„Karoče. Visi žino tokią garsią prabangos gaminių kompaniją „Cartier“, maždaug, ‘ojojoj – Kartjė!’ Viskas su ja tvarkoje, tačiau kadaise, prieš 150 metų jos įkūrėjui, tuomet jau garsėjančiam juvelyrui Louis nutiko toks atsitikimas – Kalėdų išvakarėse apsilankė pas jį dailiai nuaugęs jaunikaitis ir paprašė jo sužadėtinei parinkti kokią tinkamą dovaną. Juvelyrui Kalėdų dvasia ne kažin ką reiškė, nors buvo krikščionis, ir jis pasiūlė jaunikaičiui itin brangų perlų kolje už tais laikais kvapą gniaužiančią sumą – 50 tūkstančių frankų! Jaunikaitis padūsavo, bet pinigus sumokėjo, padėkojo ir išėjo. Lengvas uždarbis, riebus navaras, rastas dar vienas lochas – džiaugėsi senojo Cartier širdis! Po kelių dienų tas pats jaunikaitis vėl apsilankė pas Cartier su didele širdgėla – pasirodo, jo sužadėtinė turėjo seserį dvynę, ir pasidarė privalu tokį pat kolje padovanoti ir jai. Vertelgiškas gobšumas vėl apėmė Cartier, kuris užsišaukė 80 tūkstančių frankų, girdi, ją reikia gaminti, atliekamos neturįs. Jaunikaitis išdidžiai tylėdamas sutiko šį likimo smūgį ir pažadėjo palaukti porą dienų. Tas porą dienų Cartier davėsi po visą Paryžių, ieškodamas panašaus perlų kolje ir netikėtai rado beveik tokį pat vienoje nežymioje priemiesčio juvelyrikos parduotuvėje, kurios savininkas (žydas, savaime suprantama!) pareikalavo 75 tūkstančių frankų. Cartier sutiko, tuos pinigus sumokėjo, tačiau netrukus pas jį apsilankęs jaunikaitis atsisakė pirkti tą kolje, teigdamas, kad perlų atspalvis truputį ne toks, kaip pirmojo… Pažadėjo palaukti ir vėl apsilankyti pas Cartier po poros dienų įsigyti pakoreguotą gaminį, tačiau taip ir nebepasirodė, o įdėmiau apžiūrėjęs įsigytą kolje Cartier suvokė, kad tai tas pats jo paties gaminys, parduotas jaunikaičiui už 50 tūkstančių frankų. Žydo, to parduotuvės savininko taip pats nepavyko rasti, kaip nebeegzistavo ir ta priemiestinė juvelyrikos parduotuvė…“ Taigi, koks šios istorijos moralas? Dauguma turbūt banaliai įsivaizduoja, kad ši istorija moko būti atidesniu, žymėti savo dirbinius, pasidomėti pirkėjų CV ir pan. Kitiems atrodo, kad ši istorija smerkia sukčius, gal kiek ir gobšuolius, apakintus lengvo pelno. Tačiau jei kada teks turėti reikalų su „Goldman Sachs“ HRu, ir būsite paklaustas, ką suvokėte iš tos istorijos, teisingas atsakymas yra tai, kad „nesikišk į Didįjį Biznį nekontroliuodamas visos rinkos, sūnau, nes būsi pats pagaidintas. Nes, atmink, visada atsiras kažkas, turintis vienu nuliu daugiau už Tave, ir visada atsiras kažkas, kas yra vienu centimetru protingesnis už Tave“.

Štai taip.
Šabat Šalom!