Nudžiugau anądien radęs naujausią filmą su Nicolas Cage – „Looking glass“. Labai mėgstu tą aktorių, tad pasiruošiau privalomam vakariniam ritualui – apsivilkau „American Airlines First Class“ keleivio pižamą, išsitiesiau ant minkštasuolio, pasidėjau šalia iQOS ir apypilnį „Heets“ pakelį, „Pepsi Max“ bambalį, „Nespresso“ aparatą, ir puoliau žiūrėti naujausio šedevro su savo Nicolas Cage! Užmigau per tą filmą du kartus, o antrą kartą pabudęs, keletą minučių bandžiau susivokti, kas gi vyksta ekrane, kol galiausiai DAėjo, kad ten rodomas jau visai kitas filmas („Philips Media Box“ automatiškai perjungia filmus, vienam pasibaigus). Vienok neužpykau, nepuoliau atsukinėti atgal, nes ir taip buvo aišku, kuo pasibaigė anas – tradiciškai kiekvieną kartą verčiantis nuoširdžiai stebėtis žmonių kvailumu, gobšumu ir neištikimybe… Todėl likau tysoti ant minkštasuolio ir rūkydamas įQOS žvelgiau į nakties tamsą – į vieną iš tų naktų, kai, rodos, už lango miega visi – ir tos vienišos merginos, nedavusios priekiabiautojams, todėl miegančios vienos, ir tie priekiabiautojai, negavę, bet oriai sugrįžę namo ir banaliai knarkiantys ant siaurų gultų šalia savo žmonų. Rodos, miegojo ir pasieniečiai, ir vagys, ir Pagalbos centrų darbuotojai, ir Astravo AE budintys operatoriai. Rodos, miegojo visas pasaulis, visa Visata. Tik nemiegojome tą naktį dviese – aš ir Nicolas Cage. Mat. Nicolas Cage suko galvą, iš kur gauti šaibų, o aš nerimastingai varčiau galvoje mintis kaip sunkius akmens luitus, galvodamas apie šio mano herojaus sunkią finansinę būklę. Kaip jau ir patys žinote, jam dabar išties stinga šaibų, dėl ko jis yra priverstas imtis visokių chaltūrų, kaip ir tas su pertrūkiai matytas filmas „Looking glass“ – kaip pasirodė, tai jau penktas iš eilės Nicolas Cage filmas, kuris net nepatenka į kino teatrus, o iškart eina į „straight to video“ formatą. Paprastai tariant, Holivudo „šliokmacherių“ šlamštas – pigiai padaromas, pigiai parduodamas… O juk Nicolas Cage dar prieš 20 metų buvo vienas daugiausiai uždirbančių Holivudo aktorių! Mus visus žavėjęs ir nepalikdavęs abejingų! Turėjo prisipirkęs po visą pasaulį namų, pilių, jachtų, lėktuvų, tačką, išmokėtą butą. Netgi buvo už 2 limonus įsigijęs originalią dinozauro kaukolę (nurungė varžytinėse to paties norėjusį Leonardo DiCaprio), tačiau paaiškėjo, kad ta kaukolė yra vogta, ir teko ją grąžinti Mongolijos vyriausybei (Mongolijos! – kurią tuo metu Nicolas Cage vien savo privačių lėktuvų parku galėjo subombarduoti ir nušluoti nuo Žemės paviršiaus!). Bet kuriuo atveju, turto tiek turėjo, jog jo išlaikymo išlaidos išaugo iki 20 milijonų baksų per metus – kuriuos Nicolas Cage turėjo iš kažkur paimti. Žinoma, iškart prasidėjo ir kliūčių ruožas („polosa“, kaip sakoma kazino): keli iš eilės pravalni filmai, nutraukti kontraktai su reklamos davėjais, ir teko pradėti namą šildyti deginant jame esančius baldus – pardavinėti viską, kas buvo sukaupta, tik žymiai pigiau. O po to dar sudegė krūva šaibų pas Bernie Maddoffą. Ir išvis staiga pradėjo stigti ir chaltūrų, o galiausiai paaiškėjo, kad ir buhalteris suko šacher-macher, šaibas vogdamas. To galutinis rezultatas – pats Nicolas Cage įsiskolino Mokesčiams 6 limonus baksų, ant sąskaitų – inkasaciniai, kažkaip ir alimentų nemokėtų krūvelę susikaupė… Taigi, dabar tenka slapstytis nuo antstolių ir filmuotis „Category C“ filmuose… Tiesa, yra vienas didelis pranašumas – Nicolas Cage turi butą ir prapiskę Los Andžele, iš kur nesunku nuvykti į kinostudijų buhalterijas su prašymais: „Ne, nu žadėjote antradienį pervesti… Ne, nu chebra, rimtai… labai reikia… Nu pažiūrėkit, kaip gaunasi, gerai?