„Karoče. Vienas geras žydas, repatrijuodamas į Izraelį, padovanojo savo kaimynui lietuviui savo šunį. ‚Tai ypatingas šuo‘, – pabrėžė žydas, – ‚jis moka kalbėti‘. ‚Taip taip!’ – patvirtino šuo, – ‚išties moku ne tik kalbėti, bet ir dainuoti, iš principo, viską moku – ir iQOS užtaisyti, ir puslapius su alkoholio reklama iš žurnalų plėšyti, ir šiaip sunkią valandą su manimi galima pabazarinti ‚pa dušam‘… Apstulbo lietuvis, visą savaitę plepėjo su šunimi ir nepaliovė stebėtis ano gebėjimais, intelektu ir aštriu požiūriu į gyvenimą. Sekmadienį nusivedė savo šunį į bažnyčią. Parapijonys lenkai tuo, žinoma, pasipiktino. Su kunigu priešaky visi puolė priekaištauti lietuviui, kad, girdi, negalima šuns į bažnyčią leisti. ‚Tačiau tai ypatingas šuo‘, – gynėsi lietuvis, – ‚jis moka kalbėti, ir net bažnytines giesmes gieda! Atvedžiau jį jums parodyti!‘ Niekas tuo, žinoma, nepatikėjo. ‚Einam lažybų, kad šitas šuo moka kalbėti‘, – pabudo lietuvio viduje tamsus juodašimtiškas gobšumas. Lenkai, žinoma, nors ir bažnyčioje, bet mielai su lietuviu derėjo, susikaupė priziniame fonde apie 1000 eurų. Prasidėjo pamaldos, ir visų žvilgsniai krypo į tą šuniuką. O tas begėdiškai tik laižė savo genitalijas, urzgė, vizgino uodegą, uostė pakampius, žodžiu, elgėsi kaip tikras šuo, ir nė žodžio nepratarė. Juokėsi lenkai, paėmė iš lietuvio laimėtus pinigus, pašaipiomis replikomis išlydėjo. Išėjus už šventoriaus vartų, lietuvis pratrūko: ‚Kaip tu galėjai nekalbėti?‘, – putojosi jis, – ‚per tave aš prakišau krūvą pinigų!‘ ‚Ach tu, primityvus gobšus gojiškasis mešugene!‘ – paniekinančiai atsakė jam šuo, – ‚kaip tu nepagalvojai, kad kitą sekmadienį jie lažinsis dėl to paties iš dešimteriopai didesnės sumos?‘