Mano mėgiamas siaubo romanų rašytojas Stephenas Kingas kažkada yra pasakęs: „Brandus mes renkamės kaip geriausius draugus“. Aukso žodžiai – nes brandai yra vieninteliai, kurie šiame gyvenime mūsų neišduoda: jis visada pabunda su mumis, gula su mumis, jie neišeina gyventi pas savo mamą ir nereikalauja pasidalinti turto. Ir džiugina mus visada – kuris nuo vaikystės, kuris svajonėse, kuris – kai jį įsigyjame.

Visi brandai turi vieną bendrą galingą emocinį užtaisą, vadinamą „identifikacija“. Jie padaro mus bendrijos nariais, jie pakylėja mus į aukštesnį lygį, jie praneša mums, kas šioje kompanijoje savas, o kas – svetimas. Todėl, kad ir ką bešnekėtų klaidatikiai ar nesėkmingi ir neturtingi žmogeliai, brandai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kurią mes visada gaudome, o pagavę – puoselėjame. Kaip aš. Ištikimas savo brandams, nes jie vieninteliai man buvo ištikimi. Pasitikrink su manimi – gal mes vienos gaujos, aš ir Tu?

MANO APRANGA – „Brooks Brothers“

Kadaise, 1992 metais, pirmą kartą patekęs į Jungtines Amerikos Valstijos, neturėjau daug pinigų, o norėjau daug ir visko. Prieš tai jau buvau pusantrų metų praleidęs Didžiojoje Britanijoje ir manęs nebestebino dideli prekybos centrai. Tačiau paklaidžioti po juos mėgau (o kur kitur Amerikoje eiti, negi kaip lochas leisi laiką tuose banaliuose jų muziejuose ar primityviuose šou?), svajodamas, kaip gerai būtų įsigyti tą ar aną. Kažkuriame Čikagos prekybos centre pirmą kartą išvydau drabužių ir aksesuarų parduotuvę negirdėtu Europoje pavadinimu „Brooks Brothers“, į kurią įėjau ir nelėtindamas žingsnio išėjau – nes iškart pasidarė aišku, kad man visa tai – dar per anksti. Tačiau ir to trumpo apsilankymo pakako, kad išsineščiau aiškų tikslą – „kai pasikelsiu, sau aprangą pirksiu tokioje parduotuvėje“. Tą nuostatą tebepuoselėju jau beveik 30 metų, per kuriuos apsirėdžiau „Brooks Brothers“ nuo galvos iki kojų – nuo batų iki skrybėlių, nuo nosinės iki apykaklės standiklių. Mano stilius, nieko nepridursi! Tačiau drabužiai drabužiais – su metais pradedi suvokti, kad tai tik skudurai, o štai „Brooks Brothers“ pamažu įsiskverbė ir į visą mano buitį – kiek to reikalauja džentelmeno gyvenimo būdas: nuo batų valymo dėžės iki pikniko indų dėžės, nuo medinių pakabų iki laiškų popieriams. Netgi knygų (leidžia ta kompanija ir tai).

P.S. Buvo, beje, bandyta „Brooks Brothers“ apranga prekiauti ir Lietuvoje, tačiau nesėkmingai – lietuviams kažkodėl nepatiko klostuotos kelnės su atvartais ar „amerikietiško kirpimo“ švarkai. Manau, kad mano tautiečiai, teikiantys pirmenybę „itališkam siluetui“ – liemenuotam, trumpam ir aptempiančiam klysta: toks siluetas, deja, ne mums, stambuoliams blyškia veido oda ir blogais dantimis. Mat, vyriškos aprangos paskirtis, žmonėms, persiritusiems per 30 metų kartelę – ne išryškinti, o, deja, slėpti.