“. O išgirdus, pvz., „Warner Bros.“ buhalterės atsakymą, kad „viršininkas šiandien išvažiavo į ‚Sodrą‘ ir turbūt nebegrįš, o be jo parašo – niekaip“, visgi gali prie buhalterijos durų sutikti išenantį šaibų gavusį ir geros nuotaikos kokį nors Schwarzeneggerį, kurio gali paprašyti paskolinti pusantros štukos „iki kito antradienio. Ne, rimtai. Turi ‚Paramount‘ pervesti, žadėjo pirmadienį. Verniakas!“… Nes kur kas sunkiau tai padaryti kitam mano mylimam aktoriui – Robertui De Niro! Gyvenančiam Niujorke, kas reiškia, kad skambinti į Los Andželą jam tenka anksti ryte, kai ten popietė ir pavedimų jau niekas nebedaro, juoba kad visi pažįsta jo numerį ir tiesiog nekelia. O į SMS, tipo, “kaip ten mūsų pavedimukas gyvena?” irgi nesiteikia atsakyti… Arba išvis elgiasi kaip koks Tomas Cruise, kuriam skambinant galimi tik du rezultatai – arba užimta, tipo, bazarina, arba nekelia, tipo, užsiėmęs. Ir niekada neatskambina atgal… Žinoma, galima ir Tom Cruise suprasti – ir jį jau užpiso tie “kolegų” prašymai paskolinti “iki kito antradienio”… Nes Roberto De Niro, nors ir negarsėjusio ekstravagantiškomis išlaidomis, finansinė padėtis taip pat nepavydėtina. Trys ketvirčiai sukauptų šaibų irgi sudegė pas Bernie Maddoffą, “Tribeca” filmų festivalis nešė vien nuostolius (kalbama, kad De Niro lig šiol nėra atsiskaitęs su kai kuriais tiekėjais, it Vanagaitė po LIFFE teatro festivalių, todėl tenka bylinėtis), “Nobu” restoranų tinklui ieškoma pirkėjo (sakoma, kad De Niro dažnai mėgdavo vakarais asmeniškai iš kai kurių pats “nuimti kasą”, dėl ko balanse yra susikaupę daug gryniako, kurio De Niro nebeturi). Galiausiai, jo žmona irgi iššvaisčiusi nemažas sumas kailiniams ir bižuterijai, dėl ko De Niro netgi yra priverstas studentams nuomoti savo butą Niujorke, o pats – glaustis pas gimines kvartirantu. Skamba kaip absurdas, sutinku, tačiau tokia vis dėlto ta gūdi realybė. Ir vėl jis priverstas imtis tos pačios prakeiktos chaltūros – darbo visiškai niekiniuose filmuose, kuriuose legendinio De Niro gausu… Taigi, galvojau, jaukiai šildomas “American Airlines First Class” pižamos bei stebėdamas palubėn vinguriuojančius iQOS dūmus – ką daryti? Žinoma, bet kuris “Goldman Sachs” treideris atsakytų talmudiška išmintimi: “Turtingas yra ne tas, kuris leidžia, o tas, kuris turi”, ir būtų teisus – taip, reikia mokėti taupyti, ir pinigus reikia gerbti. Tačiau dar baisesnė mintis smelkėsi mano didelėn galvon – kodėl žmonės nori tokio gyvenimo? Tokios linksmo ir spalvingo ir išorės, ir tokio niūraus bei komplikuoto iš vidaus? Kaip juos įspėti, kad ten slypi daug pavojų, rizikos, nusivylimo ir desperacijos? Kaip padėti jiems suvokti net tų pačių Holivudo filmų propaguojamą mintį, kad tikroji laimė – tai šeimoje, tai su mylimu šuniuku, vaikais ir savo sodeliu. Mažu, vienok jaukiu ir artimu. Ir draugais. Svarbiausia, draugais, o ne tokiais, kai, tarkime koks Johnas Travolta, kurio numerį telefone pamatęs iškart pagalvosi: “vėl tas lūzeris… Matyt, vėl šaibų prašys paskolinti… Ai, nekelsiu.”