Taigi, tas virtuozas Paganinis turėjo groti kažkokiam žymiam didikui, tipo, popiežiui, bet kažkokie priešai-neprieteliai įpjovė jo visas keturias smuiko stygas. Pradėjo Paganinis griežti kažką labai sudėtingo, greito ir gražaus. Auditorija lydėsi konkrečiai, ir staiga nutrūko viena smuiko styga… Kitas būtų susiparinęs ir nutraukęs pasirodymą, tik ne Paganinis – tęsė it niekur nieko. Nutrūko staiga antroji styga! Paganinis nė akimi nemirktelėjo ir tęsė etiudą. Nutrūko ir trečia styga! Auditorija buvo ekstazėje, beje, net nepastebėdami, kad virtuozas treles raito vienintele išlikusia styga! Ir pačioje kulminacijoje nutrūko ir ji – paskutinė! Paganinis it niekur nieko per kelias minutes baigė groti tai, kas jam priklausė ir paskendo aplodismentų bei ovacijų bangoje…

„Ant ko jis grojo?“ – paklaustų suglumęs tūlas mužikas. Koks beprasmis ir bereikalingas klausimas! Jį sau mes užduodame tūkstančius kartų per dieną įvairiausiomis formoms – „ką žmonės pasakys?“, „bet čia turbūt nieko neišeis?“, „kas tai pirks?“, „ką, aš durnas, kad taip daryčiau?“, „kam Lietuvoje gera gyventi?“. Tačiau pinigai turi unikalią savybę – jie myli „drąsius chamavotus durnius“, kuriems visiškai nesvarbu, kiek nenutrūkusių stygų liko ant jų smuikelių… Pabandyk ir Tu, ir pamatysi – galima sugroti gražiausią kūrinį ir be jokio instrumento, jei jį groji savo širdimi.

P.S. O vis dėlto – „ant ko grojo Paganinis?“ – toliau karščiuojies. Keista, kad nežinai paaiškinimo. Sakoma, kad jo smuiko stygos buvo pagamintos iš inkvizitorių sudegintos raganos gyslų, todėl logiška manyti, kad pats Velnias vedžiojo jo ranką su stryku – o tokiais atvejais, žinia, nelabai ir svarbu, kiek ten tų stygų yra. Pinigai ir ypač trauka jiems juk taip pat yra Velnio išmislas, ane? Pažvelk aplink – ir išvysi begalę turtingų žmonių, Tavo manymų, visiškai nenusipelnusių būti turtingais… O jie, patikėk, taip pat groja smuiku su visomis keturiomis nutrūkusiomis stygomis. Nes nori groti. Ir Velnias jų rankas vedžioja! Būūūūūūūū!