MANO PAPILDOMA APRANGA – „Yves Saint Laurent“ ir „Vilkma“

„Total look“ yra gerai, bet kartais ir nuobodu. Ir kai rūbinėje atsiranda kažkas kitokio, tai ne tragedija, o prasmingas ir smagus eksperimentas. Juoba kad ir kiti brandai atneša įdomių istorijų. Pavyzdžiui. Prieš 25 metus, kai dar dirbau „Lietuvos avialinijose“, keliom dienoms užleidau savo butą mūsų kompanijos atstovui Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Jis žadėjo man už tai susimokėti (viešbučiai tais laikais Vilniuje buvo labai kičiniai ir neskoningi, kvailai pretenzingi ir brangūs), tačiau žadėjo jis tai kažkaip miglotai ir manęs visai nenustebino, kad dar ir pabėgo anksti ryte nesusimokėjęs. Ir netgi negrąžinęs man raktų (kaip netrukus paaiškėjo, sugebėjo jis apgauti ir „Lietuvos avialinijas“, taip niekada ir neatsiskaitęs už parduotus mūsų bilietus). Bet, kaip sakoma, „skubos naudą velnias gaudo“ – skubėdamas jis pamiršo mano drabužių spintoje visą krūvą savo drabužių, kuriuos mes su sėbrais po kurio laiko ir išsidalinome, pavadinę tai „kompensacija“ už jo pragyventą laiką mano bute. Man tada atiteko jo tamsiai mėlynas bleizeris su auksinėmis sagomis ir balti „Yves Saint Laurent“ marškiniai – neįtikėtino minkštumo ir baltumo, kokių man neteko regėti nei prieš tai, nei po to. Panešiota, be abejo, ir taip tebūnie! Tačiau neužmirškite, kad tai buvo laikai, kai kokybiški daiktai buvo gaminami Prancūzijoje, Anglijoje, Japonijoje, JAV, ir gaminami jie buvo su širdimi bei šimtamete patirtimi. Tuos marškinius aš išnešiojau dar bene 10 metų, ir tai buvo tikras “Yves Saint Laurent” (ir jis pats, beje, dar buvo gyvas!). Likusius 15 metų aš ieškojau po visą pasaulį tokios pat medžiagos marškinių, tačiau nesėkmingai (ir per tą laiką įsigijau dar porą “Yves Saint Laurent” aprėdų, o mano dukra, studijuojanti Italijoje, vis parveža dovanų vintažinių “Yves Saint Laurent” kaklaraiščių – siaurų, “skinny”, kaip ir priklauso prie mano vintažinio stiliaus). Arčiausiai prie jų buvau priartėjęs, kai pasisiuvau baltus “bespoke” marškinius Vilniuje, “Vilkmoje” – tai, beje, buvo vienintelė ateljė, kurios siuvėja žinojo, kurioje vietoje turi būti slapta kišenėlė “masoniškai monetai”! Bet “Yves Saint Laurent” man taip ir liko tolimas kokybės simbolis.     

P.S. Beje, tas “Lietuvos avialinijų” atstovas po kurio laiko iš Australijos paskambino man į biurą ir pareikalavo  atsiųsti visus jo skudurus, ką aš mielai pažadėjau padaryti. Likimo ironija, bet tai žadėdamas aš jau vilkėjau jo marškinius ir bleizerį, kas apsunkino galimybes savo pažadą ištesėti – negi eisiu namo pliku liemeniu???

MANO LAIKRODŽIAI – IWC, „Baume & Mercier“, „Casio G-SHOCK“

Žinau, kad IWC laikrodžius segi visa plejadą smarkių vyrų – Tomas Cruise (mano mėgiamiausias aktorius), Zinedine Zidanas (man jis joks ne autoritetas, bet vis tiek!), Ewanas McGregoras (kažkada labai patiko, bet dabar jo ekrane jau seniai nebemačiau) ir t.t. Argi jie gali klysti? Išnešiojau ir aš IWC laikrodį ištisus 10 metų, kol vieno gimtadienio proga nepasidovanojau sau „Baume & Mercier“ (kažkaip labai patiko reklama su aktoriumi Gary Sinise). Vėliau įsigijau ir vintažinį „Baume & Mercier“ – ir visiems trims užtenka vietos ant mano rankos (seguosi juos pagal aprangą). Na, ir žinoma, G-SHOCKas – privalomas kiekvieno aktyvų gyvenimo būdą puoselėjančio vyro atributas (o ypač dar kartais padirbėjančio ir karštuose Trečiojo pasaulio kraštuose). Gerai pamenu tuos laikus, kai šis brandas tik išvydo pasaulį (tai buvo 1993-ieji), gerai pamenu ir jo pirmąjį reklaminį šūkį „Treat it like you hate it!“, po poros metų jis atsirado ir ant mano rankos. Per šiuos pastaruosius 25 metus aš nešioju tik antrą G-SHOCKą – jie beveik amžini.     

