Taigi, įsivaizduokite savo klasėje ar kieme augantį žyduką-„moksliuką“. Arba kažkur Maskvoje, gimusį 1973 metais, tad neabejotinai jūsų gyvenimo keliai persipina kur nors Arteke ar Palangoje. Jis auga apgaubtas to sovietinio buitinio antisemitizmo, jo niekas nemėgsta, vadina „žydpalaikiu“, tačiau reikalauja duoti nusirašyti matematikos namų darbus, už tai atsilygindami „grūšėmis“ ir „pendeliais“. To žyduko šeima paduoda dokumentus emigruoti iš SSSR, dėl ko savo pionierių sueigoje jūs visi jį smerkiate ir gaidinate. Jis patenka į USA, kur paaugęs sukuria „Google“, užsikala 40 milijardų „žalio“ ir tampa „turtingiausiu imigrantu JAV istorijoje“. Jūs gi kamuojatės skurde ir burnojate prieš savo teisėtai išrinktą valdžią, skubėdamas iki 15.00 užsipirkti alkoholio. Jį vadina Sergejumi Brinu, vienu iš „Google“ įkūrėjų, jūsų gi vardas niekam nerūpi ir niekam jokių emocijų nekelia.

Analogišką istoriją kažkada girdėjau iš vieno draugelio, augusio Kaune ir savo laiku nepriėmusio Žydrūno Ilgausko į savo komandą žaisti krepšinio, bo vaikystėje Žydrūnas vaikams atrodė kažkoks nenormalus „distrofikas“. Aišku, gyvenimas viską pakoregavo, juoba kad ir Talmude pasakyta „geriausias kerštas – gyventi gerai“ – Ilgauskas užsikalė 40 limonų „žalio“, gyvena šokolade, kad ir be Lietuvos pilietybės, mano gi draugelis niekaip neišbrenda iš skurdo ir vos galą su galu suduria.

Taigi, ką daryti? Atsakymas paprastas – būk geras su visais žmonėmis. Gera tiems, kas savo laiku pademonstravo tiek Brinui, tiek Ilgauskui paprastą žmogiškąją draugystę, be jokio išskaičiavimo – nes kas gi galėjo numatyti TOKIĄ jų ateitį? Tikiu, visi Brino vaikystės korešai ar jo mokytojų/auklėtojų palikuonys darbuojasi „Google, Inc.“, tuo metu kai jo nekentėjai „matalina sroką zonoje“ arba vairuoja fūras. Ilgauskas irgi turėjo tokių draugų, pvz., tokį „Andriuką“, kuris dabar Štatuose Ilgausko pinigais turi atsidaręs sėkmingą statybos firmą. Už gera, kaip sakoma, geru ir atsilyginama.

Beje, kai papasakojau vakar šitą Brino istoriją Jurbarko aukštuomenei, akcentuodamas tai, kaip USA švietimo sistema efektyviai atrenka ir skatina tokius talentus, kaip Sergejus Brinas, įsiplieskė aistringa ir kupina nuoskaudų diskusija, kokia tūpa ir elementariai kvaila yra lietuviškoji… Toks Brinas Lietuvoje įgijęs bakalaurą, būtų gal susilaukęs pasiūlymą darbuotis Matematikos fakultete už aplaižytą 600 eurų atlyginimą, apsigintų disertaciją, kurios niekam nereikėtų ir vis tiek išneštų muilą į užsienį. Jurbarkiškiai pažėrė visą glėbį keistų istorijų apie savo ir pažįstamų vaikus, rodančius aukštus edukacinius rezultatus, tačiau niekaip Lietuvoje nerandančius įmonių ar organizacijų, norinčių/galinčių juos priimti praktikai ir pan. Bet koks skirtumas? Kam rūpi ta mūsų ateitis? Juk kur kas paprasčiau „paimti pagaliuką“ ir „užmušti tą žyduką“.

Taigi, dar kartą pabaigai – būkite geri su visais. Maža ką, gal iš jūsų negausaus pažįstamų rato ir išaugs Sergejus Brinas ar Žydrūnas Ilgauskas? Ir jūs staiga praturtėsite kartu su jais??? Tai būtų faina!