„Karoče. Tėvas mirdamas paliko savo trim sūnums šmotą nebrangios žemės Astravo atominės elektrinės pašonėje ir 17 karvių. Tačiau pagal testamentą, nors žemė buvo paskirstyta lygiai, o štai vyriausiajam sūnui atiteko pusė kaimenės, viduriniajam – trečdalis, o jaunyliui – devintadalis. Žemę sūnūs pasidalino greitai, tačiau dėl karvių iškilo nesutarimų. Kad ir kaip bežiūrėsi, padalinti 17 karvių į pusę, trečdalį ar devintadalį niekaip neišėjo. Sūnus, kaip ir dera tikriems lietuviams, besidalindami kaimenę, iš pradžių susimušė, po to pradėjo skųsti vienas kitą „pasitikėjimo telefonais“ į Mokesčių inspekciją ir STT, kreipėsi netgi į apylinkės įgaliotinį Vitalijų Rožko… Tačiau greitai suvokę, kad toks lietuviškas problemos sprendimas tik veda prie žyminių mokesčių ir visiškos ubagystės, nusprendė paklausti patarimo vietinio išminčiaus (būtina kilniai pabrėžti, kad net ne žydo, o šiaip, tarkime, raštingo lietuvio). Išminčius greitai rado sprendimą – jis prie esamų 17 karvių dosniai pridėjo vieną savo karvę („vardan visų gerbūvio ir klestėjimo!“), ir gautąjį skaičių greitai paskirstė pagal tėvo testamentą. Vyriausiajam atiteko 9 karvės, viduriniajam – 6, o jaunylis gavo dvi. Taigi, 9+6+2=17. O likusią išminčius pasiėmė sau atgal kaip mokestį už tokią paslaugą. Ko galėtų gojai pasimokyti iš šios istorijos? Suprantu, visiems į galvą vėl lenda visokios banalybės, tipo, „svarbiausia derybose – rasti bendrą dėmenį“, „ieškoti kompromiso“, „siekti sutarimo“ ir panaši belaberda. Tačiau svarbiausia šios istorijos pamoka kitokia. Paprasta – kažkur šalia visada yra kažkas protingesnis už tave. Ieškok jo, klausk jo ir klausyk jo, ir tavo problemos bus išspręstos.