„Karoče. Geria alkoholinius gėrimus lietuvis su žydu – taikos, visuotinio klestėjimo ir abipusės meilės bei pagarbos eroje, tipo, geri draugai. Sako žydas: „reikia man arklio, gal žinai, kas parduoda?“ „Aš parduodu savąjį!“ – sušunka lietuvis, – „Va stovi arklys prie tvoros. 100 eurų – ir jis Tavo!“ „Zauber“, – sako žydas, – „imu. Tik turiu dabar 50 eurų, imk kaip avansą, likusius atnešiu pirmadienį“. Sumušė rankomis, gėrė toliau – nuobodžiai: neburnojo prieš valdžią, svetimom bobom neskambinėjo, kumščiais viens kito nepuolė, o kaip durneliai kalbėjo apie vaikų ugdymą, naujas knygas, planetos užterštumą, v obščim – nieko įdomaus. Ateina pirmadienį žydas arklio pasiimti, o lietuvis jam sako: „soriukas, padvėse vakar tavo arklys. Va guli patvory“. „Oy vey!“ – sušunka žydas, – „kaip gaila! Ką darom? Grąžink pinigus!“ „Neturiu aš tavo pinigų“, – atsako lietuvis, – „pragėriau dalį, už likusią horoskopų žurnalų ir loterijos bilietų prisipirkau“. Pamintijo žydas keletą akimirkų ir sako: „Šmeit gagi… Imu tą arklį bet kuriuo atveju, kad ir padvėsusį. Va tavo likę 50 eurų“. Apstulbo lietuvis, paėmė pinigus, ilgai akimis sekė žydą, kuris užsivertė arklio dvėselieną ant pečių ir nulingavo tolyn. Po to visą savaitę lietuvis pasakojo kitiems lietuviams apie tokį keistą gešeftą, neprašytas skleidė gandus, kad žydai valgo ne tik krikščionių kūdikius, bet ir dvėselieną, piktinosi lietuviai tuo faktu, perdavinėjo jį kitiems, ir toliau horoskopus skaitė, klausė išsižioję raganų ir būrėjų pasisakymų per televiziją ir juoda neapykanta smelkėsi jų širdysna. Taip kilo ir panika biržose, visi lietuviai išsipardavė savo bitkoinus, ir po to pyko ant viso pasaulio, kad be reikalo ir per anksti, kai to kursas ūmiai atsistatė. Susitinka po savaitės tas pats lietuvis tą patį žydą turguje ir klausia pašaipiai“ „nu, kur ta mano kuino dvėseliena?“ „Nebeturiu jos“ – atsako žydas, – „pardaviau ją, užvirinau 898 eurus pliuso“. „Kaip tai?!“ – apimtas pavydo sušunka lietuvis. „Paprastai“, – atsako žydas, – „paskelbiau loteriją, kurioje bilietas už du eurus gali laimėti arklį. Pardaviau 500 bilietų. Laimėtojui pranešiau, kad arklys padvėsė ir gražinau jam pinigus už bilietą“. Koks moralas šitos istorijos? Nežaiskite loterijoje? Iš dalies – taip. Nesitikėkite praturtėti, nieko neveikdami? Panašiai. Ieškokite galimybių bet kuriomis krizinėmis aplinkybėmis? Beveik. Mokykitės iš žydų? Savaime suprantama, tam ir tokios istorijos nereikia. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis? Su nedidele korekcija – ne paskutinis, o galvojantis ir kantrus.