„Karoče. Viduramžiais daugelį metų Švedijos žydų problema buvo ta, kad vietiniai karaliai niekaip nenorėjo jų pripažinti žydais ir judėjais! Dar XIV amžiaus pradžioje Švedijos karalius Gustavas I Vasa rašė žydų bendruomenei, maždaug, nėra čia ko durnių volioti šeštadieniais, eikite ir dirbkite, kaip ir pridera visiems jo pavaldiniams. Tada pats drąsiausias iš žydų, turėjęs gana pranašišką vardą – Ikėja nuvyko pas karalių ir visai nebodamas to Gustavo rūstybės, žvelgdamas jam tiesiai į akis, padarė prezentaciją apie judaizmą ir pristatė pagrindinius žydų tikėjimo principus, tame tarpe ir draudimą dirbti šabo metu. Įtūžęs karalius įsakė nukirsti drąsiajam žydui Ikėjai galvą, tai ir buvo netrukus padaryta. Bet mirtis nutraukė ir žiauriojo karaliaus Gustavo I Vasos spalvingą, sotų bei linksmą gyvenimą. Tiesa, ne iškart, o praėjus dar 37 metams… Tačiau vis tiek žydai visame pasaulyje žinojo: štai ji, Dievo rūstybė ir atpildas kiekvienam, kas tik pasikėsins į paties Aukščiausiojo priesakus!“ Ko gali eilinis gojus pasimokyti iš šitos istorijos? Tai, kad visas religijas ir mažumas reikia gerbti? Ar tai, kad bausmė už nepaklusnumą turi būti adekvati? O gal tai, kad reikia laikytis vietinių įstatymų ir gerbti vietinius papročius? Kokie niekai! Moralas visgi paprastas: atpildas ateina už viską – anksčiau ar vėliau, nesvarbu.