Matau, niekaip nepraeina lietuviškuose žinių portaluose mada pabrėžti mūsų pagyvenusių aktorių ir diktorių, ar šiaip žinomų žmonių praeities skurdo. Kaip malonu visiems žinoti tų „legendinių” (beje, kodėl vis „legendinių”? Sužavėjo ir gavo juodą rožę nuo M.Gorbačiovo? Ką nors sušuko revoliucingo per komjaunimo suvažiavimą? Dalyvavo Sąjūdžio planavimo darbuose?) varguolių skurdo istorijas – pirko second-handą… Skolinosi sukneles… Naktimis taksistavo…
Holivudas visada sėkmingai eksploatavo šią kombinaciją „from rags to riches” su aiškia potekste – tikėk, dirbk, investuok savo laiką, ir Tu ten pateksi. Deja, lietuviška schema iki „riches” nepritraukia – kad ir kaip sėkmingai gyvenimas besiklostytų, vis tiek esi aplytas, košiamas vėjo ir tamsoje pranykstantis ubagas… Prie viso to, su keliomis negudriomis istorijomis apie bendrabutį, degtinę, skyrybas ir epizodinį dalyvavimą kokios nors partijos (tipo, Pakso) veikloje…
Ką iš tų istorijų gali išmokti jaunimas? Viena – gyvenimas neteisingas. Ekstra – būkime biedni, bet teisingi. Arba – čia Lietuva, čia lietūs lyja…
Palyginimui – iš „Walt Disney Company” rekomendacijų storytelleriams „venkite šlovinti skurdą”, „venkite smerkti norą pralobti (kiekvienas amerikietis turi tikėti galimybe susikurti savo gerbūvį)”, „neidealizuokite padugnių (jie daro blogą įtaką)”, „nesmerkite laisvos rinkos idėjų”, „nešlovinkite nesėkmės” ir pan. Su tokiomis nuostatomis kompanija virina milijardus…
Apie darbo kultūrą – perskaičiau studiją apie darbo santykius „The Walt Disney Company”, kurios šioks toks bendrasavininkis ir pats esu (NYSE: DIS)… Radau pamokantį niuansą, kas gal ir Lietuvai kada nors pritiks. „Disney” kompanija, kaip žinia, labai konservatyvi, puoselėjanti šeimos vertybes (į darbą nepriimami visokie tatuiruoti, dreduoti ir auskaruoti maurai – kadaise ši nuostata sukėlė saviraiškos laisvę mylinčių prancūzų komunistų pasipiktinimą, renkant personalą „Eurodisneylandui” prie Paryžiaus…), nors tai buvo pirmoji Holivudo studija, pradėjusi teikti benefitus darbuotojams gėjams.
Tačiau štai niuansas – administracijos darbuotojams yra uždrausta jokiomis aplinkybėmis kelti balsą prieš ar kaip nors priekaištauti animatoriams ir dailininkams – turinio ir parduodamo produkto gamintojams (pinigų darytojams) – kad ir ką jie beiškrėstų… Ar staiga inkarą ant kaktos išsitatuiruotų – viskas jiems atleidžiama, nes kompanija supranta, kad būtent anie babkes uždirba akcininkams, o ne kažkokia buhalterija, klerkiukai teisės skyriuje, sušikta sekretorė ar juo labiau vairuotojai – kas tradicinėse kompanijose labiausiai vierchą ir laužia ar susireikšmina… Pvz., vienas geriausių „Disney” dailininkų garsėjo tuo, kad vogė tualetinio popieriaus rulonus iš šikanų, tačiau apsauga jam nieko nesakė, nes visi žinojo – tai žmogus, kurio talentas atneša milijonus, todėl prieš visus jo ekstremalius pomėgius akys buvo užmerkiamos…
Ar man tai patiktų? Kaip akcininkui – labai patinka…