MANO MAŠINOS – „Ford“

„Mondeo“, „Crown Victoria“, „Focus“, o taip pat „Mercury Grand Marquis“ bei „Lincoln Town Car“ (kas irgi yra „Ford Motor Company“ produkcija) – šios mašinos manęs niekada nenuvylė. Beje, nei pats Henry Fordas nei jo konkurentai Williamas Durantas ar Lee Iaccoca niekada nevadino tų daiktų nususintu terminu „automobiliai“, nes tie Dievo kūriniai jiems visada buvo tik „mašinos“ (ar bent jau „cars“). Savo laiku turėjau ir nemažą paketą „Ford Motor Company“ (NYSE: F) akcijų, todėl kaip ir privalėjau vairuoti „savo produkciją“. Ar tai bebūtų asmenybė Henry Fordas, ar pavadinimo taurumas, ar automobilizmo istorija, ar dizainas, ar kokybė – aš neturėjau ir neturiu šventesnės mašinos nei tos, kuri buvo pagaminta „Ford Motor Company“.

MANO TELEVIZORIAI – „Philips OLED“

Žinoma, su „Ambilight“ galiniu pašvietimu. Manau, iš esmės televizorius yra vienintelis daiktas, ant kurios „Philips“ ženkliukas atrodo rūsčiai, ant kitų buities prietaisų „Philips“ atrodo kur kas šilčiau ir švelniau.

MANO KOMPIUTERIAI – „Sony VAIO“, „PlayStation“

Spėju, kad kiekvienas mūsų, gimęs ir augęs okupacijos laikais, savo širdyje tebeturi „Sony“ kultą – nebuvo mano aplinkoje žmogaus, kuris suabejotų japoniškos elektronikos, kad ir kas tai bebūtų – „Sony“, „Panasonic“, „Sharp“, „Akai“, „Fuji“, „Toshiba“ ir t.t. – kokybe. Tačiau turiu pripažinti – „Sony“ nuo pat jaunystės man visada atrodė truputį neoriginalus, nutrintas ir nuvalkiotas brandas, maždaug, jei pasikeli, tai televizorius turi būti „Sony“, jei grotuvas – tai „Sony“, jei jau žaidimų konsolė – tai būtinai „PlayStation“ (nes “Xbox“ dar nebuvo, o žaisti su „Nintendo“ man rodės šiek tiek iškrypimas ar psichologinių problemų požymis). „PlayStation“, tiesą sakant, dėl to ir įsigijau, nes kitokių „normalių“ konsolių pasaulyje dar nebuvo, kaip nebuvo ir „PlayStation Portable“ analogų. Naudoju ir „Sony Xperia“ telefoną. O štai „Vaio“ kompiuteriai ar media centrai Lietuvoje niekada nebuvo populiarūs, dėl to tokį turėti buvo visai „cool“ ir tuo pačiu prašmatnu. Tebenaudoju juos lig šiol.

MANO BUITIES PRIETAISAI - „Philips“

Savo pirmąjį „Philips“ daiktą – videogrotuvą – išlošiau kortomis. Nuo to laiko mano buitis visiškai „filipsizavosi“ – nuo lygintuvų iki duonkepių, kol į mano namus aštriai neįsiterpė „Dyson“. „Philips“ savo laiku gamino apie 120 tūkstančių pavadinimų prekių, ir nemaža jų dalis nusėdo mano namuose. Pvz., turėjau netgi „Philips“ peilių galąstuvą, elektrinį batų valytuvą ir… prietaisą plinkančiai galvai masažuoti (tiesa, galiausiai šiuos daiktus padovanojau „Philips“ biurui Vilniuje). Man šis prekės ženklas visada skambėjo labai šiltai ir šeimyniškai. O ir europietiškai, ką čia jau bepridursi?

MANO BARZDASKUTĖ – „Panasonic“

Jų turiu kelias – po vieną kiekvienoje mašinoje, ir dar vieną namuose. Tai turbūt vienintelis „Panasonic“ daiktas mano buityje, bet jo pavadinimą man lig šiol, kaip ir vaikystėje patinka tarti ta maniera, kokia jis buvo tariamas per kažkurios Olimpiados reklaminius intarpus – „Peee-nasoonik“. Sentimentai, tpsakant!

