„Anądien išgirdau per radiją kažkokią ekonomistę isteriškai spiegiant, kad Lietuvoje reikia didinti ir stiprinti vidurinę klasę, nes ji, mol, yra kažko garantas ir tarsi demokratijos pamatas. Miglotai prisiminiau, kad visi politikai per rinkimus irgi tą vidurinę klasę mini ne ką rečiau, nei emigracijos sustabdymą ir bydlos grąžinimą iš Airijos į Lietuvą. Ir galvoju sau: ‘ar kuris nors iš taip teigiančiųjų yra baigęs bent jau vidurinį mokslą, kaip Seimo narys Tomilinas, pvz.?’. Nes ar niekada mokykloje neatkreipėte dėmesio, kaip klasikiniame mene ir istorijoje yra vaizduojama ta vidurinioji klasė? Praktiškai visada – pabrėžiant jos egzistencijos beprasmybę. Per revoliucijas sušaudoma ir ištremiama, per ekonomines reformas – persekiojama ir žeminama, kultūroje ir mene – šaržas, depresija ir miesčioniškumas, socialine prasme nekenčiama nei ubagų, nei aristokratų – vieniems atrodo nesąžiningai ir nepelnytai pasikėlę, kitiems – atsitiktinai prasisiekę plebėjai.

Vardan ko gyvena ta taip vadinamoji Lietuvos vidurinioji klasė? Tam, kad pietautų restoranuose, vilkėtų mėlynus kostiumus ir tenkintų šaltų ir kvailų kaimiečių, pavirtusių miestietėmis poreikius? Tam, kad išsimokėtinai prikauptų taip vadinamojo „turto”, kuris netrunka tapti našta ir pavydo bei vindikacijos skalikų medžioklės objektu? Tam, kad darytų karjerą, šimtą kartų suvokiant paprastą tiesą – pas mus, čia, Azijoje, svarbu ne kompetencija, o tai, ką pažįsti. Tam, kad nuskristų „pailsėti” į kokią egzotišką šalį ir nuo pat pirmos minutės kamuotųsi, suvokdami, kad tuoj reikės grįžti atgal, čia? Yra tame malonumų, žinoma. Tačiau kas supa viduriniąją klasę? Ne ištikimi draugai, ne bendraminčiai, ne likimo broliai, ne išmintingi patarėjai, o ne! Tik minia godžių kontrolierių ir veidmainiškų „paslaugų teikėjų”, kurie nori tik vieno – pinigų, o šių pristigus, iš nusižeminusių smerdų pavirsta beširdžiais budeliais ir medžiotojais.

Visi žinome, kad ubagai ir aristokratai savo prigimtimi yra beprincipiai, nuodėmingi, pasitikintys savimi ir, galiausiai įžūlus. Todėl jiems taip sekasi, o viduriniajai klasei nėra būdinga nė viena iš šių savybių, netgi atvirkščiai, „viduriniokų” pasaulėžiūrą galima pavadinti „politiškai korektišku onanizmu”. Jie mandagūs, bailūs, švelnūs, tylūs, dorybingi – jie turi viską, kas garantuoja gyvenime tik panieką, pašaipas ir norą dar kažko iš jų pareikalauti. Tai socialinė satyra, tai ištisinis minų laukas. Kaip rašė vienas poetas: „šiame baliuje (…) ir nuobodu, ir liūdna, ir rankos nėra kam paduot”. Taigi, viduriniąja klase būti neapsimoka, nes iš jos tėra vienas kelias – žemyn. Verčiau jau junkitės prie mūsų – pas mus šilta, gera ir saugu!”