijos arba Ceilono (Šri Lankos) arbata, kuri tradiciškai pilama iš sidabrinių arbatinių į kiniško porceliano puodukus. Karalienės rūmuose, kur saikingas alkoholio vartojimas visada buvo karališkosios šeimos narių įprotis, arbata pagardinama ir šampano taure (amžinatilsį Karalienė Motina vietoje jo vartodavo džiną).
Senovinė arbatos gėrimo tradicija tebepuoselėjama vakarinėje Anglijos dalyje paplitusiuose „arbatos kambariuose“ bei garsiausiuose Londono viešbučiuose, tokiuose kaip „Claridges“, „The Dorchester“, „The Ritz“, „The Savoy“, parduotuvių centruose „Harrod‘s“ bei „Fortnum and Mason“.
(Straipsnis spausdintas žurnale „Stilius“)