„Karoče. Sėdi prie Vatikano sienos du elgetos, prašo išmaldos. Vienas jų ant krūtinė pasikabinęs didelį krikščioniškąjį kryžių, kitas – Dovydo žvaigždę, tipo, žydas. „Krikščionio“ dubenėlis greitai prisipildo monetų ir banknotų, žydas sėdi visiškai tuščias, kaip ir dera „meilės bei šilumos artimajam“ aplinkoje. Tačiau pro juos praeinančiam vienam klierikui iš Lietuvos ūmiai pagailo žydo, pamačius, kaip anas nesurenka jokios išmaldos ir geranoriškai jis patarė elgetai nusiimti tą Dovydo žvaigždę, girdi, be jos ir žmonės susimylės. Žydas tik liūdnai palingavo galvą, suspaudė purvina ranka ant krūtinės kabančią žvaigždę, akyse sužibo ašaros… Sušnarėjo į dangų pakylančių balandžių sparnai… Klierikui nuėjus, žydas pasisuka į „krikščionį“ ir pašaipiai sako: „A girdi, Moiše? Ot prisigyvenom – žėk, jie dar mus mokys, kaip teisingai gešeftą varyti…“