MANO DULKIŲ SIURBLIAI, VĖDINIMAS IR DRĖKINIMAS – „Dyson“

Kas yra matęs ne vien „Dyson“ rankų džiovintuvus degalinių ir aukštos klasės viešbučių tualetuose, tas žino, kad tai neapsakomų formų, inovacijų ir dizaino daiktai. Ventiliatoriai be menčių, cikloniniai dulkių siurbliai, prmenantys kosminius laivus, šildytuvai, apšiltinantys ar atvėsinantys bet kurią patalpą per kelias minutes – privalomi dalykai kiekvienam sibaritui, vertinančiam komfortą, europietišką kokybę ir savigarbą.

MANO KAVOS APARATAS – „Nespresso“

Kažkada Kosove dirbau vienoje poroje su labai irzlia ir priekabia šveicare, kuriai niekas niekada neįtiko. Buvo ji pagyvenusi, aktyvi ir mačiusi pasaulio, todėl nuomonė jos nebuvo iš piršto laužta. Bet štai vienam dalykui ji pritarė – tai „Nespresso“ kavos aparatui. „Man sunku įtikti“, – sakydavo ji, – „tačiau šiam brandui pretenzijų neturiu“. Ir mūsų nuomonės sutapo. Kapsulinė kava – skanu, įvairu, šiuolaikiška, ekologiška, ergonomiška. Ir ne visi jį turi. Ko dar bereikia?

MANO SODO PRIEŽIŪROS APARATAI – „Bosch“

Nors „Bosch“ daug kas būtų linkęs sieti su virtuviniais prietaisais ar automobiliniais priedais, tačiau mano buityje tai yra visų pirma sodo priežiūros brandas.

MANO AVIAKOMPANIJA – „Turkish Airlines“

Pasaulis šiais laikais keliauja daug. Tiek daug, kad senovinis „jet set“ ir prabanga, kuria garsėjo kelionės oru ar bent jau kai kurios aviakompanijos yra galutinai nužudyti. Tam šlykščiam nupigėjimo vajui pasidavusios yra net Pietryčių Azijos aviakompanijos, ligi paskutiniųjų dar laikiusios prašmatnumo frontą. Tačiau visoje toje pigių skrydžių galerijoje egzistuoja vienintelis brandas – „Turkish Airlines“, kuris kažkokiu būdu perėjo atbulinį kelią – prieš 30 metų, kai „Turkish Airlines“ dar buvo valstybinė kompanija, ji buvo prasta, nesaugi ir nepatikima. Tačiau po dalinės privatizacijos ji perėjo neįtikėtiną kokybės progreso evoliuciją. Kol kitos aviakompanijos lėtai, bet užtikrintai slydo į masinių standartų liūną (kuris dar nieko neprivedė iki gero), „Turkish Airlines“ drąsiai ir tvirtai kilo į ekskliuzyvo lygmenį. Pastaruoju metu teko jais skraidyti įvairiausius atstumus ir įvairiose klasėse. Geresnių už juos kol kas dar nemačiau. 

MANO ALKOHOLINIS KOKTEILIS – „Scottish Mist“

Mėgstamiausias mano herojaus Walto Disney gėrimas. Ir ne tik visai skanus, bet dar ir paprastas pasigaminti: pripildai stiklinę grūsto ledo, užpili ant viršaus viskio, apelsino žievelė ir – hey, presto! 

MANO SPORTO SALĖ – „Impuls“

Ten renkasi rimti ir atsakingi žmonės. Ten būnu ir aš.

MANO KOSMETIKA – „Kenneth Cole“

Lietuvoje kartais pasirodo kas nors su šiuo išimtinai amerikietišku brandu, pvz., nebrangūs laikrodžiai. Man niekada nepatiko „Kenneth Cole“ apranga ar aksesuarai (kažkokie pernelyg modernūs ir pretenzingi, pvz., ta kompanija labai mėgo gamint batus nukirstomis nosimis – juos avintys man visada atrodydavo lochai, manau, tai jie pagaliau suprato ir patys). Tačiau „Kenneth Cole“ kvepalai ir losjonai – bet kurios serijos „Reaction“, „Signature“ ar „Black“ visada buvo į temą ir tinkami visiems atvejams. Tiesa, pastaruoju metu visokiausių kvapų ir tuaetinių vandenų gaunu dovanų – ir lentyna nuolat pasipildo tai „CK One“ (mano jaunystės kvapas, tai „Dior“, tai tais pačiais „Brooks Brothers“ – tų kvepalų jau turiu tiek daug, kad galėčiau gerti juos visą savaitę, tačiau netingiu vežtis iš Vakarų „Kenneth Cole“ – tai mano kvapas.