„Vienoje parduotuvėje Kęstas nusipirko gyvatę-barškuolę, parsinešė namo, labai ją mylėjo. Tačiau gyvatė nešnypštė. Vieną dieną nešnypščia, antrą. Sunerimo namiškiai, iškvietė veterinarą. Veterinaras atėjo tuoj po pusryčių, apžiūrėjo gyvatę, pabaksnojo kur reikia ir sako: „Deja, šita gyvatė serga ir jau niekada gyvenime nebešnypš. Įsigykite kitą gyvatę, o šitą atiduokime mums, bandymams“. „Ne!” – sušuko Kęstas, – “neatiduosime, nes labai prie jos prisirišome. Mes ją mylėsime visada, net jeigu ji niekada gyvenime ir nebešnypš”. “Ką gi” – skėstelėjo rankomis veterinaras. Jis išėjo iš Kęsto buto, išsikvietė liftą, ir kai leidosi žemyn, buvo labai tylus, paskendęs savo mintyse ir atrodė prislėgtas. O kai neskubėdamas grįžo namo, tada atsiprašė savo žmonos ir dukros už viską, visa likusį vakarą buvo susimąstęs, daug rūkė ir žiūrėjo pro langą į tamsų miestą. Kažko labai jį paveikė ir niekaip iš galvos neišėjo ta prakeikta gyvatė.”
PABAIGA