Perskaičiau anądien, kad mano mylimiausia aktore Nicole Kidman savo dabartinį vyrą Keithą Urbaną pirmą kartą sutiko, kai tas buvo visiškai girtas ir dar vulgarus jos atžvilgiu. Bet „kad ir girtas – vis geriau, nei nieko“, ir Kidman už jo ištekėjo (jai tuo gyvenimo tarpsniu išvis nesisekė su vyrais – po Tomo Cruise, be reikalo apšaukusią ją „nevaisinga“, Nicolės niekas nenorėjo imti ir visi jos trumpalaikiai čiuvakai vesdavo kitas), kaip pasirodė, ilgam ir sėkmingai. Žinoma, po to atsirado legenda, kaip jie pamilo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, tipo, kambaryje „tarsi trenkė žaibas“, abu „iškart suprato, kad tai – jis/ji“ ir kitos žurnalinės basnios. Tikrovė buvo ta, kad girtas K.Urbanas ją tiesiog norėjo patvarkyti kur nors parašoje –„greitosioms ir stovint“, ir Nicole greičiausiai tam net ir pasirašė. Tiesiog gyvenimas, e?

Iškart prisiminiau dvi analogiškas ir realias vilnietiškas istorijas, beje, pasibaigusias taip pat sėkmingai, nors jų pradžia nežadėjo nieko gero.

Pirmoji įvyko prieš 25 metus Vilniaus Spaudos rūmuose, kurių viršuje veikė pagrindinės komercinės radijo stotys. Tie, kam tekdavo ten dirbti vakarais ar naktimis, atsimena niūrius ir ištuštėjusius rūmus, baisius sovietinius liftus (bemaž nepasikeitusius lig šiol) – vidurnaktį išvis išjungiamus, ir bendrą visame rūmų foje tvyrančią pavojaus nuojautą. „Dežurnas“ sėdėjo toli, ir tos kelios minutės tamsoje laukiant lifto buvo išbandymas kiekvienai merginai, vykstančiai į naktinę pamainą.

Taigi, pirmojo pasakojimo herojė absoliučioje tamsoje laukė lifto, važiuojančio žemyn iš 18-ojo aukšto ir iš artėjančių garsų spėjo, kad lifte kažkas yra – bent jau gyvas. Durims atsivėrus, į ją tvykstelėjo ne vien šviesos pliūpsnis, bet ir siūbtelėjo pragariškos smarvės banga (KGB mokykloje Kaliningrade buvo mokoma tokiais atvejais iškart pradėti kvėpuoti per burną, kad nebūtų pažeisti uoslės jutikliai), mat, akivaizdžiai tik ką buvo numesta riebi šaiba, kurios autorius, kad maža nepasirodytų, girtas myžo į lifto kabinos kampą, grasindamas kažkokiam menamam pašnekovui.

Ką padarė pasakojimo herojė? Pabėgo klykdama? Skambino 112? Apalpo? Apsivėmė? Neužmirškite, kad veiksmas vyko circa 1992-uosius, kai nebuvo mobiliakų, o ir žmonės tais laikais buvo savarankiškesni, geresni ir atlaidesni vieni kitiems. Pasakojimo herojė įgudusiais judesiais mitriai patikrino lifto keleivio kišenes, rado kiašo ir tais laikais ypač vertinamą „Zippo“ žiebtuvėlį… Ir taip užsimezgė jų draugystė, peraugusi į meilę, o dar vėliau į sėkmingą santuoką.

Antra istorija įvyko dar anksčiau, apie 1989-uosius. Pasakojimo herojus, tarsi nužengęs iš Malūko detektyvinių romanų, šaltą žiemos naktį visiškai girtas ėjo palei Viršuliškių kapinių sieną. Jam priešais artėjo vieniša nepažįstama mergina, abiem rankomis nešdama kažkokią kartoninę dėžę. „Labai atsiprašau“, – prabilo ji į mūsų herojų, – „ar nepadėtumėte man panešti šitos dėžės iki troleibuso stotelės?“ Herojus kurį laiką pasvirduliavo tylėdamas, pasistengdamas sufokusuoti besidvejinantį vaizdą, ir staiga surikęs: „ach tu kurva!“, taikliu smūgiu į smilkinį partrenkė ją ant žemės. Kažkoks nepaaiškinamas jo įniršis prasiveržė su netikėta jėga ir energija. Koordinuotais smūgiais jis vis parblokšdavo ją, bandančią atsistoti, ant žemės, išspardė tą nelemtą dėžę su visais „kanceliariniais reikmenimis“, ir kai beširdiškai sumuštai merginai naiviai atrodė, kad žmogiškasis žiaurumas visgi turi ribas, dar vienas smūgis į dantis ją kuriam laikui visai išjungė. Herojus keikdamasis nušlitiniavo tolyn, o ji liko gulėti po šaltomis žvaigždėmis, stebėdamasi tokiu netikėtu likimo posūkiu.

Bet tai nebuvo paskutinis likimo posūkis jų abiejų gyvenime. Tą patį savaitgalį mūsų pasakojimo herojus turėjo dalyvauti pabroliu vestuvėse, ir jaunikis jam pranešė, kad jo pamergę „kažkoks urodas prieš porą dienų žiauriai sumušė“, tad, tipo, „nepyk, draugeli, ji biškį su fingalais ir be priekinių dantų“. Atveda tą pamergę ir, žinoma, tai ta pati mergina nuo kapinių tvoros.

Ką jie daro staiga vėl likimo suvesti? Apsimeta, kad mato vienas kitą pirmą kartą? Atsiprašinėja ir klykia? Apsimeta, kad nieko neįvyko? Kviečia „polys“? Isterikuoja ir pasižada niekada daugiau neimti nė lašo į burną? Kokie banalios XXI amžiaus mąstysenos stereotipai! Tikrovėje jie pamilsta vienas kitą, visą vakarą nenuleidžia vienas nuo kito akių, tampa pora ir galiausiai sukuria darnią šeimą.

Ko galima pasimokyti iš visų trijų istorijų? Sovietinio ir itin rusiško požiūrio „muša, vadinasi, myli“? Ne, tai pasenęs, pokario laikų, tūpas ir pernelyg buitinis moralas. „Meilė akla“? Būna, žinoma. Bet tikimybė labai maža. „Visi vyrai kiaulės“? Ir taip aišku. „Moterų negalima mušti“? O ką, dar to nežinojai? Reikėjo iki šitos vietos perskaityti?

Tačiau svarbiausias šių trijų istorijų moralas – drąsiai pasitikti likimo iššūkius. Mąstyti keliais ėjimais į priekį. Suvokti, kad iš bet kurio bjauriojo ančiuko gali išaugti nuostabi gulbė, o iš kiekvieno šūdo gabalo su trupučiu kantrybės galima nulipinti ir antikos herojų (būna ŠMC tokios ekspozicijos). Nebijoti įkišti koją į tarpdurį, o ten jau žiūrėsim, gal pavyks ir visą kūną prasprausti! „Do not try to be intellectual in the market place. Just trade“, kaip pasakytų bet kuris „Goldman Sachs“ treideris.